27/08/2026
Rugpjūčio 25-ąją Bitės SMC bendruomenė leidosi į edukacinę kelionę, kurioje susipynė Lietuvos istorija, kultūrinė atmintis, nauji atradimai ir ne mažiau svarbus buvimas kartu.
Pirmoji kelionės stotelė – Kleboniškių kaimo buities muziejus. Čia trumpam persikėlėme į kitokį Lietuvos gyvenimo laiką. Senojo kaimo pastatai, buities daiktai ir išsaugotos kasdienio gyvenimo detalės priminė, kiek daug apie žmones ir laikmetį gali papasakoti ne tik didieji istorijos įvykiai, bet ir paprasta kasdienybė, darbai, namai bei žmonių gyvenimo būdas.
Iš Kleboniškių vykome į Šeduvą, kur laukė viena svarbiausių dienos patirčių – ekskursija Šeduvos žydų istorijos muziejuje „Dingęs štetlas“. 2025 m. rugsėjį duris atvėręs „Dingęs štetlas“ – išskirtinis muziejus, skirtas Šeduvos žydų bendruomenės ir kartu visos Lietuvos štetlų kultūros atminimui. Štetlas jidiš kalba reiškia miestelį, tačiau už šio žodžio slypi ištisas pasaulis – žmonės, jų namai, šeimos, kasdienybė, darbai, šventės, tikėjimas, tarpusavio santykiai ir bendras gyvenimas su kitomis Lietuvos bendruomenėmis.
Svarbi muziejaus pasakojimo dalis – dėmesys ne tik Šeduvos žydų bendruomenės sunaikinimui, bet pirmiausia jos gyvenimui iki Holokausto. Fotografijos, miestelių žemėlapiai, dokumentai, autentiški daiktai, rašytiniai šaltiniai, multimedijos instaliacijos ir Šeduvos žydų ir jų palikuonių vaizdo liudijimai leidžia pažinti konkrečius žmones ir jų istorijas. Iš pavienių vardų, veidų ir likimų pamažu atsiveria kadaise gyvas, įvairialypis štetlų pasaulis.
Įspūdį kuria ir pati muziejaus erdvė. Suomių architekto Rainerio Mahlamäki suprojektuotas pastatas yra tarsi dingusio miestelio architektūrinis atminimas: jo formose galima įžvelgti tradicinių štetlo namų stogus, o kompozicijos centre – sinagogos siluetą. Muziejų supantis memorialinis parkas, senosios Šeduvos žydų kapinės ir netoliese esančios žudynių vietos pratęsia pasakojimą už muziejaus sienų.
Simboliška, kad muziejuje lankėmės rugpjūčio 25-ąją. Būtent 1941 m. rugpjūčio 25–26 dienomis Liaudiškių miške buvo nužudyti beveik visi tuo metu Šeduvoje likę žydai. Šis sutapimas apsilankymui suteikė papildomos prasmės ir priminė, kad muziejuje pasakojama istorija yra konkrečių žmonių ir vietos, kurioje jie gyveno, istorija.
Po apsilankymo muziejuje mūsų laukė pietūs Šeduvos malūne – laikas atsikvėpti, pasidalyti įspūdžiais ir pabūti drauge. Kelionę užbaigėme Burbiškio dvare – vienoje gražiausių Radviliškio krašto istorinių erdvių. Dvaro ansamblis, parkas, tvenkiniai, salelės ir tilteliai leido dienos pabaigoje sulėtinti žingsnį, pasivaikščioti ir pasimėgauti senosios dvarų kultūros atmosfera. Burbiškio dvaras šiandien gerai žinomas ir dėl čia puoselėjamų tulpių kolekcijų bei kasmet pavasarį vykstančios Tulpių žydėjimo šventės.
Tačiau ši kelionė buvo ne vien apie aplankytas vietas.
Kasdienybėje didelę Bitės SMC bendravimo dalį užpildo darbai, susirinkimai, užduotys ir terminai. Todėl tokios bendros išvykos suteikia progą susitikti kitaip – neskubant, ne darbo kabinetuose, turint laiko pokalbiams, bendriems įspūdžiams ir buvimui kartu. Šioje išvykoje netrūko juoko, pokalbių, dalijimosi įspūdžiais ir patirtimis, o iš tokių paprastų dalykų ir atsiranda tai, ko neįrašysi į jokią oficialią ekskursijos programą – bendrumo jausmas. Neformalus kolegialus bendravimas ir bendros patirtys padeda geriau pažinti vieniems kitus, stiprina tarpusavio ryšį ir kuria bendruomenę, kurioje gera būti.
Grįžome į Vilnių pavargę, pilni įspūdžių, pokalbių ir minčių, tačiau, regis, ir truputį labiau MES.
Ačiū visiems, kurie šią dieną keliavo kartu!
