Stiprios Sielos Studija / Viktorija Šatkauskienė

Ne pats grožis žmogų paverčia nepamirštamu.

Gražių žmonių pasaulyje daugiau už daug, tačiau ypatingai reta yra energija, kurioje tu pats save imi kitaip patirt.

Tikrasis magnetizmas ir trauka niekada negimsta kūne. Kūnas gali sukelti norą pažvelgti, tačiau tik energija sukuria troškimą pasilikti.

Juk mes niekada taip stipriai netraukiame vienas kito fizika, kaip traukiame vienas kitą būsena. Tuo nepaaiškinamu jausmu, kai šalia tam tikro žmogaus vidus atsiveria, nurimsta baimės su noru gintis, arba pirmą kartą po ilgo laiko pradedam kvėpuoti aistra gyvent tikruoju savim.

Todėl kartais tas, kuris neatitinka jokio idealo tampa neįmanomai artimas. Ir tikrai ne todėl, kad jis gražiausias kambaryje, o todėl, kad šalia jo tu pats imi save kitaip atrast ir pažinti.

Būnant jo energijoje nebelieka poreikio vaidinti daugiau nei esi ar slėpti tamsos, nes jo dėka pats imi ją pamilt.

Kūnas gali sužavėti, tačiau tik energija geba prasiskverbti į žmogaus sielos gelmę, palikt patirčių tatuiruotes, virstančias prisiminimais į kuriuos saldu sugrįžt, kai lieki vienas.

Ir galbūt didžiausia meilės paslaptis yra ne tai, ką žmogus priverčia tavyje jausti jam, o tai, ką jo artume pirmą kartą pradedi jausti sau pačiam.

Paslaptis būti mylimam yra ne grožyje, o gebėjime paliesti žmogaus vienatvę, kurios neįmanoma išglostyt išore.

Didžiausia šių laikų iliuzija yra ta, kad grožis automatiškai sukuria trauką ir užtikrina tarpusavio ryšį bei norą būti arti vienas kito.

Tačiau trauka niekada negimsta simetrijoje, ji paženklinta energijos kokybėje, gylyje, ištikimybėje sau, atvirume su savimi, pagarboje savo poreikiams ir kūrybai.

Mes išmokome tobulinti išorę, tačiau pametėme ryšį su vidumi. Todėl šiandien tiek daug vizualiai gražių žmonių, šalia kurių nejauti nieko.

Su meile,

Viktorija 📸

Niekada anksčiau žmonija neturėjo tiek galimybių, tiek komforto, tiek priemonių save realizuoti ir kartu niekada nebuvo tokia pavargusi nuo vidinės tuštumos ir beprasmybės.

Kierkegaard yra rašęs - " Didžiausia nevilties forma - būti praradus save ir to net nepastebėti ".

Ši mintis nepaprastai tiksliai apibūdina modernų žmogų, kuriam pavojingiausia būsena nėra skausmas, pavojingiausia - apatija ir vidinė nejautra bei nutirpimas.

Kai žmogus taip pripranta prie paviršutiniško gyvenimo ritmo, kad net nebejaučia, jog jo siela alksta kažko gilesnio.Kažko, kas nepasibaigia kartu su dar vienu pasiekimu ar trumpalaikiu malonumu.

Išoriniai laimėjimai gali suteikti komfortą, tačiau jie negali suteikti egzistencinės pilnatvės.

Pinigai gali sukurti patogumą, bet ne vidinę ramybę, šlovė gali suteikti matomumą, tačiau ne artumą sau. Santykiai gali sumažinti vienatvę, tačiau negali užpildyti žmogaus vidinės tuštumos, jeigu jis pats nuo savęs yra nutolęs.

Todėl žmogus vis dažniau gyvena nuolatinio pertekliaus apsuptyje ir kartu jaučia nepaaiškinamą stygių. Ne materialinį, bet dvasinį, absoliutų sielos alkį, kuris pasitinka jį kas rytą prabudus ir kas vakarą užmerkus akis.

