Kartu tėvystėje

Kartais vaikui sakome: „nusiramink“, „sustok“, „susikaupk“ — bet vaikui tai padaryti nėra taip paprasta.

Savireguliacija nėra paklusnumas. Tai įgūdis, kuris vaikui padeda sustoti, pastebėti save, suvaldyti impulsą, išlaukti, grįžti į ramybę ir vėl veikti.

Apie tai plačiau rašiau straipsnyje: kas yra savireguliacija ir kodėl ji svarbesnė nei paprastas paklusnumas. https://kartutevysteje.lt/kas-yra-savireguliacija-ir-kodel-ji-svarbesne-nei-paklusnumas/

O čia dalinuosi keliais labai paprastais žaidimais, kurie gali padėti vaikui lavinti savireguliaciją per judesį, ritmą ir sustojimą. Tai nėra „stebuklingi“ žaidimai, kurie iš karto nuramins vaiką. Bet reguliariai žaidžiant vaikas po truputį mokosi labai svarbių dalykų:

sustoti, kai norisi judėti;
pakartoti ritmą ir išlaikyti dėmesį;
sulėtinti kūną, kai viduje daug energijos.

Kartais savireguliacija prasideda ne nuo ilgų pokalbių, o nuo paprasto žaidimo kartu.

👨‍🏫Kaip vasarą paruošti autistišką vaiką mokyklai?

📚Nors vasara dar tik įsibėgėja, daliai šeimų ji jau tampa pasiruošimo mokyklai laiku. Ypač toms, kurių vaikai rugsėjį pirmą kartą pravers klasės duris. Tėvai dažnai nerimauja, ar būsimas pirmokas jau pažįsta raides, skaito, rašo ar geba atlikti pirmąsias užduotis.

👀Tačiau autistiškiems vaikams mokykloje sunkumų dažnai kelia ne pati užduotis, o aplink ją vykstantys dalykai: ilgesnė instrukcija, triukšmas, pokytis, būtinybė paprašyti pagalbos ar pereiti nuo vienos veiklos prie kitos.

🤗Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil sako, kad ruošiantis mokyklai svarbu matyti ne tik akademinius gebėjimus, bet ir tai, kas vaikui padeda jaustis saugiai. Sužinokite, kaip pasiruošti: https://www.delfi.lt/nematomi/naujienos/autistisko-vaiko-pasiruosimas-mokyklai-svarbiausi-igudziai-slypi-ne-vadoveliuose-120262736

Foto: Vėtrė Antanavičiūtė.

Kaip dirbanti su tėvais, dažnai matau, kad didžiausia dovana vaikui yra ne tobuli tėvai, o saugus ryšys. 🥰

Vaiko savivertė formuojasi ne iš to, ką jis pasiekia, o iš to, ką kasdien patiria namuose: ar yra priimamas, išgirstas, gerbiamas ir mylimas.

Sveika savivertė padeda vaikui augti savarankišku, empatišku ir vidumi stipriu žmogumi.

Ne viskas, kas gydo, turi būti pasakyta žodžiais 🤍

Kartais stipriausiai vaiką augina tai, kas kartojasi kasdien:
apkabinimas prieš miegą,
bendras kakavos puodelis,
rytinis šypsenos ritualas.

Maži šeimos ritualai vaikams suteikia tai, ko jiems reikia labiausiai — saugumo, artumo ir stabilumo jausmą.
Kai vaikas žino, kad kiekvieną vakarą jo laukia apkabinimas, jis jaučiasi svarbus, mylimas ir saugus. ✨

Gal šiandien metas nusistatyti ir jūsų šeimos „apkabinimų žadintuvą“? ⏰💛

Auklėjimas ar prigimtis? Kas iš tikrųjų lemia vaiko charakterį?

Ar pastebėjote, kad vieni vaikai nuo gimimo yra ramūs, o kiti – tarsi mažos „audros“?
Vieni užsispyrę kaip buldozeriai, kiti lengvai randa kompromisą.
Tai – temperamentas, įgimta savybė, su kuria vaikas ateina į šį pasaulį.
Bet ar tai reiškia, kad auklėjimas nesvarbus? Visai ne!

🤔 Taigi – prigimtis ar auklėjimas?
Iš tikrųjų svarbūs abu. Prigimtis suteikia pagrindą, o auklėjimas padeda nukreipti kryptį.

Jei vaikas yra karšto temperamento, jo nepavyks „perauklėti“, tačiau galima išmokyti jį tinkamai išreikšti savo emocijas. Jei jis drovus - nereikia versti tapti lyderiu, bet galima švelniai padėti atsiskleisti.
Tėvų užduotis - ne pakeisti vaiką, o padėti jam atskleisti geriausias savo savybes.

