22/05/2026
🔸𝐒𝐞𝐧𝐨𝐣𝐢 𝐄𝐮𝐫𝐨𝐩𝐚 𝐈𝐈: #𝟕
Kaip lietuvių kalba formuoja mūsų santykį su pasauliu ir kodėl poetinis kalbos matmuo yra neatsiejamas nuo žmogaus patirties? Apie tai kalba filosofas fenomenologas, Ohajo universiteto profesorius dr. 𝐀𝐥𝐠𝐢𝐬 𝐌𝐢𝐜𝐤ū𝐧𝐚𝐬.
Keletas filosofo išsakytų minčių:
✏️Gimbutienė daug kartų kalbėjo apie tai, kaip ji suvokė lietuviškumą, jo moterišką esmę. Keliaudama per Lietuvą, ji stebėjo rugiapjūtę: kaip moterys vis suima, vis suima javus į pėdus ir niūniuoja – toks šokis ritmiškas ir niūniavimas ritmiškas. Senovės lietuvių, kaip ir Senosios Europos gyventojų, pasaulio suvokimas buvo ritminis.
✏️Lietuvis žmogus yra toks išminčius: jis žino ir apie gyvūnus, ir apie žemę, ir apie medžius, ir apie žolynus, ir apie javus. Tas žinias jis suvokia per jusles. Mano seneliai tą žinojo. Pavasarį, būdavo, nueina į laukus, paragauja žemės iš skirtingų dirvonų ir sako: „Šitą vietą mylės linai“. Mes pasaulį žinome ne kaip priešpriešą, mes jį žinome taip, kaip pasaulis žino save.
✏️Mūsų kalboje yra tas moteriškas klodas - mes turime mažybinius žodžius: mamytė, mamulytė... Kitose kalbose – gal tik keliais būdais, pavyzdžiui, vokiškai: Mütterlein, Mütterchen, o mes turim 60 variantų. Tai iš kur tas jausmingumas? Mes esame palikuonys to moteriško klodo, kuris leidžia taip jautriai suprasti pasaulį ir kiekvieną dalykėlį jautriai pastebėti. Gimbutienė sakė, kad tokią akį ir klausą gal tik Mocartas galėjo turėti.
Tinklalaidę rasite:
Portale LRT.lt: https://shorturl.at/uBUli
YouTube kanale „Marija Gimbutienė: Ateities pajauta“
https://youtu.be/3TACBrywgcc