Žmogus šiandien dažnai vertina save pagal tai, kiek uždirba, kiek dėmesio sulaukia, kiek žmonių jam pavydi ar trokšta būti jo vietoje. Tačiau visa tai tėra išorinės civilizacijos dekoracijos, kurios trumpam užpildo alkaną puikybę, bet nepaliečia sielos gelmės.

Mes gyvename kultūroje, kuri nuolat žadina troškimą kažkam, tačiau beveik niekada nekalba apie pilnatvę.

Schopenhauer labai tiksliai įvardino - " Žmogaus gyvenimas svyruoja tarp troškimo ir nuobodulio ".

Ir šiandien ši mintis atrodo klaikiai tiksli. Kol žmogus kažko neturi, jis mano, kad tai suteiks jam pilnatvę. Kai gauna, trumpam pajunta pasitenkinimą, kuris greitai išblėsta ir tada gimsta naujas troškimas. Taip žmogus įstringa nesibaigiančiame vidinio alkio cikle, kuris kuria iliuziją apie prasmę, bet niekada ja netampa.

Ir galbūt didžiausia šiuolaikinio žmogaus tragedija yra ta, kad jis visą gyvenimą mokosi, kaip tapti kažkuo, bet taip ir nesužino, kaip būti savimi.

Su meile,
Viktorija

Žmogus gimsta ne tam, kad taptų mažesniu.

Sufijai turi posakį - didžiausia žmogaus tragedija nėra tai, kad jis kenčia. Didžiausia tragedija, kad jis pamiršta, kas jis iš tiesų yra.

Tačiau beveik visą savo gyvenimą paaukoja treniruodamasis susitraukti, susigūžti, pasislėpti, susinepatoginti, susigėdinti, susiaurinti savo poreikius.

Nuo pirmųjų dienų pasaulis pradeda mokyti, kuo reikia būti, kad būtum priimtas ir mylimas.

Kaip kalbėti, ką jausti, ko negalima rodyti, kokias savo dalis slėpti, o kurias tirštinti ir demonstruoti, kad kiti taptų džiaugsmingi.

Vaikas, kuris gimsta kaip gryna, atvira sąmonė, pamažu išmoksta gėdytis savo jautrumo, laukinės vaizduotės, ašarų, troškimų, savos ir tik jam suprantamos tiesos.

Ir taip žmogus pradeda tolti nuo savęs.

Siela niekada negimsta maža, nes ji ateina iš begalybės.

Tačiau įžengęs į šį pasaulį, žmogus pradeda tapatintis su forma - su vardu, istorija, kūnu, įvaizdžiu, religija ir tėvų užmojais jo gyvenimui.

Protas visada ribotas, nes jis remiasi tuo, ką jau žino. Jis negali suvokti begalybės, negali suprasti meilės, kuri neturi sąlygų.

Todėl žmogus gyvena tarp dviejų pasaulių - vienas yra proto sukurtas pasaulis, paremtas kontrole, baime ir identitetu.

Kitas - sielos pasaulis, kuriame viskas teka, kvėpuoja, yra viena ir turi tobulą tvarką bei prasmę.

Sufijai meilę laikė aukščiausia dvasine disciplina.

Bet ne tą romantinę meilę ar prisirišimą, kuris sukurtas iš poreikio būti užpildytam kitu žmogumi.

Besąlyginė meilė prasideda tada, kai žmogus nebebando kontroliuoti to, ką myli. Kai jis leidžia gyvenimui būti tokiam, koks jis yra, nebereikalauja, kad pasaulis atitiktų jo baimes ar padėtų jų išvengti.

O Budizme viena svarbiausių tiesų yra suvokimas, kad viskas laikina. Kiekviena emocija, kiekviena forma, kiekvienas žmogus, kiekviena gyvenimo situacija nuolat keičiasi.

