09/08/2022
Labai rekomenduoju paskaityti. Tekstas ilgas, bet vertas dėmesio. Tema, manau, aktuali daugumai.
Laukiu tęsinio!
PASAKYK MAN, KAD AŠ PAKANKAMAS
Matau save parklupusį. Tokį pažeidžiamą ir apimtą iš vidaus kylančio gilios gėdos jausmo. Pasimetusį lyg mažas berniukas, už kurio nugaros trūksta sienos. Šiltos rankos. Pritarimo ir paskatinimo.
Prikišu ausį prie tokio savęs ir visaip kaip bandau išgirsti, ko jam, tokiam palūžusiam, norisi? Stengiuosi išgirsti, o nesigirdi. Vietoj to girdžiu seminaro vedėjo balsą. Jis tęsia vizualizacijos nurodymus — ir toliau veda gėdos pratybas.
Dar šiek tiek kantrybės, ir pasigirsta to parklupusio manęs žodžiai - labai jau paprasti ir tuo pačiu giliai paliečiantys:
“Noriu patvirtinimo, kad esu pakankamas.”
Iš tikrųjų, kai sunku taip, kad nebežinau kur dėtis, tai yra mano giliausias poreikis. Ir ta teorija, kurią gavau apie gėdą, dabar ateina į pagalbą. Aplanko aiškumas, kad toksiškai gėdijuosi ne savęs, o suvokimo, kad iš esmės nesu pakankamas. Jog tam, kad su manimi būtų viskas OK, trūksta kažko svarbaus. Tuomet norisi ieškoti patvirtinimo iš aplinkos, kad su manimi viskas gerai — norisi kurti santykius, kurie suteiktų tą patvirtinimą ir saugumą, kuriame galėčiau lyg po mamos sparneliu pasislėpęs tarpti.
Suprantu, kad tėra vienas kelias: pačiam sau tą suteikti. Ar galiu pats sau patvirtinti, kad esu pakankamas? Kad man nieko esminio netrūksta? Šiluma aplanko mano viduje, kai įsileidžiu šią mintį.
Taip, galiu patvirtinti: esu pakankamas. Aš pakankamas.
Tai man — prisilietimas prie kažko nauja. Atjautos sau teritorija iki šiol mano pažinta tik teoriškai. Gera sugrįžti į save ir viduje atrasti nors kruopelę to saugumo ir palaikymo, kurio tiek laiko ieškojau kituose. Ar išvis įmanoma jį rasti kituose? Man nepavyko. Tuomet jaučiuosi besivaikydamas to, ko praeityje negavau. Užuot priėmęs faktą, kad kadaise negavau norimo pritarimo, šiandien ieškau to pritarimo kituose. Ir ieškau ne bet kokio pritarimo, o būtent to, kurio man trūko tada, prieš 20 metų. Ieškau to, kas nebeegzistuoja.
Džiaugiuosi, turėdamas stiprybės į tai šiandien drebančia širdimi pasižiūrėti. Ir atsiverti galimybei save patį priimti, sušildyti, pasirūpinti savimi kaip tuo mažu berniuku, pasimetusiu viduryje lauko ir besidairančiu užuovėjos.
BAZINĖ GĖDA
Įsivaizduok, eini per gyvenimą ir ant tavęs kažkas netikėtai užpila kibirą šalto vandens. Ir dar pasako, kad neveltui užpylė — tu to nusipelnei dėl savo kvailo elgesio.
Bazinė gėda tai tarsi šaltas dušas, susidedantis iš trijų dalių: 1) Tu susimovei. 2) Aplink esantys žmonės pasitaikė pakankamai geri, kad neslėptų nuo tavęs, jog pamatė, kad susimovei. 3) Jie į tai atkreipia dėmesį, kad ir tu žinotum, jog jie pamatė, kad susimovei, ir kad galbūt ateityje pasidarytum išvadas.
