29/09/2026
Medijų rėmimo fondas – palyginti dar nauja institucija. Tačiau laisva Lietuvos valstybė žiniasklaidą remia jau 30 metų. Ir tai, kad turime mechanizmą, leidžiantį šią paramą skaidriai paskirstyti žurnalistams bei žiniasklaidos organizacijoms, yra svarbus Lietuvos pasiekimas. Į jį žvalgosi ir kaimyninės šalys.
Šiandien Medijų rėmimo fondo metinėje konferencijoje diskutavome ir vertinome paramą žiniasklaidai ir kaip ją skirstyti nepažeidžiant žiniasklaidos autonomiškumo bei nepaminant laisvo žodžio.
Kartu su Fondo atstove Vaiva Radikaite, Norvegijos ir Lenkijos žiniasklaidos sektoriaus reguliuotojais, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite ir kultūros ministru Luku Alsiumi kalbėjome apie viešųjų lėšų paskirstymą, mecenatystę ir finansavimo mechanizmų skaidrumą.
Keli svarbūs akcentai:
👉 Valstybės ir savivaldybių institucijos vis dar nemažai lėšų žiniasklaidai skiria per viešinimo ir komunikacijos biudžetus. Bent dalį jų būtų galima paskirstyti per tam sukurtą Fondą – skaidriau ir aiškiau. Tam kol kas trūksta valios ir suvokimo bei toliaregiškumo tiek institucijose, tiek pačiame žiniasklaidos sektoriuje.
👉 Žiniasklaida prarado didelę dalį reklamos pajamų ir dėl auditorijos vis stipriau konkuruoja su socialiniais tinklais bei platformomis. Todėl pajamų šaltinių diversifikavimas tampa būtinybe, o reguliuotojai turėtų aktyviau prisidėti ieškant teisingesnio santykio tarp žiniasklaidos ir didžiųjų platformų.
👉 Kalbėjome ir apie 200 tūkst. eurų vertės tiriamosios žurnalistikos premijos „Pamatai“ atrankos mechanizmą. Įkurtas neliečiamo kapitalo fondas yra ne taip ir dažnai pasitaikančios mecenatystės žiniasklaidos sektoriuje pavyzdys. Tiriamoji žurnalistika jau pademonstravo, kad kuria naudą visuomenei bei skaidriam verslui, ją remia auditorijos, tad kokybiška žurnalistika irgi gali tapti rėmimo nesitikint nieko mainais pavyzdžiu.
👉 Lėšos žiniasklaidą pasiekia įvairiais keliais. Norint stiprinti pasitikėjimą, išlaikyti integralumą, ypač svarbu aiškiai deklaruoti finansavimo šaltinius ir užtikrinti skaidrumą, neslėpti savo pajamų, jų kilmės nuo savo auditorijos. Tai pabrėžiama ir Europos žiniasklaidos laisvės akte.
Vieša parama žiniasklaidai savaime nėra problema. Esminis klausimas – kaip ji skirstoma.
Kuo aiškesnės taisyklės, kuo daugiau skaidrumo ir kuo mažiau priklausomybės nuo atskirų institucijų sprendimų, tuo daugiau pasitikėjimo galime turėti visa sistema.