Vilniaus regioninis valstybės archyvas

Šiandien aplankysime Švėkšną.🚗 Nuo XV a. minimas Švėkšnos dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1766 m. dvarą nusipirko grafas Vilhelmas Jonas Broel Pliateris. Šios giminės nuosavybe dvaras išbuvo iki pat 1940 m. nacionalizavimo, o jo savininkas grafas Aleksandros Pliateris su žmona 1943 m. pasitraukė į JAV.
Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos dvarų, kuris išliko vienos giminės rankose – Pliaterių, o miestelyje Pliaterių statytoje neogotikinėje Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje⛪️laidojami (perlaidojami) visi šios giminės atstovai. Atkūrus nepriklausomybę 2001 m. Švėkšnos dvaras buvo gražintas grafienei Felicijai Laimei Broel – Pliaterienei.
Šiandien stovinčio dvaro istorija prasideda aukšto rango Peterburgo tarnautojo Adomo Pliaterio dėka, kai jis 1880 m. pastatė vilos tipo pastatą, kur nuolat puotaudavo ir medžiodavo svečiai iš Peterburgo. Medžioklės tikslui čia buvo užveistas specialus, tvora aptvertas žvėrynas, o vilai buvo suteiktas Adomo Pliaterio žmonos Genovaitės vardas (vokiškai „Genovefa“), nors dvare abu lankydavosi labai retai. 1910 m. mirus Adomui Pliateriui, jo sūnus Rusijos karo atašė grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno viloje. 1912 m. jam vedus gretimo Vilkėnų dvaro savininkę pusseserę Janiną Pliaterytę, abu dvarai buvo sujungti į vieną. Tačiau džiaugtis gyvenimu viloje Pliateriams teko neilgai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasienio miestelyje Švėkšnoje apsistojo rusų armijos daliniai. Traukiantis rusų daliniams, kartu pasitraukė ir Pliaterių šeimyna. Prasidėjus žemės reformai dvaras buvo nusavintas, jame įkurta mokykla, vėliau kino teatras📽️. Paskui pastatas pamirštas ir apleistas stovėjo iki 1964 m., kai buvo pradėti restauravimo darbai. Baigus restauravimo darbus viloje įsikūrė biblioteka, vėliau vietos valdžia.
XIX a. II pusės vila „Genovefa“ statyta iš išorės klasicizmo ir renesanso stilių įtakoje, o interjeras kontrastingas – gausūs lipdiniai, tapyba salėje, kilnojami interjero elementai (paveikslai, skulptūros). Šiandien Švėkšnos miestelyje stovi dvaro rūmai🏰, vandens malūnas, ūkiniai pastatai ir vienas gražiausių Vakarų Lietuvos parkų🌳. Grafienės Felicijos Laimės Broel – Pliaterienės pastangomis restauruoti neorenesansiniai mūriniai, stačiakampio formos su terasomis rūmai, prabangi pobūvių salė, išsiskirianti keturiomis kolonomis, lipdiniais ir tapyba. Atkurtas ir vienas gražiausių parkų Lietuvoje – arkinis tiltas, parko vartai, už kurių prasideda didinga alėja. Dvaro parko centrinio tvenkinio saloje tebestovi Švėkšnos parko puošmena – deivės Dianos skulptūra, pagrindinėje parko alėjoje atkurtas puošnus Saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, Švč. Marijos skulptūra, "Laisvės angelas". Didžiausia Švėkšnos dvaro parko puošmena – reliktinis Kinijos ir Japonijos dviskiautis ginkmedis, stambiausias ir gražiausiai atrodantis šios rūšies egzempliorius Lietuvoje🌳.

