20/10/2022
Direktorius DAINIUS NUMGAUDIS: „Esu daugiakalbystės šalininkas.“
Gerbiamas Direktoriau, norėčiau paklausti, kas Jus sieja su vokiečių kalba ir kokia Jūsų nuomonė apie užsienio kalbos svarbą žmogaus gyvenime?
Esu daugiakalbystės šalininkas. Kalbos yra kaip paukštis: jeigu skrisi tik vienu sparnu, nieko gero iš to nebus. Nesenai minėjome užsienio kalbų dieną ir suprantame, kad kalba yra didžiausias turtas ir net menkiausiame lygyje užsienio kalbos naudojimas yra kultūringo žmogaus požymis. Kita vertus, jos turi ir praktinį aspektą - mes turime paieškoti savo gyvenime įvairesnių būdų jų pritaikymui. Nesvarbu apie ką bekalbėtume: kino filmų žiūrėjimą, anotacijų skaitymą ar paprasčiausią pasisveikinimą ta kalba turistinėje kelionėje. Mes kiekvienas kasdien savo gyvenime su tuo susiduriame.
O kaip Jūs susidūrėte su vokiečių kalba? Kur ir kada jos mokėtės?
Tada nebuvo daug pasirinkimų – vokiečių arba anglų kalba. Buvo tokia tradicija – reikia mokytis tos kalbos, kurią moka tėvai, nes, neva, jie galės tau padėti mokytis. Tėtis šiek tiek mokėjo vokiškai - per karą jų namuose gyveno vokiečių karininkas. Tad pasirinkau vokiečių kalbą. Kaip dabar suprantu, tas tėčio mokėjimas buvo labai paviršutiniškas, taip nė karto ir nereikėjo jo pagalbos.
Knieti paklausti, ar visgi vokiečių kalbos žinios pagelbėjo gyvenime?
Kalbos mokymasis padėjo prisiliesti prie kultūros, praplėsti akiratį, išgirsti apie kitus žmones. Buvo tame ir praktinis momentas: daug kas sakė, kur aš tą kalbą panaudosiu? Tarybiniais laikais į šalį, kurioje kalbama angliškai, galimybės išvažiuoti beveik nebuvo. O išvažiuoti į šalį, kur kalbama vokiškai, t.y į tuometinę Rytų Vokietiją, Čekoslovakiją, Lenkiją – teoriškai galima buvo nuvažiuoti. Tad 1982 m. aš, 16-metis, Čekoslovakijoje gebėjau susikalbėti vokiškai. Vėliau buvo kelionių į Vokietiją, Šveicariją, Austriją, tad buvo kur ją pritaikyti. Kai vokiškai kalbančiam žmogui pasakai bent kelias frazes jo kalba, labai gelbsti, leidžia geriau pažinti žmogų, o tai visada naudinga ir įdomu.
Sakoma „Englisch - ein Muss, Deutsch – ein Plus“– kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Manau, kad verta ir vokiečių kalbą rinktis kaip pirmąją užsienio kalbą. Mes artėjame prie tokio laiko, kuomet dauguma moksleivių į mokyklą ateis jau mokėdami anglų kalbą. Turint omenyje būsimas darbo perspektyvas, galimybę plačiau įsilieti į kitų šalių kultūrinį gyvenimą (kas mūsų mokyklos absolventams itin svarbu), verta pagalvoti apie įvairesnius pasirinkimus. Tradicija, kai M. K. Čiurlonio menų mokykloje „dailiokai“ mokydavosi anglų, „baletukai“ – prancūzų, o muzikantai – vokiečių, buvo įdomi, bet gyvenimas viską pakoregavo. Manau, kad antrąją užsienio kalbą reiktų labiau orientuoti pagal mokinių specialybę. Galvojame, kaip mokiniams pasiūlyti galimybę mokytis italų, Šiaurės šalių kalbų.
Kaip jau minėjote, kalba padeda pažinti ir šalies kultūrinį gyvenimą. Kokios vokiškai kalbančių tautų asmenybės Jus žavi ir įkvėpia?
Mane, kaip klaipėdietį, visada žavėjo Thomas Mann‘as. Aišku, kai vaikystėje kažką skaičiau, ne viską supratau, bet tikrai jaučiau širdimi, kad jis labai įdomus, toli į priekį matęs žmogus. Thomas Mann‘as man paliko stiprų vokiečių kultūros ir kalbos įspūdį. Arba Heinrichas Heine. Jo poeziją skaičiau vokiškai, paskui ir lietuviškai susirasdavau jo eilėraščius. Reikia nepamiršti ir austrų. Mocartas buvo asmenybė, kuri mane irgi domino. Žodžiu, vokiečių kultūros asmenybės tikrai įkvepia.
Kaip Jūs mokotės užsienio kalbos? Gal turite ir praktinių rekomendacijų bei patarimų?
Iš patirties žinau, kad kalbų mokymosi raktas yra nuolatinis jų girdėjimas. Todėl radijo fonas ta kalba, kino filmų žiūrėjimas (pradžioje su subtitrais, vėliau ir be jų), labai padeda. Taip pat dainų mokymasis. Aš, pavyzdžiui, anglų kalbos pradėjau mokytis nuo „ The Beatles“ dainų. Ir aišku, skrendant, važiuojant, svarbu, kad ausinėse skambėtų tos kalbos dainos, tekstai. Tam specialiai neskiri laiko, bet tai išlieka atmintyje. Juokais sakoma, kad prieš miegą pasiklausius užsienio kalbos, yra didelė tikimybė, kad naktį kurią nors frazę šia kalba susapnuosi. Iš tiesų, paklausykit prieš miegą kokias penkias minutes Vokietijos radijo ar televizijos ir gali būti, kad pagalvė tą naktį su jumis kalbės vokiškai.
O ką dar galėtumėte patarti besimokantiems užsienio kalbos?
Visų pirma reikia turėti drąsos peržengti save. Atrodytų, nemoku, nežinau... Bet tas pirmas žingsnis, kai įkvepi oro ir pradedi kalbėti, kad ir su klaidomis, jau yra labai daug. Nesakau, kad man tai visada pavyksta, tam tikras diskomfortas visada būna, kad ir kaip gerai tu kalbą mokėtum. Penkerius metus dirbęs Rusijoje, rusiškai šneku laisvai, tačiau dabar, kai reikia pradėti kalbėti rusiškai, įkvėpęs oro, keletą sekundžių pagalvoju, jau ieškau žodžių. Norėčiau palinkėti, kad tos keletas sekundžių būtų kiek galima lengvesnės ir kad visada pradėtumėt ne nuo atsiprašymų - „labai atsiprašau, aš šia kalba blogai kalbu“ - bet pasakytumėte pirmą paprastą frazę, kurią tikrai mokate. Paskui viskas eisis lengviau.
Ačiū už patarimus ir dėkoju už malonų pokalbį.
Pokalbį užrašė Rugilė Juknevičiūtė, 12b kl.