31/01/2018
Iš piršto laužti pažeidimai
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnė nurodė A. Deveikio individualiajai įmonei sumokėti į biudžetą 6151 Lt, iš jų 2375 Lt patento mokesčio ir tokio pat dydžio baudą bei 645 Lt privalomo sveikatos draudimo įmoką.
Autoriui teko padėti įmonei apsiginti nuo inkriminuotų mokesčių. Ši byla akivaizdžiai parodė kai kurių mokesčių inspektorių savivalę, teisės aktų nežinojimą, formalų požiūrį.
Dėl patento mokesčio
A. Deveikio įmonė beveik metus vykdė mažmeninę prekybą ir krovinių pervežimą išsinuomotu automobiliu Lietuvos Respublikoje. Kadangi prekyba vyko nuostolingai, įmonė buvo priversta sustabdyti veiklą. Be to, antstolių kontora iš varžytinių pardavė nuomojamą iš UAB “Uktra” krovininį automobilį.
Įmonės buhalterė, sudarydama pajamų deklaraciją už 1996 m., konsultavosi Ukmergės rajono valstybinėje mokesčių inspekcijoje dėl gautų pajamų už krovinių pervežimą apmokestinimo. Jai paaiškinta, jog įmonė turinti mokėti 24 proc. dydžio pajamų mokestį ir 0,5 proc. dydžio atskaitymus Kelių fondui. Nebuvo nurodyta, jog įmonė privalo įsigyti privalomą patentą krovinių pervežimui. Pateiktose pajamų deklaracijose įmonė nurodė, jog vykdo mažmeninę prekybą ir teikia transportavimo paslaugas, tačiau šias deklaracijas priimdama inspektorė taip pat neperspėjo, jog būtina įsigyti patentą. Taigi ne iš blogos valios nebuvo įsigytas patentas krovinių pervežimui.
Privalomas patento mokestis yra ne atskiras mokestis, o fiksuoto dydžio įmonės pajamų mokestis, kuris nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka, neatsižvelgiant į gautas apmokestinamąsias pajamas. Todėl paskaičiuojant nesumokėto patento (pajamų) mokesčio sumą, būtina atsižvelgti į tai, kiek įmonė, kuri neįsigijo privalomo patento nustatytai veiklai, deklaravo šios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir pajamų mokesčio.
Tikrindama A. Deveikio įmonę pareigūnė nustatė, jog iš krovinių pervežimo įmonė yra sumokėjusi įmonės pajamų mokesčio daugiau, negu priklausė sumokėti į biudžetą įsigyjant privalomą patentą. Žalos valstybei nepadaryta, todėl nepagrįstai skiriama bauda už privalomo patento neįsigijimą.
Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokos
Sveikatos draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apdraustais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi asmenys, už kuriuos mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nustatytos 16 straipsnio 1,2,3,4 ir 5 dalyse. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad už asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius atlyginimą už darbą, privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka įmonės, įstaigos ir organizacijos, kuriose jie dirba.
A.Deveikio įmonė nuo 1997 m. vidurio neveikia, jos buvęs savininkas dirba samdomu darbuotoju UAB “Džamina”. Ši bendrovė už A. Deveikį yra sumokėjusi socialinio draudimo įmoką. Dalį šios įmokos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pervedė privalomajam sveikatos draudimo fondui. Taip pat ši bendrovė yra išskaičiavusi iš A. Deveikio darbo užmokesčio ir pervedusi į biudžetą fizinių asmenų pajamų mokestį, kurio 30 proc. Valstybinė mokesčių inspekcija privalėjo pervesti privalomajam socialinio draudimo fondui.