P.S. Yra tyrimų, rodančių, kad žmonės gimsta su skirtingais kognityviniais polinkiais. Pvz. gebėjimu greitai atpažinti kiekius (vadinamasis „skaičių pojūtis“), darbo atminties stiprumu ar loginiu mąstymu. Šie dalykai gali suteikti pranašumą matematikoje, ypač ankstyvame etape. Tačiau tai nereiškia, kad „matematiniai gabumai“ yra pilnai įgimti.

Su Tėvo diena! 💙

Šiandien noriu pasveikinti visus tėčius – tuos, kurie kasdien mokosi, stengiasi, klysta ir vėl bando iš naujo. Tuos, kurie apkabina, išklauso, padrąsina ir savo pavyzdžiu augina stiprias, mylinčias asmenybes.

Tėvystė nėra apie tobulumą. Ji yra apie buvimą šalia, meilę, kantrybę ir laiką, kurį dovanojame savo vaikams.

Ačiū kiekvienam tėčiui už nematomus kasdienius darbus, už rūpestį, už saugumo jausmą ir už visas akimirkas, kurios vaikų širdyse išlieka visam gyvenimui.

Linkiu, kad šiandien netrūktų vaikų šypsenų, apkabinimų ir priminimo, kokie svarbūs esate.

„Ar jūsų vaikas jums papasakotų, jei mokykloje jam būtų sunku?“
Tai klausimas, kurį verta užduoti kiekvienam tėvui.

‼️ Vaikas neatsivers tam, kuris jį kritikuoja ar skuba pamokyti. Jis atsivers tam, kuris išklauso iki galo ir nesumenkina jo jausmų.
Ypač tada, kai mokykloje kyla problemų.

➡️ Patyčios (bulingas) – ne ta situacija, kuri „praeis savaime“. Kuo ilgiau laukiama, tuo labiau įsitvirtina skausmas ir vienišumas.
Svarbu reaguoti: kalbėtis su mokytojais, įtraukti specialistus, o prireikus – svarstyti ir mokyklos keitimą.

Tačiau pirmas ir svarbiausias žingsnis vyksta namuose.
Kai vaikas jaučia, kad yra saugus, jis pradeda kalbėti.
🔊 Pasitikėjimas gimsta ne iš pamokymų, o iš reakcijos į jo jausmus:
„Matau, kad tau sunku. Papasakok, kas nutiko – aš esu šalia.“
o ne:
„Nesureikšmink, nekreipk dėmesio.“

Mums visiems kartais reikia pagalbos.
Ir tai yra visiškai normalu.

Mes neprivalome su viskuo susitvarkyti vieni. Būtent gebėjimas spręsti problemas kartu pavertė mus socialiomis būtybėmis. Mūsų bendrystė, palaikymas ir tarpusavio pagalba sukūrė pasaulį, kuriame gyvename šiandien.

Tačiau labai dažnai bandome viską panešti vieni.
Vieni auginti vaikus.
Vieni rūpintis buitimi.
Vieni dirbti, planuoti, priimti sprendimus ir laikyti „visus kampus“.

Iš šalies galime atrodyti stiprūs, savarankiški ir susitvarkantys.
Tačiau viduje dažnai jaučiamės pavargę, perdegę, jautrūs ir vieniši.

Ypač tėvystėje.
Nes tėvystė nėra tik gražios akimirkos ar „teisingi“ auklėjimo metodai. Tai nuolatinis emocinis buvimas, kantrybė, ribų laikymas, savo reakcijų pažinimas ir gebėjimas atlaikyti vaiko jausmus, kai patys kartais vos laikomės.

Ir būtent todėl mums taip reikia kitų žmonių.
Palaikymo.
Supratimo.
Erdvės būti netobuliems.

Prašyti pagalbos nėra silpnumas. Tai nėra ženklas, kad kažko nesugebame. Priešingai – tai brandos ir rūpesčio savimi ženklas.

Kartais užtenka vieno pokalbio, kad pasidarytų lengviau.
Kartais – palaikymo, kai atrodo, kad visko per daug.

O kartais tiesiog reikia išgirsti:
„Tu neprivalai visko panešti vienas.“
Ir tai tiesa. 🤍

Kartais didžiausios vaikų traumos gimsta ne iš blogų ketinimų, o iš kasdienių frazių, kurių net nepastebime…

„Užleisk mažesniam“, „Tu juk vyresnis“, „Būk protingesnis“ – skamba nekaltai, bet vyresnis vaikas dažnai išmoksta slėpti savo jausmus ir poreikius.

Labai verta perskaityti kiekvienam tėvui 💛

„UŽLEISK MAŽESNIAM!“ ARBA KAIP FORMUOJASI VYRESNIO VAIKO TRAUMA Vaikai gali gana stipriai konkuruoti tarpusavyje: jie pykstasi, ginčijasi, mušasi, dalijasi žaislais, reikalauja savo teisių ir pan. Pats savaime šis reiškinys nėra pavojingas, nors tėvams tai gali būti varginanti patirtis, ypač jei tai vyksta nuolat. Tačiau tai nėra pasaulio pabaiga. Ju...

🩵🩷