23/06/2026
Mūsų „Aš“ nėra pastovi ir nekintanti struktūra. Psichologiniu požiūriu tai nuolat besiformuojanti savęs samprata, kurią veikia patirtys, pojūčiai, emocijos, santykiai ir gyvenimo įvykiai.
„Aš“ tam tikra prasme yra vidinis savęs modelis, kuris laikui bėgant keičiasi. Jį formuoja aplinkiniai įvykiai, patirtys, santykiai su žmonėmis, sėkmės ir nesėkmės. Tai vientisa, tačiau neapčiuopiama sistema, padedanti žmogui suprasti save ir savo vietą pasaulyje.
Budistai dar dažnai mėgta paklausinėti, kad žmogus turi rankas, kojas, kūną, mintis ir jausmus, tačiau nė vienas iš šių elementų atskirai nėra jo tikrasis „Aš“.
Kūnas nuolat keičiasi, mintys atsiranda ir išnyksta, emocijos kinta, todėl nėra jokios pastovios, nekintamos esmės, kurią būtų galima laikyti savimi. Todėl „Aš“ tai tik iliuzija kurios apskritai nėra.
Jeigu pažvelgsime į žmogaus fiziologiją, tokio centro kaip „Aš“ kūne taip pat niekur nerasime. Visas kūnas sudarytas iš atskirų dalių – ląstelių, audinių ir organų. Net smegenų negalime pavadinti vientisa ir nedaloma struktūra, nes jos sudarytos iš skirtingų sričių, o šios – iš ląstelių. Net epifizė sudaryta iš atskirų ląstelių, kuriose taip pat nėra jokios vienos nedalomos dalies, kurią būtų galima pavadinti „Aš“.
Galbūt mes tiesiog netinkamai interpretuojame ir suprantame savo „Aš“?
Štai Maiklas Levinas siūlo į „Aš“ sampratą pažvelgti plačiau, pasitelkdamas šiuolaikinės kibernetikos, kognityvinių teorijų, evoliucinės biologijos ir vystymosi fiziologijos idėjas, siekdamas suformuluoti hipotezę apie individualumo kilmę. (1)
Jis teigia, kad „Aš“ – tai informaciją apdorojanti struktūra, sudaryta iš tarpusavyje susijusių dalių, kurios veikia kartu ir siekia bendrų tikslų.
Nors žmogaus kūną sudaro milijardai ląstelių, jos nuolat palaiko tarpusavio ryšį, keičiasi informacija ir kartu siekia išlaikyti viso organizmo pusiausvyrą. Ši pusiausvyra būtina tam, kad sistema išliktų stabili ir nesuirtų. Vadinasi, viena vertus, mūsų „Aš“ sudaro daugybė nuolat kintančių dalių, tačiau, kita vertus, jos kartu palaiko sistemos vientisumą ir jos ribas.
Nuo šių sudedamųjų dalių, jų savybių ir tarpusavio ryšių priklauso tai, kaip pasireiškia mūsų „Aš“ ir kokios yra jo „rūpesčio ribos“. Mūsų sistema turi atmintį, kurioje saugomos skirtingos patirtys. Remdamasi šia atmintimi ji gali vertinti dabartį, numatyti galimus ateities įvykius ir pasirinkti, kaip elgtis.
Maiklas Levinas šią veikimo ribą vadina pažintiniu „šviesos kūgiu“. Jis parodo, kiek toli sistema gali aprėpti praeitį, ateitį ir aplinkinę erdvę. Kitaip tariant, jis nusako, ką sistema gali pastebėti, prisiminti, numatyti ir paveikti.
Kiekviena gyva sistema turi savo „rūpesčio ribas“. Laiko požiūriu jos parodo, kiek toli sistema prisimena praeitį ir kiek toli gali numatyti ateitį. Erdvės požiūriu jos nusako, kokiu atstumu sistema gali jausti aplinką, gauti apie ją informaciją ir joje veikti.
Kuo ši riba platesnė, tuo sudėtingesnė sistema ir tuo didesnių tikslų ji gali siekti. Visa, kas lieka už šios ribos, sistemai yra sunkiai pasiekiama arba visai neprieinama.
Pavyzdžiui, erkė jaučia tik labai artimą aplinką. Ji reaguoja į šilumą, kvapą ar prisilietimą, tačiau beveik neplanuoja ateities ir nesirūpina tuo, kas vyksta toliau nuo jos.
Šuo turi daugiau atminties ir gali numatyti artimus įvykius. Jis prisimena šeimininką, pažįstamas vietas, gali laukti maisto ar pasivaikščiojimo, tačiau negali planuoti to, kas vyks po daugelio metų ar kitame mieste.
Žmogaus rūpesčio riba yra daug platesnė. Jis gali prisiminti vaikystę, planuoti dešimtmečiams į priekį, rūpintis šeima, visuomene, ateities kartomis ar net visos planetos ateitimi. Tai reiškia, kad žmogaus „Aš“ gali apimti ne tik jo kūną ir dabartinį momentą, bet ir labai tolimus įvykius erdvėje bei laike.
Vienoje sistemoje gali egzistuoti keli skirtingo lygmens „Aš“. Pavyzdžiui, ląstelė siekia išlikti ir palaikyti savo būseną, organas palaiko tam tikrą kūno funkciją, o visas žmogus siekia daug platesnių tikslų. Panašiai ir bičių šeimoje kiekviena bitė atlieka savo veiksmus, tačiau visa kolonija kartu palaiko avilį, renka maistą ir gina bendruomenę.
Šie skirtingi „Aš“ lygmenys gali bendradarbiauti, tačiau kartais jų tikslai gali ir nesutapti. Sveikame kūne ląstelės veikia viso organizmo labui, nes yra įtrauktos į bendrą informacinį tinklą. Tačiau sutrikus tarpusavio komunikacijai jos gali pradėti siekti tik savo išlikimo ir dauginimosi, kaip nutinka vėžio atveju.
Todėl „Aš“ galima suprasti ne kaip vieną nekintamą objektą, bet kaip nuolat veikiančią, informaciją apdorojančią ir tikslų siekiančią sistemą. Jos ribas nusako tai, kiek plačiai ji gali jausti, prisiminti, numatyti, veikti ir kuo ji gali rūpintis.
---
Tai parodo pačio „Aš“ formavimosi universalų principą skirtinguose lygiuose: nuo ląstelių „Aš“, organų, sistemų, žmonių ir bendruomenių – mastelį galima didinti.
Todėl potencialiai turime mechanizmą, leidžiantį plėsti mūsų „Aš“ ribas. Tuomet tampa suprantamos senosios filosofinės idėjos, teigiančios, kad sąmoningas žmogus turi galimybę tapti visumos dalimi, nes jo „Aš“ potencialiai gali išsiplėsti iki tos visumos.