Kančia prasideda tada, kai žmogus bando sustabdyti tai, kas pagal savo prigimtį privalo tekėti.

Sielos augimas nėra kažkoks stebuklingas kilimas aukštyn, tai nuoseklus ėjimas į gylį, vis plečiant savo išmintį ir atjautą.

Ir galbūt visa žmogaus kelionė šiame gyvenime tėra lėtas prisiminimas, kad jis niekada nebuvo atskirtas nuo meilės.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria būtent tai, ko tam momentui reikia jo sielai.

Net jei protas kūrybiškai priešinasi, net jei širdis blaškosi, siela visada juda ten, kur vyksta jos augimas, nes ji klaikiai nemėgsta sustingimo ir nuobodulio.

Sielai per maža gyventi viename apibrėžtame taške, vienoje rolėje, atsibodusiame kasdienybės saugume ar vienoje išmoktoje tiesoje. Ji nori plėstis, pažinti, klysti, mylėti, prarasti ir atrasti iš naujo.

Todėl kartais žmonės išeina, kartais ryšiai pasikeičia, kartais gyvenimas išardo tai, ką buvome įsitikinę galėsiantys išlaikyti amžinai.

Ir kuo labiau bandome kontroliuoti kitų jausmus, jų pasirinkimus, jų nuomonę apie mus ar net pačią meilę, tuo labiau tolstame nuo savo kelio, kuriame gebame pasitikėti ir atsiduoti savo natūraliai gyvenimo tėkmei.

Žmogus negali išlaikyti to, kas jam nepriklauso, kaip ir negali priversti likti to, kas jau turi kitą kryptį.

Mes galime padaryti tik viena - būti maksimaliai tikri ir sąžiningi savo pusėje.

Mylėti taip giliai, kaip mokame, kalbėti atvirai, elgtis brandžiai, nešti savo sielos šviesą be manipuliacijos, be baimės ir be bandymo kažką įkalinti savo gyvenime.

Tikra išmintis ateina tada, kai supranti, kad gyvenime nereikia desperatiškai laikyti žmonių, galimybių ar net tam tikrų savo svajonių.

Nes tai, kas iš tikrųjų yra tavo, niekada neprasilenks su tavimi. O tai, kas turi išeiti, išeis net ir tada, jei laikysi grąsindamas ar bandydamas pririšti grandinėmis.

Todėl žmogui svarbiausia ne vaikytis, ne įrodinėti savo vertę, ne gyventi kitų sugalvotomis taisyklėmis, o kurti savo patį gražiausią, sąmoningiausią ir įdomiausią gyvenimą.

Tokį, kuriame tu augi kaip asmenybė, kuriame išdrįsti būti savimi, kuriame išmoksti pasitikėti gyvenimu net tada, kai nežinai kokią visai tai turi prasmę.

Siela pati žino kelią.

Ji visada žmogų nuveda ten, kur jam labiausiai reikia būti, net jei pradžioje tas kelias atrodo visiškai nesuprantamas. Ir kai nustoji priešintis gyvenimo tėkmei, atsiranda ypatinga ramybė, tu kažkur tyliai savyje supranti, kad nereikia nieko kontroliuoti, nereikia visko išsaugoti, nereikia gailėtis kažko nepadarius.

Su meile,

Viktorija

Aš manau, kad kai sielos susitinka jos geba atpažinti viena kitą. Ir nuo pat pirmos akimirkos, kartais labai aiškiai žinai, kad tai savas ir artimas žmogus.

Butanas mane apdovanojo dviem nepaprasto grožio, kilnumo, rūpestingumo draugais.

Esu beprotiškai dėkinga savo gidei , jaunai moteriai, kurios širdies taurumas ir nepaprastai išraiškinga kalba, gebėjimas pasakoti ypatingas istorijas, jau senai žemėje išnykęs nesuteptas gerumas ir meilė žmogui - mane pribloškė ir pavergė. Nesu sutikusi tokio atsidavusio, kilnaus, mylinčio ir nuoširdaus žmogaus. Nepaprastai daug iš Tavęs išmokau. Ir tave norisi slėpt nuo pasaulio, kad nieks niekados neįskaudintų ir nesugadintų.