ŠALTINIAI:
1. „Buvusio Švėkšnos dvaro rūmų vila „Genovefa“. Interjerų istoriniai-meniniai tyrimai“. Autorius J. Tatoris. 1980 m. Vilniaus regioninis valstybės archyvas. F. 1019, ap. 11, b. 3951.
2. https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/sveksnos-dvaro-sodyba-su-parku

Vasaros pradžią pasitikome su žinių ištroškusiais mokiniais.🌞

Birželio 4 d. Vilniaus regioninį valstybės archyvą aplankė Vilniaus "Spindulio" progimnazijos 7 klasės mokiniai, o birželio 5 d. - Vilniaus Vladislavo Sirokomlės gimnazijos 5 klasės mokiniai.🚌

Mokiniai dalyvavo edukacijoje „Susipažinkime su archyvaro profesija“, kurios metu sužinojo apie Lietuvos archyvus, jų specifiką, svarbą, kokį darbą dirba archyvarai. Mokiniai turėjo galimybę pamatyti skirtingų archyvinių bylų pavyzdžių, taip pat gavo užduotį patys suformuoti archyvinę bylą bei apsilankė dokumentų saugykloje.👩‍🏫

Jeigu norėtumėte sudalyvauti panašioje edukacijoje – susisiekite su mumis.🖱️

Tęsiame kelionę po Lietuvos dvarus. Šiandien aplankysime Vilkėnų dvarą☕️

Vilkėnų dvaro istorija prasideda XVII a. pab., kai dar buvo Švėkšnos dvaro dalimi. Savarankišku dvaru jis tapo, kai Švėkšnos dvaras buvo padalintas keturiems Pliaterių giminės atstovams. Vilkėnų dvarą 1863 m. paveldėjo grafas Aleksandras Broel – Pliateris. Nuo tada prasideda dvaro klestėjimo laikotarpis, nors ir neilgas. 1880 metais pradėti statyti neorenesanso stiliaus rūmai su bokštu. Šia proga parko alėjos pradžioje gulinčiame akmenyje buvo iškalta statybos pradžios data – 1880 metai, o ant rūmų fasado – statybos pabaigos metai – 1897.🪏
Dvaro parkas buvo kuriamas laikantis tuo metu populiaraus angliškojo stiliaus. 1913 m. parke priešais rūmus buvo pastatyta marmurinė Paryžiaus meistro Huberto Lui Noelio skulptūra „Rebeka”.🗿
Sudėtinguose istorijos vingiuose dvaras 1940 m. buvo nacionalizuotas, o juose įkurti Švėkšnos vaikų namai, arklidžių pastatas rekonstruotas ir pritaikytas mokyklai. 1980 m. dvaro rūmai atiteko Šilutės hidraulinių pavarų gamyklai. 1981 m. skulptūra „Rebeka” buvo išvežta į Vilnių restauruoti, tačiau po atnaujinimo nebegražinta, o perkelta į Palangą prie Tiškevičiaus rūmų, ant palikto pjedestalo pastatyta gipsinė jos kopija.
Atkūrus nepriklausomybę, dvaras vėl sugrįžo Pliaterių paveldėtojams – grafui Aleksandrui Broel-Pliateriui, vėliau jo žmonai Laimai Felicijai Pliaterienei. Po kelių metų buvo rekonstruotas dvaro malūnas. Tačiau nelaimės neaplenkė šio dvaro – 2002 m. audros metu išversta parko puošmena – kanadinė cūga, o 2003 m. iš parko dingo akmuo su iškaltais grafo Aleksandro Pliaterio inicialais ir parko įkūrimo data. Nepaisant šių negandų 2007 m. buvo restauruota Vilkėnų dvaro rūmų išorė. Tačiau greitai rūmai tapo vandalų ir gamtos niokojimo objektu, kol 2021 m. jis įgavo antrą kvėpavimą. Naujieji dvaro šeimininkai pradėjo dvaro atkūrimo darbus, siekdami gražinti jiems jų didybę bei grožį.⛲️

ŠALTINIAI:
1. „Buvusio Vilkėnų dvaro parkas. Istorinė meninė apybraiža“. Autorius A. Kasperavičienė. 1981 m. Vilniaus regioninis valstybės archyvas. F. 1019, ap. 11, b. 4248.
2. https://vilkenodvaras.lt/apie-mus/

Gegužės 12 ir 22 dienomis Vilniaus regioninis valstybės archyvas sulaukė žingeidžių Vilniaus Levo Karsavino mokyklos 6 ir 8 klasių mokinių.
Edukacinių užsiėmimų metu mokiniai susipažino su Lietuvos archyvų sistema, archyvų veiklos specifika bei archyvaro profesija, sužinojo, kiek Lietuvoje veikia archyvų, kokie reikšmingi dokumentai juose saugomi ir kodėl archyvai yra svarbi valstybės istorinės atminties dalis.
Moksleiviai taip pat išgirdo, kokių žinių, atsakomybės ir kruopštumo reikalauja archyvaro darbas, apžiūrėjo įvairių archyvinių bylų pavyzdžius, atliko edukacinę užduotį bei turėjo galimybę apsilankyti archyvo saugyklose.
Jeigu ir Jūs norėtumėte daugiau sužinoti apie archyvus ir sudalyvauti rengiamose edukacijose – susisiekite su mumis.

Prieš 70 metų vilnietis, paklaustas, kaip nueiti į Kalnų parką, greičiausiai būtų sutrikęs. Tokio seno Vilniaus vietovardžio paprasčiausiai nebuvo. Ši teritorija šimtmečiais vadinta kitaip: Plikaisiais kalnais, Kreivuoju kalnu, Altarija. Tai vieta, menanti seniausius miesto raidos sluoksnius, Gedimino laikus, Kreivąją pilį, Vilniaus pilių gynybinę sistemą.

Po karo atėjusiems sovietų okupantams ši gyva istorinė atmintis netiko. Jiems trukdė net pats „Altarijos“ pavadinimas, kildinamas iš lotyniško altoriaus žodžio.

1950 m. gegužės 30 d. buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas. Tų pačių metų birželį nuo Vilniaus katedros nuverstos šventųjų skulptūros. Ji atimta iš tikinčiųjų ir paversta Paveikslų galerija.

Buvo keičiami paminklai, pastatų funkcijos, pavadinimai, maršrutai, miesto gyventojų įpročiai ir pats Lietuvos istorijos pasakojimas.

Lietuviškoje spaudoje „Kalnų parkas“ pradėjo šmėžuoti 1958 m. Kalvynas pradėtas projektuoti kaip „darbo liaudžiai“ skirtas grandiozinis kultūros ir poilsio parkas su atrakcionais, kavinėmis, fontanais ir funikulieriais, pakeičiant vietovės istorinį, sakralinį ir gynybinį kraštovaizdį.

Atėjus Sąjūdžiui, Katedra vėl atvėrė duris tikintiesiems, viršūnėje vėl iškilo Trijų Kryžių paminklas, o Gedimino pilies bokšte išdidžiai suplevėsavo trispalvė.
Tačiau viena sovietinė etiketė Vilniaus centre vis dar laikosi – „Kalnų parko“ pavadinimas.

Vilniaus regioninis valstybės archyvas kartu su Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija parengė įtraukią istoriją. Kviečiame daugiau sužinoti apie sovietinį „Kalnų parko“ projektą:
https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos-itraukios-istorijos/34/kalnu-parka-sukure-sovietai.-planas-uzdenges-vilniaus-pradzia/inclusive-history/exh-536

Gegužės 19 d. Vilniaus regioninį valstybės archyvą aplankė Vilniaus Pavilnio pagrindinės mokyklos 6 ir 8 kl. mokiniai. 🚶‍♂️🚶‍♀️
Edukacijos „Susipažinkime su archyvaro profesija“ metu vaikai sužinojo, kiek Lietuvoje yra archyvų ir kokia jų specifika, kodėl archyvai yra svarbūs, kokį darbą dirba ir kokių savybių reikia norint būti archyvaru. Mokiniai turėjo galimybę pamatyti skirtingų archyvinių bylų pavyzdžių📚, atlikti su edukacijos tema susijusią užduotį✏️, pasižvalgyti po archyvo saugyklą.

