Ryža Lapė

Paskutinės dienos mokykloje, kurios pasilieka ne tik atmintyje, bet ir nugula ant marškinėlių 🎨👕

🌷 Antrą dieną iš eilės Vievio gimnazija vyko piešimo ant tekstilės dirbtuvės, kur šiandien susitikome su dvyliktokais – jau visai netrukus paliksiančiais mokyklos koridorius, klases ir kasdienius susitikimus.

💭 Kas sukasi jų mintyse šiomis dienomis? Draugystė, meilė, prisiminimai, svajonės, ateities laukimas. O visa tai sugulė į spalvas, simbolius ir piešinius – nuo mistiškų gyvūnų, jūros pasaulio ir kalnų iki asmeninių ženklų, vardų ar mėgstamų dalykų, kurie šiandien atrodo labai svarbūs. ✨

Vieniems marškinėliai tapo prisiminimu apie klasę. Kitiems – būdu parodyti save tokį, koks esi šiandien. O auklėtojos marškinėliai, nusėti mokinių vardais ir mažomis širdelėmis, turbūt tapo pačiu gražiausiu šios dienos simboliu. 🤍

Buvo smagu matyti, kaip paprasti balti marškinėliai po truputį virsta labai asmeniškais kūriniais – tokiais, kurių nenusipirksi jokioje parduotuvėje, nes jie pilni tikrų jausmų ir paskutinių mokyklinių dienų nuotaikos.

Ačiū dvyliktokams už atvirumą, juoką, tylų susikaupimą ir drąsą kurti savaip. 🌙

🎨👕 „Aš jau žinau, ką piešiu!“ – šitą sakinį šiandien Vievio gimnazija girdėjome labai dažnai 😊

Per Kultūros paso piešimo ant tekstilės dirbtuves šeštokai, aštuntokai ir dešimtokai kūrė savo marškinėlius vasarai 🌞✨
Ir buvo nuostabu matyti, kiek daug mokinių atėjo jau iš anksto pasiruošę idėjų – nuo anime personažų 🐈‍⬛, gyvūnų 🐢, vietų, kurias svajoja aplankyti 🌍, iki minimalistinių simbolių ar visiškai savų piešinių.

Vieniems tai buvo tiesiog smagi kūrybinė veikla 🎨
Kitiems – būdas parodyti savo pomėgius, stilių ar net dalelę savęs 💭

Ypač smagu buvo stebėti drauges, kurios kūrė vienodus arba vienas kitą papildančius marškinėlius 🫶
Tokie maži deriniai tampa ne tik drabužiu, bet ir prisiminimu apie bendrą laiką ✨

Ir turbūt gražiausia tokių dirbtuvių dalis – čia nėra „teisingo“ piešinio.
Vienas renkasi ryškias spalvas 🌈, kitas – juodą grafiką ✒️
Vienas piešia labai kruopščiai, o kitas leidžia sau improvizuoti.

Bet visi darbai tampa savaip ypatingi, nes kiekvienas jų pasakoja kažką apie patį žmogų 💛

Kartais už plačios šypsenos slepiasi daug daugiau nei girdimas „man viskas gerai“. 💛

Šią savaitę darželyje su vaikais kalbėjome apie jausmus, kurie ne visada matosi iš pirmo žvilgsnio 👀 – liūdesį 😔, baimę 😟, pyktį 😠, vienišumą 🫥 ar nedrąsą 🙈. Apie tai, kad kiekvienas žmogus viduje nešiojasi daug spalvų 🌈, net jei išorėje atrodo ramus ar linksmas.

Ieškoti tų „paslėptų spalvų“ mums padėjo vaikams labai patikusi kūrybinė technika 🎨 – krapštėme vaškuotą juodą popierių 🖍️ ir po tamsiu paviršiumi atradome ryškias, netikėtas spalvas ✨🌈

Tai tapo gražia metafora:
po mūsų kasdieniais atsakymais dažnai slepiasi daug daugiau jausmų, nei mato aplinkiniai 💬💛

Kartais tereikia truputį sustoti 🫶, paklausti 💬 ir iš tikrųjų išgirsti 👂💛

🎨 Ar kada nors jauteisi „ne toks kaip visi“?