Taigi už asmenį A. Deveikį yra sumokėta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Remiantis Seikatos draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, jis yra laikomas apdraustas nuo to momento, kai už jį pradėtos mokėti šio įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyto dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Nors Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje ir nurodyta, kad individualiosios įmonės turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmoką už įmonės savininką, ir ne mažesnę kaip 10 proc. minimalios mėnesinės algos dydžio (43 Lt), tačiau ši nuostata taikoma tada, kai įmonės savininkas dirba tik šioje įmonėje ir kai jis nei pats asmeniškai, nei už jį kita įmonė ar organizacija nemoka privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
Atsižvelgta į argumentus.
Buvo sunku įrodyti teisybę
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė sumokėti į biudžetą J. Fedotovo įmonei „Donatukas“ 12 561 Lt bendrojo akcizo. Įmonės patikrinimo akte konstatuota, kad įmonė pažeidė Finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimo Nr. 45N 20 punktą, įtraukdama į bendrojo akcizo atskaitą sumokėtą bendrąjį akcizą Lentvario kilimų fabrikui.
Vietos mokesčio administratorius patvirtino pareigūnės paskaičiuotą bendrąjį akcizą nurodydamas, kad įmonė yra pažeidusi Vyriausybės 1991 12 10 nutarimo Nr. 541 “Dėl apyvartos mokesčio pakeitimo į bendrąjį akcizą“ 2.8 punktą ir Finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimo Nr. 45N III skyriaus 9 punktą. Atseit pagal šias nuostatas įmonė privalėjo apmokėto akcizo sumą įtraukti į prekių vertę, o pagal Finansų ministerijos 1994 01 14 akto Nr.5N 1 punktą, sumokėtas bendrasis akcizas už pirktas prekes, tenkantis eksportuotoms prekėms, atskaitomas iš paskaičiuotos už parduotas prekes sumos tik nuo 1993 m. lapkričio 15 dienos. Tuomet kreiptasi pagalbos į Mokestinių ginčų komisija.
Ginčo objektas : ar įmonė turėjo teisę įtraukti į atskaitą sumokėtą bendrąjį akcizą Lentvario kilimų fabrikui už įsigytus kilimus, kurie buvo išvežti į Ukrainą ir ten barteriu išmainyti į dažus. Įmonė bendrąjį akcizą paskaičiavo vadovaudamasi Finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimu Nr. 45N patvirtinta akcizo paskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri įsigaliojo nuo 1993 m. liepos 15 dienos. Šios tvarkos III skyriaus 7 punkte nurodyta, kad visos įmonės, įskaitant ir prekybos, moka į biudžetą skirtumą tarp paskaičiuotos bendrojo akcizo už realizuotas prekes (paslaugas) sumos ir bendrojo akcizo, paskaičiuoto Lietuvos Respublikos įmonėms už įsigytas prekes (paslaugas) sumos.
Be to, ši bendrojo akcizo apskaičiavimo tvarka visoms, tarp jų ir prekybos įmonėms , buvo įteisinta jau 1992 m. Finansų ministerijos 1992 07 17 rašto Nr.76N “Dėl bendrojo ir individualaus akcizo už išvežamas iš Lietuvos Respublikos prekes, žaliavas ir medžiagas” 4.3 punkto 3 dalyje. Buvo leista iš paskaičiuotos už eksportuotas prekes akcizo sumos (iki 1993 m. liepos 15 d. toks akcizas buvo imamas) atskaityti už šias prekes Lietuvos Respublikos įmonėms sumokėtą bendrąjį akcizą. Kilimai buvo įsigyti iš Lietuvos įmonės – Lentvario kilimų fabriko. Vadinasi, įmonė turėjo teisę įtraukti į atskaitą šiam fabrikui sumokėtą bendrąjį akcizą.
III skyriaus 23 punkte nurodyta, kad bendrasis akcizas nuo 1993 07 15 paskaičiuojamas pagal 3 priede pateiktą pavyzdį. Bendrojo akcizo paskaičiavimo pavyzdyje nurodyta, kad priskaičiuotam bendrajam akcizui priskiriama pirkėjų apmokėta už parduotas prekes bendrojo akcizo suma, o į atskaitą įtraukiama pardavėjų sąskaitose nurodyta bendrojo akcizo suma. Tai dar kartą įrodo, jog įmonė, paskaičiuodama bendrąjį akcizą, turėjo teisę įtraukti sumokėtą bendrąjį akcizą perkant kilimus.
