Kviesk Emiliją

Tu neturi laukti, kol jausies pasiruošusi.
Nes tas momentas gali taip ir neateiti.

Kartais vienintelis kelias -
eiti pirmiau, nei jautiesi pasiruošus.

🐈‍⬛

Įrašas skirtas moterims. Bet ir vyrai gali paskaityti edukaciniais tikslais ;)

…Ach, tas moters kūnas!

Ko gi jis tik nesugeba!

Nėštumo metu sunkiausia man buvo susigyventi su dideliu svorio prieaugiu. Atrodo, nevalgiau LABAI daugiau nei įprastai. Šiek tiek, žinoma - bet juk ir reikia!

Tiesa, pirmam trimestre pramiegojau tikriausiai ištisą mėnesį. Atsibusdavau tik pavalgyt ir nuo valgymo taip pavargdavau, kad eidavau vėl pamiegoti.

Ir tikrai, atrodo… juk nevalgiau TIEK daug, kad priaugčiau… apie 40 kilogramų?!

Stengiausi ir judėti, ir kiek pajėgiau protinai valgyti, bet svoris augo, atrodo, akimirkomis.

Paskutinėmis savaitėmis vienoje vietoje net suplyšo šlaunų oda. Ne, ne strijos (nors jų turiu pakankamai), tiesiog sprogo šlaunys 🤭😬🤓🙄✨

Įdomiausia tai, kad šiaip tai aš turiu gan greitą metabolizmą. Iki nėštumo nereikėjo perdėm stengtis “dėl figūros”. O pastojus kilogramai pradėjo pupsėti kaip ant mielių - ir vienintelis dalykas, ką galėjau dėl to padaryti, tai su tuo susitaikyti.

Man tikrai nebuvo lengva. Nepadėjo ir aplinkinių komentarai (hello į “o wow kokia tu didelė” ir “jau čia tuoj tuoj, ane?). Aš ne tai, kad sau nepatikau. Aš nepažinau savęs veidrodyje. Paskutinėmis dienomis nenorėjau, kad mane kasnors matytų.

Kaip ir pirmomis savaitėmis PO gimdymo. Nepaisant to, kaip džiaugiausi ir didžiavausi mūsų mažyle, už to slėpėsi ir didelis nepasitenkinimas tuo, kaip aš atrodau.

Bet aš buvau kantri. Kantriai išbuvome savo šeimos kokonėlyje tas pirmąsias dienas, po truputį pradėjau vaikščioti, mankštintis, judėti…

Mūsų mažylei jau pusė metų. Taigi pusė metų ir mano pogimdyviniam kūnui. Niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau - ir nenorečiau.

Bet po truputį įgaunu naują, mamos, formą. Minkštesnę, apvalesnę, sultingesnę. Žinau, kad mano svoris dar nenusistovėjo, o sulig dienomis pradedu tik dar labiau judėti, tad ir tvirtėti. Bet mano strijos man visada primins apie tai, kiek mano kūnas gali.

KOKIĄ metamorfozę jis gali pereiti.

Koks stebuklas yra tai, kad aš ne tik savyje užauginau gyvybę, ją pagimdžiau, bet dar ir turėj

Tiesa apie mano naują mamystę? Ji labai neinstagramiška.

Esu pavargusi. Namai sukuisti. Dažnai man niekas neįdomu (nebent dar truputį pamiegoti).
Arba pavalgyti, nes esu nuolat alkana. Niekas nepasakė, kad tas nesibaigiantis alkis baigsis tik nustojus maitinti.

Man vis dar viską skauda.
Tiesa, dabar jau kitą „viską“ nei tik pagimdžius.

Kita vertus, mano mažylė auga laiminga, stipri ir guvi.
Ji į gyvenimą atnešė tokį gyvybės skonį, kokio dar niekada nebuvau patyrusi.

Tokios trumpos akimirkos kaip šitas pasivaikščiojimas – kai esame tik mudvi, mūsų gyvūniukai ir saulė – yra vienas didžiausių džiaugsmų, kokius esu patyrusi.

Aš mokausi gyventi iš naujo.
Kaip ir ji.

Iš naujo mokausi matyti ir jausti.
Tik dabar – su nauju, mamystės filtru.

