24/08/2026
Kiek sveria Ukrainos kario batai?
Galima pasverti purvą, prilipusį prie pado. Galima pasverti niekaip neišsivadėjančią drėgmę, įsigėrusį savo ar net kovos brolio kraują. Tačiau niekaip nepasversi to, ką šie batai iš tiesų neša – valstybės išlikimo naštos.
Mes prisimename blogus įvykius, juos paminime, pagedime, pasakome, kad suprantame. O tada gyvenimas eina toliau. Ir po truputį tai, kas kažkada buvo nepakeliamai svarbu, pradeda blankti. Kol galiausiai prisiminimas tampa formalumu, data kalendoriuje ir dar vienu pliusiuku sau: „aš prisimenu, aš vertinu, aš suprantu“.
Iš vienos pusės, tame nėra nieko blogo. Mes turime teisę gyventi toliau, atsitiesti, džiaugtis, kurti savo gyvenimus. Galbūt net privalome. Tačiau tam reikalingas kontekstas. Ukrainos atveju tie „blogi įvykiai“ nėra įvykiai, kuriuos galime tiesiog prisiminti. Jie nėra praeitis.
1991 m. rugpjūčio 24 d. Ukraina išlipo iš duobės, kuri jai buvo kasama dešimtmečiais. Tą dieną ji pasirinko būti nepriklausoma. Žengė į priekį pilna vilties, nežinomybės ir tikėjimo. Kojos, rodos, nešė beveik pačios – lyg ant sparnų į šviesų nepriklausomą rytojų.
Tačiau tie žingsniai ilgainiui sunkėjo. Rytų šešėlis niekur nedingo. Jis vis traukė atgal, vis arčiau tos pačios duobės, iš kurios Ukraina prieš 35 metus buvo išlipusi. Ir šie žingsniai vis sunkėjo iki tiek, kad DABAR eina per purvą, per griuvėsius, per sudegusią žemę ir kraują nešdami savo ir mūsų laisvę ant pečių.
Tiesiogiai paremti VšĮ „Maži, bet stiprūs“:
LT17 7300 0101 7147 4216
Paskirtis: Parama
PayPal: [email protected]
O jeigu norite ne tik paaukoti, bet ir gauti naudos sau – registruokitės į „Drone Training School“ mokymus. Visas DTS pelnas skiriamas VšĮ „Maži, bet stiprūs“, todėl pasirinkdami mokymus kartu prisidedate prie paramos Ukrainai.
Nes pasakyti, kad prisimename neužtenka kai Ukrainos kario batai atrodo taip: