19/09/2026
Scenos konTEKSTŲ dalyviai Šiuolaikinio cirko festivalis HELIUM'26 metu dirba išsijuosę ir jau trečią kartą dalinasi savo įžvalgomis, šįkart apie CERAMIC CIRCUS | Julian Vogel (Šveicarija)!
👇
Urtė Ignatavičiūtė:
Lai dūžta!
Grėsmingai besis**ančios sferos rate, autorius ir atlikėjas Julian Vogel atbulai mina dviračiu, tuo pačiu muša būgnus, ant strypų užs**a keramikines lėkštės, kurios tendencingai sulėtėja ir krenta. „Ceramic Circus“ ir prikausto, ir prajuokina. Kiekvienas pasirodymo elementas reikalauja didelės fizinės ištvermės, koncentracijos, aštrios laiko pajautos ir puikaus rekvizito pažinimo - visa tai atlikėjas virtuoziškai išpildo. Negana to, vis labiau augančioje įtampoje karts nuo karto pasirodo žaisminga menininko šypsena, bylojanti apie nesugriaunamą vidinį lengvumą chaoso apsuptyje. Komiškos situacijos sukuriamos netikėtumo principu: rimtį ir susikaupimą išlaikantis menininkas aunasi riedučius ir staiga, lyg niekur nieko, išvažiuoja į sceną tik su vienu. „Ceramic Circus“ kalba apie buvimą nuolatinėje rizikoje nespėti, nukristi, sudaužyti. Tik čia vietoj įprasto atsinaujinimo - viskas ir turi dužti.
🏺🏺🏺
Emilija Budrytė:
Simetriškas chaosas
Menininkas žaidžia su nerangumu - atrodo, jog scenoje vykstantys pasirodymai su cirko elementais, kaip važiavimas dviračiu, riedučiais ar s**ant lėkštes, nepavyksta specialiai. (Ne)suvaidintas nerimas iššaukė komiškumo prošvaistes. Prunkštelėjimas iš scenos tamsios pusės būdavo prilygdavo nuostabai dėl “klystančio” profesionalo. Atlikėjas buvo tarsi įkalintas laike, visad nuo jo priklausomas – ar tai jį besivejantis skriejantis keramikinis rutulys, ar s**amos skirtingose vietose lėkštės ar ribotas prietaisų skleidžiamas garsas - tampa pagrindiniu Julian Vogel, kūrėjo-atlikėjo, iššūkiu. Pastovus judėjimas ribinių situacijų link nekelia asociacijų su struktūra ir sistemingumu, tačiau spektaklyje šie veiksniai spektaklyje vienas kitam paspaudė rankas. Na, o artisto meistrystė išryškėjo per lengvumą, gebėjimą atrasti sąsajas tarp skirtingų polių bei pateikti ne tik pagrindinę idėją, bet ir kiekvienam žiūrovui palikti vietos savai interpretacijai.
🏺🏺🏺
Emilija Ferdmanaitė:
Laikyti negalima paleisti
Juliano Vogelio personažas – toks campy Busteris Keatonas, mėgstantis apsunkinti sau gyvenimą. Vienas numeris lipa kitam ant kulnų: ratu skrieja dviratis, švilpia riedučiai, mušamos būgnų lėkštės, ant smaigų s**amos keraminės lėkštutės. Atlikėjo virtuoziškumas atsiskleidžia ne tik pavieniuose triukuose, bet ir gebėjime vis painesnę sistemą išlaikyti veikiančią – kiekvienas naujas užmojis tampa ir nauja prievole. Juokinga, nes situacija vis labiau perspaudžiama, kol pradedi kvatotis atpažinęs: čia gi tu pats su savo ambicijomis, projektais, terminais. Keraminė švytuoklė ringo centre šią mintį sutraukia į taiklų vaizdinį: pats ją išsiūbavai – pats nuo jos ir bėgi. Didingai chaotiškame finale žmogus-orkestras nuleidžia rankas: atsisėdęs žiūri, kaip viena po kitos krenta ir dūžta lėkštės. O tada – garbės žodis – geniali pabaiga. Ir staiga mums visiems palengvėja.
🏺🏺🏺
Evelina Kondrotaitė:
Šukės laimę neša
Juliano Vogelio CERAMIC CIRCUS – triukšmingas ir nenuspėjamas pasirodymas, kuriame nesėkmė tampa neatsiejama žaidimo dalimi. Scenoje skamba būgnai, atlikėjas važiuoja atbulomis minamu dviračiu, rieda riedučiais, o s**amos lėkštės krenta ir dūžta. Visa tai atrodo keistai atpažįstama – lyg kasdieniai daiktai būtų netyčia ištraukti iš įprastos aplinkos ir patekę į cirko areną. Tik čia jų savybės įgauna visai kitą reikšmę: trapi keramika tampa rizikos šaltiniu, dviratis ir riedučiai – pusiausvyros išbandymu, o būgnai ne tik kuria muzikinį takelį, bet ir valdo veiksmų ritmą. Vis pasirodanti keramikinė švytuoklė dar labiau išbalansuoja šį pasaulį, kuriame kiekvienas kritimas, dūžis ar garsas atrodo atsitiktinis, nors iš tiesų yra tiksliai apskaičiuotas. Būtent paprastų daiktų pavertimas cirko įrankiais ir suteikia pasirodymui savitumo – kasdienybė čia tampa žaidimu su rizika, nesėkme ir kontrole. Triukšmą kartais pakeičia visiška tyla, o galiausiai visas šis preciziškai surežisuotas chaosas palieka publiką su šypsena. Gal todėl šukės šįkart iš tiesų neša laimę.
🏺🏺🏺
Rytas Sakavičius:
Raibuliuojanti kasdienybės magija
Prasidėjęs lėtai, palengva veiksmas įtraukia, tuomet vėl nutyla – “Ceramic Circus” dinamika primena ateinančios mėnesienos potvynio bangas. Keramikinė švytuoklė (it mėnuo) visą valandą grasina įskrieti į menininką Julian Vogel – pirma dviračiu, paskui riedučiais, jis rieda ratu ir palengva pradeda vykdyti kelias užduotis vienu metu. Grojimas lėkštėmis važiuojant riedučiais, lėkščių balansavimas ant penkių plonų strypų – klaidos įvyksta, tačiau jos – ne virtuoziškumo neigimas, o patvirtinimas. Padaryti tobulai, triukai nekeltų nuostabos – jie atrodo paprasti, nors tokie nėra. Visgi per nesėkmes, ateinančias iš nesugebėjimo suvaldyti visų užduočių, vaizdas scenoje taikliai apibūdina kasdienę šiuolaikinio žmogaus būklę: multitaskinimą ir jo nuovargį. Tad juokas, lėkštei sudužus, tampa būdu reikšti empatiją. Įspūdingai sudėtingi tikslai pasiekiami neapsimenant, kad lengva – gal tai ir yra ketvirtos sienos griovimo magija?
🏺🏺🏺
Rūta Sarapė:
Užburtas ratas
Apvalioje scenoje viskas s**asi ratu, dėmesio centre – objektai: būgnai, dviratis, keramikinės lėkštės. Julian Vogel s**a ratus, o mes įdėmiai stebime, kaip dviratis rieda į priekį, nors pedalai minami atgal. Atlikėjas meistriškai derina klasikinio ir šiuolaikinio cirko elementus: lėkščių sukimas – tai šimtmečių senumo cirko triukas, o dūžis kaip scenografijos ir garso dalis – jau šiuolaikinio performanso atspindys. Garsiau skamba būgnai, greičiau s**asi, bet stebint šį reginį iš šalies ima juokas. Manau, ne vienas scenoje atpažino savo kasdienybės užburtame rate akimirkas. Menininkas, veikdamas vienas, scenoje sukuria tokį nuostabų chaosą! Net sunku iš to chaoso išsivaduoti, kol trankiai į šukes nepažyra paskutinis keramikinio cirko objektas – viso spektaklio ritmą kūrusi švytuoklė.
🏺🏺🏺
Eglė Nešukaitytė:
Apie gyvenimo konceptą
Julian Vogel spektaklis CERAMIC CIRCUS neturi koncepto. Ir tai yra itin taiklus konceptas kalbėjimui apie tradicinio cirko patyrimą, naudojant šiuolaikinio cirko multiinstrumentalizmą. Labai norėjosi tikėti, kad keramikinė sfera visą spektaklį sukosi ratu dėl kažkokio slapto fizikinio dėsnio, kad lėkštės krito reaguodamos į atlikėjo aurą, o dviratis pats įjungdavo bėgių garsą tinkamu momentu. Tačiau net ir suvokiant, kad beveik viskas buvo be galo preciziškai suplanuota, viduje pabunda kažkokia palaiminga įtampa – gal tai visgi gali būti magija? Plonytė linija tarp improvizuotų elementų ir kruopščios strategijos, įvilkta į vaiko būvį. Julian sukūrė sąlygas sau pačiam spirgėti nekantrumu ir džiugesiu. Dėl realios nesėkmės galimybės. Tikslas – ne pasiduoti nesėkmei, bet su ja žaisti – pažeidžiamai, priimant komišką absurdą, bet ir galimybę laisvei. Tad atrodo, kad kūrėją konceptas visgi pats surado.
🏺🏺🏺
„Scenos konTEKSTŲ“ edukacijas veda scenos menų kritikė Ugnė Kačkauskaitė.
Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