III skyriaus 25.3. punktu ir Finansų ministerijos 1994 01 10 raštu Nr. 2N buvo nustatyta, kad individualiosios (personalinės) įmonės nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. bendrojo akcizo paskaičiavimus turi pateikti kas ketvirtį ( ketvirčiui pasibaigus, iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos). Vadinasi, įmonė sumokėtą bendrąjį akcizą Lentvario kilimų fabrikui turėjo teisę paskaičiuoti 1994 m. sausio mėnesį.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 11 23 nutarimu Nr. 873 nustatyta, kad nuo 1993 m. lapkričio 15 d. už įmonių, įstaigų ir organizacijų išvežamas iš Lietuvos Respublikos prekes bendrasis akcizas neskaičiuojamas. Valstybės subsidijos kitoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms sumokėtam bendrajam akcizui padengti teikiamos Finansų ministerijos nustatyta tvarka. Finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimu Nr. 45N patvirtintos bendrojo akcizo paskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos 7 punkte nurodyta, kad mokėtiną į biudžetą ar grąžintiną iš jo bendrąjį akcizą sudaro skirtumas mokesčio, paskaičiuoto už realizuotas prekes, kai gautos už jas įplaukos, ir mokesčio, paskaičiuoto už įsigytas prekes. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuoju įstatymu nustatyta, kad individualiųjų įmonių parduotomis prekėmis laikomos tuomet, kai už jas sumokėta, o ne tuomet, kai jos išsiųstos pirkėjui.
Nors kilimai iš Lietuvos buvo išvežti į Ukrainą 1993 m. rugsėjo 10 dieną, faktiškai jie eksportuoti tik 1994 m. vasario mėnesį, kai už juos mainais buvo gauti dažai. Todėl įmonė turėjo teisę įtraukti į atskaitą 1994 m. sausio mėnesio bendrojo akcizo deklaracijoje sumokėtą bendrąjį akcizą kilimų fabrikui.
Be to, pastebėta, kad
1. LR finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimo Nr. 45 N 20 punktas, kurį nurodė pareigūnė, nepripažįsta bendrojo akcizo atskaitos, nereglamentuoja bendrojo akcizo atskaitos. Jis tik nustatė, kad išvežamoms iš Lietuvos Respublikos prekėms bendrasis akcizas neskaičiuojamas ir neteikiamos subsidijos jam padengti.
Įmonė neskaičiavo bendrojo akcizo išvežtiems į Ukrainą kilimams, nes jis buvo panaikintas ne tik minėtu dokumentu, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 06 16 nutarimu Nr. 443 prieš pusmetį, t.y. nuo 1993 m. liepos 15 d., eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos prekėms.
2. Finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimo 45 N II skyriaus 2 punktu buvo nustatyta, kad subsidijos padengti sumokėtam bendrajam akcizui iš biudžeto skiriamos įmonėms ir organizacijoms, kurios gamina prekes ir teikia paslaugas, nurodytas šio rašto 1 ir 2 prieduose ir kad šioms subsidijos skiriamos šio rašto III skyriuje nustatyta tvarka. Be to, rašto 29 punkte nurodyta, kaip turi apskaičiuoti subsidijas įmonės, gaminančios ir realizuojančios tik valstybės subsidijuojamą produkciją. Vadinasi, subsidijas galėjo gauti tik išvardintų priedėliuose prekių gamintojai ir paslaugų tiekėjai.