Anksčiau galvojau, kad tapimas mama manęs nepakeis.
Kad liksiu tokia pati, kokia buvau… :)

Iš dalies taip ir yra.
Bet iš dalies – aš niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau. Ir, tiesą sakant, nenorėčiau.

Gyvybės stebuklas mane visiškai išlydė.
Ir dabar viskas turi naują skonį, kurio nekeisčiau į nieką.

Tačiau dalis manęs liko tokia pati.

Ir dabar, kai po truputį grįžtu į save, atsiranda ir daugiau erdvės vėl dirbti su žmonėmis, kurie nori išlipti iš senų gyvenimo modelių.

Jei jauti, kad tau rezonuoja mano naujas filtras – galbūt mūsų keliai turi susikirsti.

O kokį naują filtrą šiuo metu kuria tavo gyvenimas?

No comment

Visada svajojau apie „slow living“.
Žinai, tą estetinį, ZEN lėtumą, kur viskas atrodo tarsi sulėtintame filme:
ramiai keliesi, pasidarai saulės pasveikinimą, lėtai ruošiesi pusryčius, pasiimi šiltą naminės vištos kiaušinį ir išsikepi jį virš rytinės ugnies…

Tokia lėta romantika šiuolaikiniame chaose.

O tada… atėjo gyvenimas.

Ir tas „lėtas gyvenimas“ tapo kitokiu.
Lėtas, kai ją migdau.
Lėtas, kai maitinu.
Lėtas, kai kartu šokam tyloje, o aš pro langą žiūriu į tolumoje augančius medžius.
Lėtas, kai gaunu akimirką atsikvėpti, kai ji jau sėdi automobilio kėdutėje.

Tai akimirkos kai laikas sustoja.

Bet visa kita?
Turi vykti ŽAIBU.
Greitai apsirengti, kol ji dar rami.
Greitai pavalgyti, kol ją supa tėtis.
Greitai susiruošti į lauką, kol nesukaito su visais megztiniais, kepurėm ir kombinezonais.
Greitai. Greitai. Greitai.

Tai yra mano naujoji ramybės treniruotė.
Nes tikrasis „slow living“ nebūtinai reiškia lėtai judantį gyvenimą.
Kartais jis reiškia lėtą vidų, net jei kūnas bėga maratoną — kartais net tiesiogine to žodžio prasme.

Čia ir slypi tas saldus, keistai tobulas balansas:
tarp chaoso ir švelnumo, tarp greičio ir tylos, tarp bėgimo ir labai lėto, širdimi jaučiamo augimo.

Nes augimas — tiek motinystėje, tiek gyvenime — retai būna “instagraminis”.

Jis dažniau būna tikras, netvarkingas, bet be galo gyvas.

🌿

O Tu — kur šiandien radai savo lėtą akimirką?

Dabar, kai tai jau pasibaigė, po truputį lendu iš kiauto pasidalinti savo nėštumo kelione.

Šitame video buvau ~antram mėnesy ir mano dienotvarkė atrodė taip:
atsibundu, nes reikia valgyti
pavalgau, nes pykina
pavalgius – silpna
po to – būtinai reikia miegoti, nes tiesiog… nėra kito pasirinkimo.

Mano gyvenimą pradėjo diktuoti ne mano sąmonė, o kūnas.

Tuo metu reikėjo privalomai „nieko neveikti“, nes kūnas turėjo savo planą. O aš, kuri įpratus viską valdyti, spręsti, judėti – buvau nuleista iki bazinės versijos:
valgyk. miegok. kvėpuok. kartok.
Ir žinot ką?
Čia buvo viena giliausių pamokų apie pasitikėjimą gyvenimu.
Ne „susitvarkiau“, ne „išdirbau“, o tiesiog leidau sau būti bejėgė… ir mylima tuo pačiu metu.

Dabar, kai šitas etapas jau po truputį tolsta, lendu iš savo urvo ir dalinuosi tuo, kas buvo tikra:
ne viskas instagramiškai gražu,
ne viskas kontroliuojama,
bet viskas – be galo gyva.

Jei ir Tu dabar etape, kur jauties kaip „nieko neveikianti“, bet viduje vyksta kosminiai procesai – tu tikrai ne viena. 🖤

Sugrįžtu.
Su didesne empatija.
Su mažesniu noru viską „pataisyti“.
Ir su dar didesne drąsa būti savimi.