Jeigu ir Jūs norėtumėte daugiau sužinoti apie archyvus ir sudalyvauti rengiamose edukacijose – susisiekite su mumis.🙂

Už lango gegužė.🌿 O ar teko kažką girdėti apie gegužines? O gal net kada pavyko ir sudalyvauti?
Iš pirmo žvilgsnio gegužinė atrodo kaip susibūrimas šiltuoju metu gamtoje su muzika🎻, dainomis, šokiais.
Tačiau savo reikšme išsiskiria Šiaulių gegužinės, vėliau pramintos Didžiosiomis. Jų pradžią davė 1899 m. birželio 12 d. teisėtyrininko Augustino Janulaičio iniciatyva (vėliau Šiaulių gegužinių organizavimą perėmė Povilas Višinskis) grafams Zubovams priklausiusiame Aleksandrijos dvare🏰🌳 surengta gegužinė. Šie Šiaulių renginiai pasižymėjo tuo, jog jose ėmė rinktis šviesuomenė, kuriai šios gegužinės buvo legali vieta susiburti (Rusijos imperijos valdžia nedraudė dainų ir šokių) ir aptarti atbundančios Lietuvos klausimus. Jos kartais vadinamos „pirmaisiais lietuvių parlamentais“. Jose dalyvavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis, Vladas Putvinskis, Mykolas Biržiška ir kt. Laikui bėgant, šios Šiaulių gegužinės tapo vis masiškesnės, kilo meninės programos kokybė (rengiami nauji spektakliai, koncertavo Kipras Petrauskas🤵‍♂️). Tarpukariu jos neteko politinio susirinkimo svarbos, bet išlaikė kultūrinę reikšmę.☀️

ŠALTINIAI:
https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/18611/libertas-klimka-didziosios-siauliu-geguzines?srsltid=AfmBOopYiTEplQ3TaKJAwcr-ySPTmq3GALxlngVBsd7mmNGad_7ZmP3F
https://srsvb.lt/didziosios-geguzines-siauliu-rajone/

Šiandien keliausime į Alytaus rajoną ir ten aplankysime Dapkiškių dvarą.🏰 Iki mūsų dienų išliko labai skurdžios žinios apie jį. Dabartinis dvaras atsirado XVIII a. pab, kai jame apsigyveno senų bajorų Konarskių giminės palikuonis Juozas Steponas Konarskis. Jame 1808 m. gimė 1831 m. sukilimo dalyvis Simonas Konarskis. Tuomet buvo pastatyti gyvenamasis rūmas ir kiti pastatai. Dvaro sodyba įsikūrusi nuošalioje vietoje, toliau nuo svarbesnių kelių bei gausiai apželdinta medžiais🌳. Ant kalvos stovintys rūmai, kaip ir kiti dvaro pastatai, pastatyti liaudiško klasicizmo stiliumi. Gyvenamasis pastatas su pusskliautiniu stogu buvo dengtas malksnomis, vieno aukšto su prieangiu viduryje pastato. Pagrindinis fasadas suskaidytas langų angomis po keturis į kiekvieną pusę nuo prieangio. Savotišką dekorą sudarė rūmų cokolis išraižytas dvigubomis įvairiai lenktomis linijomis. Pats pastato planas labai sudėtingas, bet grįstas logiškumo principu. XX a. pr. caro nurodymu 📜dvaras buvo konfiskuotas, o jo savininkai ištremti į Sibirą. 1920-1921 m. dvarą ir 700 ha žemės įsigijo iš Amerikos grįžęs Česnavičius. Deja dvaro sodybos pastatai (malūnas, kumetynas, tarnų namai, daržinės, kluonas) neišliko. Toks pats likimas ištiko ir kažkada buvusį parką.🌳Palyginti nedideliame parke buvo įrengti tvenkiniai, link rūmų ėjo tiesi alėja. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai🏰buvo restauruoti ir pritaikyti Alytaus medvilnės kombinato profilaktoriumui.
Dabar tai privati nuosavybė, kurioje šeimininkai rengia edukacijas ir stovyklavietes.

ŠALTINIAI:
1. https://dapkiskiudvaras.lt/
2. „Buvusi Simono Konarskio dvaro sodyba. Istorinė-meninė apybraiža“. Autorė E. Vaitulevičienė, 1976 m. Vilniaus regioninis valstybės archyvas. F. 1019, ap. 11, b. 1661.