Kilimai nebuvo priskirti subsidijuojamoms prekėms, o individuali įmonė “Donatukas” nebuvo šių kilimų gamintoja. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kilimai buvo subsidijuojama prekė, o sumokėtas bendrasis akcizas perkant kilimus, pagal Finansų ministerijos rašto 45N III skyriaus 7 punktą leidžiamas įtraukti į atskaitą, yra subsidija. Be to, dar pabrėžta, kad 20 punkto, galiojusio nuo 1993 07 15 iki 1993 11 14, antroje ir trečioje dalyse nurodyta, jog šis punktas taikomas (subsidijos neteikiamos) įmonėms, išskyrus prekybos ir tiekimo, tai yra toms, kurios gamina ir realizuoja subsidijuojamas prekes.
Apie tai dar aiškiau pasakyta Finansų ministerijos 1994 01 14 rašte Nr. 51N. Šio rašto pirmo punkto antroje dalyje nurodyta, kad “šios įmonės, įstaigos ir organizacijos, skaičiuodamos Finansų ministerijos rašto 45N III skyriaus 18.4 punkto 3 ir 4 pastraipose nustatyta tvarka subsidijas, eksportuotas prekes ir paslaugas priskiria prie apmokestinamų prekių”. Iš šio sakinio galima spręsti, kad “Šios įmonės” yra tos, kurios pagal 45 N rašto III skyriaus 18 punktą ir anksčiau bendrojo akcizo neskaičiavo, ir į biudžetą nemokėjo, ir kurioms pagal 18.4 punkto 3 ir 4 dalis subsidijos iš valstybės biudžeto nebuvo skiriamos.
3. Vietos mokesčio administratorius neteisingai taikė Finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimo Nr. 45N 9 punktą. Atseit juo buvo nustatyta, kad nuo 1993 07 15 iki 1993 11 14 visos įmonės eksportuotoms ne savos gamybos prekėms bendrąjį akcizą turėjo skaičiuoti nuo pardavimo ir pirkimo kainų skirtumo, į šių prekių pirkimo kainą įskaitydamos už jas sumokėtą bendrąjį akcizą. Šis teiginys grindžiamas punkto pabaigoje parašyta fraze: “net ir tada, kai šios prekės vėliau eksportuojamos“. Pabrėžta, kad 45N rašto 9 punkte nurodytos dvi sąlygos, kurioms esant visos įmonės bendrąjį akcizą ne savos gamybos prekėms privalo skaičiuoti nuo pardavimo ir pirkimo kainų skirtumo, į prekių pirkimo kainą įskaitydamos už jas sumokėtą bendrąjį akcizą. Pirmoji sąlyga – šios prekės turi būti parduotos Lietuvos Respublikoje. Antroji sąlyga – kai šios prekės vėliau eksportuojamos. Kilimai parduoti ne Lietuvoje, todėl vietos mokesčio administratorius nepagrįstai teigia, kad pažeistas LR finansų ministerijos 1993 07 09 nutarimo Nr.45N 9 punktas. Šiek tiek neaiškumo sukelia šios nuostatos paskutinė dalis: “ net ir tada, kai šios prekės vėliau eksportuojamos”. Ši nuostatos dalis taikoma prekybos įmonėms, kurios eksportuoja iš kitų prekybos įmonių įsigytas prekes.
1. Parduotų prekių (vadinasi, kito subjekto nuosavybėn perleistų prekių) jų pardavėjas vėliau negali eksportuoti, nes tai jau ne jo prekės. Vėliau gali eksportuoti tik kitas pirkėjas.
2. Pagal LR Vyriausybės 1991 12 10 nutarimą Nr. 541 Lietuvos Respublikos prekių gamintojai, parduodami prekes Lietuvoje, jų realizavimo dokumentuose turėjo nurodyti (ir nurodė) bendrąjį akcizą atskira eilute. Tuo metu prekybos organizacijos, perparduodamos prekes, dokumentuose neturėjo tokios teisės (nurodyti bendrąjį akcizą atskira eilute), nes bendrąjį akcizą turėjo skaičiuoti nuo pardavimo ir pirkimo kainų skirtumo. Taigi, prekybos įmonės, įsigydamos prekes iš kitų prekybos įmonių, gaudavo dokumentus, kuriuose nebūdavo nurodytas bendrasis akcizas. Suprantama, kad eksportavę šias prekes negalėjo įtraukti į atskaitą bendrojo akcizo, nes jis nebuvo išskirtas dokumentuose.