Ir atskiras ačiū tau , nes būdamas beprotiškai užimtu žmogumi, radai laiko mane lydėti ir pasakoti istorijas, kurios visada liks atmintyje. Ačiū Phurbai, kad jis turi tokių draugų kaip tu, ir sugalvoja man padaryti staigmenas.

Tokio išmintingo, intelektualaus, vertybes puoselėjančio žmogaus, kuris vienu metu būtų labai linksmas ir labai rimtas - irgi niekada nebuvau sutikusi. Ačiū už protu nesuvokiamą ir nesuskaičiuojamą rūpestį, meilę ir stebuklingą laimę, kurią gavau iš Jūsų abiejų.

Nežinau ar buvo mano kelionėje nors akimirka, kurioje nesišypsočiau. Ir nepamenu, kada buvau tokia laiminga.

Butanas absoliučiai pavergė mane, net pati negaliu paaiškinti ir suvokti, kiek daug jis manyje pakeitė ir pripildė gerumu.

Nepaprastai džiaugiuosi Jus sutikusi ir kaip sakant - pasimatysime neužilgo. ❤️

Su meile,

Viktorija

Gyvenimas pilnas žodžių - meilės, pykčio, genialumo ir artumo. Tave nuo pradžios ir pabaigos skiria tik žodis. O po žodžio - žingsnis.

Ir mums atrodo, kad saldu tik tada, kai stovime vietoje ir įsikibę į kažką, kas nekinta - jausimės laimingi ir saugūs. Mes godžiai trokštame gerai jaustis tik prie vienos būsenos ir jokiais būdais nepatirti to, kas prives mus prie beprotystės.

Bet bėda tame, kad siela prašosi vis naujo, ir naujo. Mūsų ribotiems protams reikia aiškumo, o siela pageidauja tavo virsmo ir didybės.

Ji nori, kad tu, nenešiotum tų pačių drabužių. Ji nori, kad tavo rankos ir širdis imtų drebėti, kad paleistum viską, kas lūžta. Ir dabar tas metas, kai viskas IŠ TIKRŲJŲ lūžta.

Esmė tame, kad gyvename ant slenksčio. Ir tas, kuris jautresnis tą slenkstį jaučia taip gerai, nes viduje garsiai aidi balsas - “ Nieko nenoriu. Neturiu jėgų, viskas, kas veikė seniau, šiandien nekelia nei džiaugsmo. Nežinau nei kas esu, nei kur turėčiau eiti. Esu sustingęs ir negaliu išjudėti iš keisto stagnacijos taško. Išgyvenu sielos naktį ar keistą mirtį “.

Pasaulis keičiasi, energija keičiasi, formos ir formatai praranda resursą. Mes visi netenkame senų savo įvaizdžių, kurie tarnavo daug metų ir esame nežinomybėje, kas naujo ateina.

Ir čia labai daug prasmės ir nuotykio - pradėti viską nuo pradžios.

Pasaulis šį kartą mus moko žiūrėti tiesiai į akis nepažįstamam žmogui ir pajausti jo energijos kryptį, kai seniau mėgdavome nusisukti ir nuleisti galvą, kad nepatirtumėm artumo ir gėdos. Pasaulis mus moko bučiuotis ir mylėtis be taisyklių, pamiršti kaltę ir tylą, kuri anksčiau apsaugodavo nuo skausmo ir atstūmimo. Pasaulis mus moko sutikti su savo tamsiosiomis pusėmis, parodo mums, kad ir mes norime pažaisti su priklausomybėmis ar turėti kelias tatuiruotes, išpieštas slaptomis nuodėmėmis.