Su darželio vaikais kalbėjome apie tai, ką reiškia būti kitokiu. Ar lengva pritapti? O gal kartais norisi slėpti savo spalvas, kad būtum panašus į kitus? 🤔

Tam pasirinkome pažintį su Vincent van Gogh – menininku, kuris visą gyvenimą labai troško būti priimtas ir suprastas. Deja, jo talentas buvo pripažintas tik po mirties. O šiandien jo kūriniai įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje. 💙

Analizavome vieną garsiausių jo paveikslų – The Starry Night – ir kūrėme savas interpretacijas. Tačiau ne bet kaip! 😄
Piešėme naudodami atsitiktinumo būdu kauliuku išmestus raštus, todėl kiekvienas darbas gavosi visiškai skirtingas. Kaip ir mes patys.

Ir žinote ką?
Nebuvo nei „teisingo“, nei „gražiausio“ varianto.
Buvo tik drąsa kurti savaip. ✨

Galbūt būti kitokiu nėra trūkumas.
Galbūt tai – didžiausia mūsų stiprybė. 🦊💛

Kartais atrodo, kad į tas pačias vietas jau važiuoji nebe akimis, o širdimi. 💙

Praėjusią savaitę vėl grįžome į Kretą – jau trečius metus iš eilės į mums tokį ypatingą plenerą.

Dauguma vietų jau pažįstamos, ne kartą matytos ir tapytos. Bet kiekvieną kartą atsivežame vis kitokį žvilgsnį, kitokį jausmą, kitą vidinę būseną. Šįkart tapydamos kėlėme sau užduotį ne tik atkartoti peizažą, bet pagauti tai, ko neįmanoma nufotografuoti – tylą, šviesą, vėją, ramybę, emociją, kuri užlieja stovint prieš tas milžiniškas erdves ir neįtikėtinas spalvas.

Tai buvo nuostabus derinys laiko sau, tapybos, saulės nugairintų kalnų, turkio spalvos vandens, lėtų pokalbių ir buvimo tarp žmonių, su kuriais gera tylėti. 🎨

Lietuvoje taip retai matome tokias spalvas, tokią šviesą ir tokius horizontus… Gal todėl ten taip gera vėl ir vėl sugrįžti.

Jaučiu begalinį dėkingumą gyvenimui už galimybę keliauti, kurti, mokytis, sutikti įkvepiančius žmones ir mokytojus savo kelyje. Ir už tai, kad galiu visa tai sudėti į paveikslus. ✨

Ačiū, kad keliaujate kartu – net jei tik per mano drobes. 🦊


Tapybos studija „Baltas Kubas”

Šiandien mūsų namuose ypatinga diena – Vakarė švenčia savo 5-ąjį gimtadienį 🎂✨

Šią progą paminėjome labai jaukiai ir 🎨 kūrybiškai – darželyje surengėme mažas kūrybines dirbtuvėles, kurių metu su penkiamečiais ne tik kūrėme, bet ir įtvirtinome žinias apie jau išmoktas raides.

Kiekvienas vaikas piešė savo vardo pirmąją raidę ir dekoravo ją tuo, kas jam šiuo metu svarbiausia ir gražiausia. O kas gi svarbiausia penkiamečiui? Superherojai, vaivorykštės, širdelės, raketos, spalvos, magija ir beribė vaizduotė 💛🌈🦸‍♂️

Esu labai laiminga mama, galėdama šią dieną švęsti būtent taip – kartu, kūryboje ir apsupta vaikų juoko 🥹✨

🌟 Su gimtadieniu, mano Vakarine žvaigždele!