Vadinasi, Finansų ministerijos 45 N rašto III skyriaus 9 punkto paskutinioji nuostata netaikintina “Donatuko” įmonei, kadangi ji kilimus įsigijo iš jų gamintojo ir pirkimo dokumentuose yra išskirtas bendrasis akcizas.
Byla laimėta Mokestinių ginčų komisijoje. Ši komisija pripažino, kad Mokesčių inspekcija pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 24 str. 3 d., kadangi neturėjo teisės bendrąjį akcizą išskaičiuoti praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo šio mokesčio deklaracijos pateikimo.
Ieškota „atpirkimo ožio“
Lietuvos žemės ūkio banko Kėdainių skyrius kreipėsi pagalbos gindamiesi nuo Kauno apskrities mokesčių inspekcijos inkriminuojamos baudos. Pareikštos pastabos dėl patikrinimo akto projekto.
1.Akto projekte konstatuota, kad bankas pažeidė išieškojimų eiliškumą, kuris nustatytas Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymu, Mokėjimų įstatymu, Civilinio proceso kodekso 463, 464 ir 466 straipsniais.
Šiai išvadai prieštarauta motyvuojant, kad Civilinio proceso kodekso 372 straipsniu nustatyta, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimai dėl išieškų ne ginčo tvarka vykdytini pagal šiame kodekse išdėstytas taisykles. Šios taisyklės išdėstytos kituose kodekso straipsniuose. Kodekso 379 straipsnyje nustatyta, kad teismų ir kitų kodekso 372 straipsnyje išvardytų institucijų ( tarp jų ir Mokesčių inspekcijos) nutarimus vykdo teismo antstoliai, esantys prie apylinkės teismų. Kodekso 453 straipsnis leidžia išiešką nukreipti į 452 straipsnyje išvardintų organizacijų lėšas: į visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų, jų susivienijimų, tarp jų ir iš užsienio firmų lėšas. Šiame kodekso straipsnyje nenurodytos žemės ūkio bendrovės (ŽŪB). Išieškojimus iš ŽŪB reglamentuoja 456-2 straipsnis. Juo nustatyta, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į žemės ūkio bendrovės turtą, kurį sudaro bendrovės kapitalas (narių įnašai ir bendrovės pelnas).
Iš šių Civilinio proceso kodekso normų galima padaryti išvadas:
a) draudžiama nukreipti mokesčių išieškojimo į žemės ūkio bendrovių lėšas, esančias bankų sąskaitose, o leidžiama tik į narių įnašus ir bendrovės pelną;
b) išieškojimą turi vykdyti teismo antstoliai.
Todėl akto projekte nepagrįstai teigiama, kad pažeistos reglamentuojančios išieškojimų eiliškumą Civilinio proceso kodekso normos, Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas bei Mokėjimų įstatymas.
Be to, pažymėtina, kad Civilinio proceso kodekso 1 straipsnyje nurodyta, jog esant šio kodekso normų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų prieštaravimui, teismas turi vadovautis kodekso normomis. Tai yra, kad viršenybė suteikiama Civilinio proceso kodekso normoms.
2. Be to, atkreiptas dėmesys į kitus akto projekto netikslumus.
2.1. Priede Nr. 1 į apskaičiuotos baudos sumą įskaičiuotos lėšos, kurios buvo išduotos Okainių žemės ūkio bendrovei grynais darbo užmokesčiui išmokėti, kai kiti šiam tikslui grynų pinigų išėmimo atvejai nėra įtraukti.