„Vilnius yra mokykla“ kartu su Vilniaus miesto savivaldybe visas miesto mokyklas pakvietė balandžio 30 d. minėti „Dieną mieste“☀️. Ta proga Vilniaus regioninį valstybės archyvą aplankė Vilniaus Taikos progimnazijos 5 klasės ir Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos 8 klasės mokiniai.🙂
Edukacijų „Susipažinkime – tai archyvas“ ir „Susipažinkime su archyvaro profesija“ metu vaikai sužinojo, kiek Lietuvoje yra archyvų,📚kokia jų specifika, kodėl archyvai yra svarbūs, kokį darbą dirba ir kokių savybių reikia norint būti archyvaru. Mokiniai turėjo galimybę pamatyti skirtingų archyvinių bylų pavyzdžių, atlikti su edukacijos tema susijusią užduotį📝, apsilankyti archyvo saugykloje.

Jeigu ir Jūs norėtumėte daugiau sužinoti apie archyvus ir sudalyvauti rengiamose edukacijose – susisiekite su mumis.👋

Šiandien aplankysime Aštriosios Kirsnos dvarą.👋
1536 m. prie Lazdijos ir Rudaminos upelių buvo įkurtas Karužos kaimas, o raistas prie Kirsnos upelio pavadintas Aštra ir Žygimanto Augusto padovanotas dvariškiui Bogdanui Bielkai, kuris pastatė čia dvarą, pavadintą Aštriąja Kirsna. 1592 m. karalius👑 Zigmantas III privilegija padovanojo Aštriosios Kirsnos dvarą Kijevo kašteljonui ir Liubeco seniūnui Povilui Sapiegai, kuris rezidavo Leipalingio dvare. Metams bėgant šioje vietovėje susidarė trys dvarai – Bulakava, Novaradziškės ir Aštrioji Kirsna. 🏰Dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1755 m. atiteko Včicesiūnų seniūnui, Kauno pavieto teismo paseniūniui Juozapui Tadui Karengai. Šio nurodymu buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame rašoma, kad dvaras susideda iš dviejų aukštų medinių griūvančių rūmų, sūrinės🧀, arklidės🐎, daržinės, kluono, bravoro ir malūno. Taip pat dvarui priklausė trys smuklės. Po J. T. Karengos mirties dvarą pasidalino keturi jo sūnūs. XIX a. vid. Dvaras tapo Gavronskių giminės nuosavybe, kuriame buvo 9160 margų žemės, veikė plytinė, spirito varykla, kalkinė, malūnas, lentpjūvė. 1925 m. dvaras tapo Vladislovo Antano Kriaučiūno nuosavybe, kuris 1927 m. savo dvare įsteigė Žemesniąją žemės ūkio mokyklą. Pokariu, 1945 m. nacionalizavus dvarą neoklasicistiniuose rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija. Dvaro ansamblį tuomet sudarė 19 statinių ir parkas – dviejų aukštų neoklasicistinio stiliaus rūmai🏰 apsupti parko🌳, kuriame suformuotos nedidelės piltinės kalvelės, kad būtų lengviau apžvelgti aplinką. Apjungiant tarpusavyje didžiulę tvenkinių sistemą, parko teritorijoje buvo iškasta keletas kanalų. Visa parko teritorija sudaro netaisyklingo laužyto daugiakampio formos plotą, sudarytą iš dviejų atskirų daugiakampių. Atkūrus nepriklausomybę dvaras buvo grąžintas Kriaučiūnų giminės paveldėtojams, kurie šiandien rūpinasi dvaro🏰 atgimimu, saugo tai kas autentiška.

ŠALTINIAI:
1. „Buvusio Aštriosios Kirsnos dvaro istorija“. Autorius A. Kazlauskas. 1971 m. Vilniaus regioninis valstybės archyvas. F. 1019, ap. 11, b. 1521.
2. https://www.astriosioskirsnosdvaras.lt/apie-mus