Pasaulisi mus moko paleisti kontrolę ir būti draugais su vienatve ir liūdesiu. Šį kartą jis sakys tau - susipažink su savimi iš naujo. Ir tas slenktis, kurį tu dabar galimai jauti, yra ne perdegimas ar kūrybiškumo netektis, ne tavo eros pabaiga ar depresyvios spalvos kelio paveiksle, o atsisveikinimas.

Atsisveikinimas su pabaiga, kad gimtų pradžia. Dabar gražus gedulas, kuriame nusirengi senus rūbus ir po vieną žodį kuri save naują.

Dabar laikas, kai mūsų filosofija iš - “ Aš privalau “, keisis į “ Aš noriu “.

Siela šaukiasi laisvės, aistros, prarasti kontrolę ir atsiduoti pilnai gyvenimui. Ji šaukiasi meno, paprastumo be kitų reikalavimo ir turėti galimybę žaisti akimirkomis.

Už naują pradžią ir už seną pabaigą.

Su meile,
Viktorija

Ką gali gauti daugiau iš mamos nei gyvenimą?

Tai esminis Hellingerio klausimas, raminęs kiekvieną, kuris turėjo mamą, negalinčią ar nemokančią būti arti savo vaiko.

Mamą, kurios vaikas tikėjos, kaip švelnumo, saugumo ir besąlyginio priėmimo uosto, bet buvo priverstas suskaldyti savo tapatybę ir mokytis išlikti jos atšiaurumo, nebrandos, chaotiškumo, aukos pozicijos ar smurto sluoksniuose.

Girdžiu dabar ausyse jo žodžius - " Sakydamas savo mamai - TAIP, sakai TAIP gyvenimui ".

Gaila, kad informacinis medijų triukšmas iškraipė šios žinutės esmę ir mes tapome bukai apsėsti pateisinti mamos smurtą ir mokytis nepykti už tai, ką buvome per maži patirti.

Šios žinutės esmė - " Aš turiu mamą. Ir matau tokią, kokia ji yra. Su visa realybe. Neieškau jos geresnės versijos, nesistengiu jos portreto nudažyti pasteline spalva ar ignoruoti, kad manimi nebuvo pasirūpinta taip, kaip reikia vaikui. Aš sakau savo mamai " TAIP " su viskuo, kas joje yra ".

Ir tada galiu gyventi savo gyvenimą, patirti savęs išgijimą. Tada aš galiu užaugti, man nebereikia užuovėjos, kurioje esu be galios. Tada galiu matyti, kad mama nebuvo emociškai prieinama ir rasti būdus susigrąžinti savo sveikąją dalį. Tada tampu laisvas iš jos gyvenimo scenarijaus atkartojimo.

Ir tai išlaisvina iš mamos paieškos kituose. Kai turiu savo mamą, su viskuo, kas joje yra, man nebereikia jos resurso maldauti iš vyro. Kai turiu mamą su viskuo, kas joje yra - nebereikia prašyti išskirtinių sąlygų darbdavio, draugės, kaimynės ar bet ko, kas man nesąmoningai primena ją.

Vaikas sakydamas TAIP savo mamai, sako TAIP savo gyvenimui. Kartoju - SAVO gyvenimui.

Senai nebeeidelizuoju vaiko ir mamos santykio. Bet idealizuoju galimybę gyventi. Idealizuoju tai, kad tik jos dėka, mes galime patirti ką reiškia įsimylėti, ragauti braškes, lipti į kalnus ir juoktis su geriausia drauge iš absurdiškų situacijų.

Ir ką gi daugiau, mielas žmogau, tu galėjai gauti nei gyvenimą? Ir tai verta daug pagarbos.

Už Mamas, kurios išdrįso jomis tapti ir pasakė " TAIP " tavo gyvenimui. Tai nereiškia, kad neturi teisės pykti, liūdėti ar jausti skriaudą. Tai reiškia, kad tu nebeeieškai jos ten, kur neįmanoma.

Su meile,

Viktorija