2.2. Laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu ir LR Civilinio proceso kodekso 463 ir 464 straipsniais nustatyta, kad mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į biudžetą bei reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir nemokestinių įmokų į biudžetą, vykdomi, kai įvykdyti šiais teisės aktais nustatyti šie mokėjimai ir reikalavimai:
a) mokėjimai, susiję su darbo santykiais, tarp jų ir žemės ūkio bendrovių narių reikalavimai, susiję su darbo santykiais;
b) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir netesybos;
c) mokėtinos sumos už supirktą ir perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme;
d) ūkininkų ir žemės ūkio produkciją gaminančių įmonių reikalavimai žemės ūkio produkcijos supirkimo, perdirbimo, prekybos ir kitoms įmonėms;
e) žemės ūkio produkciją perdirbančių įmonių reikalavimai prekybos įmonėms dėl įsiskolinimų už pateiktą žemės ūkio produkciją ir maisto produktus.
Akto 1 ir 2 prieduose nurodyta, kad iš Okainių žemės ūkio bendrovės sąskaitos sumokėta PVM už žemės ūkio produkciją, už maisto produktus. Kadangi šie mokėjimai pagal nurodytą įstatymą ir Civilinio proceso kodeksą vykdomi anksčiau negu mokesčių mokėjimai ir reikalavimai, todėl šios sumos neturėtų būti priimtos dėmesin apskaičiuojant baudą.
2.3. Pareigūnai neskaičiavo baudų nuo paimtų iš Okainių ir Vilkaičių žemės ūkio bendrovių sąskaitų grynais pinigais sumų darbo užmokesčiui, išskyrus 2.1. punkte nurodytą atvejį. Pagal banko sąskaitos sutartį už pinigų išgryninimą ir šios operacijos atlikimą bankui priklausantis atlyginimas automatiškai, pagal kompiuterinę programą, nurašomas nuo subjekto sąskaitos. Šios abi operacijos atliekamos kartu. Atlyginimo už pinigų išgryninimą ir jo nurašymą nuo sąskaitos, kai išduodamos sąskaitos savininkui lėšos darbo užmokesčiui išmokėti, priskirti paskesnei mokėjimo eilei nėra pagrindo. Todėl neturėtų būti skaičiuojama bauda nuo sumų “už banko paslaugas”.
2.4. Atsiskaitymų tvarką pažeidė (jeigu būtų tai įrodyta) ne bankas, tai yra jo savininkai – akcininkai, o samdomi banko darbuotojai. Todėl už pinigų nurašymo bei išdavimo iš mokėtojų sąskaitų nustatytos tvarkos pažeidimą visų pirma turi atsakyti banko vadovai. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173-9 straipsnį jiems gali būti skirta bauda nuo 5 iki 10 tūkstančių litų. Šio kodekso 259-1 straipsniu nustatyta, kad surašyti atsiskaitymų tvarkos pažeidimo protokolus turi teisę valstybinės mokesčių inspekcijos, vidaus reikalų ir policijos pareigūnai, o nagrinėja šias bylas rajonų ir miestų apylinkių teismai.
Skiriant baudą bankui, kaip juridiniam asmeniui, iš esmės materialiai yra baudžiami jo savininkai, kurie nėra padarę šio nusikaltimo.
2.5. Mokesčių administravimo įstatymo 17 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad mokesčio administratoriaus pareigūnai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka skirti administracines sankcijas, baudas, numatytas mokesčių įstatymuose, taip pat paskaičiuoti delspinigius.
Akto projekte nurodyti įstatymai ir Civilinio proceso kodeksas yra ne mokesčių įstatymai. Jie neišvardinti Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnyje. Mokesčių inspekcijos pareigūnai neturi teisės skirti baudos už Civilinio proceso kodekso normų pažeidimą.
Ieškota „atpirkimo ožio“, bet į pastabas atsižvelgta.
2001 m.