Bazinėje savo formoje gėda kyla su aiškiai išreikštomis savybėmis, tokiomis kaip nuleista galva, nukreiptas žvilgsnis, paraudimas, skendimo pojūtis, drebulys ir potraukis slėptis. (Everingham, 2005)
“Bazinė gėda nėra destruktyvi. Jausmas klaikus, tačiau ji pati savaime mums nedaro žalos. Problemos prasideda, kai bandome išvengti šio veriančiai nepatogaus jausmo, arba padaryti, kad jis praeitų — iš karto. Paprastai, mes leidžiame sau patirti bazinę gėdą vos keletą milisekundžių, prieš automatiškai pakeisdami ją kokia nors kita emocija, dažnai baime ar pykčiu. Tokia praktika apsunkina atpažinimą ir turi polinkį gėdą internalizuoti. Šio įpročio svarbu atsikratyti, nes sukurta internalizuota gėda yra destruktyvi ir pavojinga.” (Kaufman, 1992)
INTERNALIZUOTA GĖDA
Internalizuota gėda yra reakcija į galimybę arba baimę jaustis susigėdusiam — jausti bazinę emociją.
Šiuo atveju tai jau nebe šaltas dušas. Tai nuolatinė šalto dušo grėsmė ir fobija. Tai toks nesaugumo jausmas, kuris kyla savo skausmingai gėdingą veidą prisidengus kauke, ir supratus, jog nėra nė vienos vietos pasaulyje, kurioje galėtum saugiai ją nusiimti. Net tualete prieš veidrodį, net savo kambaryje, po kaldra — niekur nėra pakankamai saugu.
Kaip ir bazinės gėdos atveju, dauguma mūsų randa strategijas, kurios padėtų nejausti ir neparodyti internalizuotos gėdos. Ir toliau vengdami tiesiogiai patirti gėdą mes susikuriame netikro “aš” įvaizdį — “fasadą”, “personą”, “aktoriaus rolę”. Laikui bėgant mes pamirštame, kad tai rolė, ir patikime, kad tai ir yra tai, kas mes iš tikrųjų esame. (Miller, 1981; Fossum & Mason, 1986; Bly, 1995)
“Tuo metu to nesuprasdamas, aš giliai viduje priėjau prie išvados, kad su manimi buvo kažkas klaikiai blogai. Mano protas žinojo, kad tai neracionalu, tačiau mano kūnas buvo visiškai užtikrintas šia tiesa. Dėl kažkokios nežinomos priežasties, aš čia paprasčiausiai nepriklausau; aš apsimetėlis. Jei tik aš galėčiau būti tobulas, ar bent nuostabus, galbūt jie nepastebės ir aš galėsiu pasilikti.” — tokiais žodžiais John Everingham (2005) apibūdina savo internalizuotos gėdos patirtį gyvenime. Tai atrodytų lyg gyvenimas plėšrūnų apsupto smulkaus graužiko, pilnas baimės ir nerimo. Tik šiuo atveju tai nėra mirties baimė, tai baimė būti išviešintam. Tai baimė, kad pamatys visą tavo gyvenimo trukmės slapukavimo įdirbį. Ir kuo ilgiau tokioje gėdoje pragyveni, tuo didesnė viduje tvyro baimė ir stipresni, užtikrintesni įsitvirtina vengimo mechanizmai.
Internalizuota gėda dažnai apibūdinama, kaip daugiau nei emocija — tai kompleksinis patyrimas, į kurį įeina jautimas, elgesys bei kertiniai įsitikinimai. (Potter-Efron & Potter-Efron, 1989) Ir taip, prisilietę prie įsitikinimų, mes nejučia patenkame į gėda grįsto tapatumo teritoriją.
GĖDA GRĮSTAS TAPATUMAS
Gėda grįstas tapatumas — tai gyvenimo modelis ar “scenarijus”, kuriame paslėpta gėda tampa centrine figūra. Šią būseną dar galima matyti, kaip “priklausomybę nuo gėdos” (Bly, 1995).
Priklausomybė nuo gėdos skamba paradoksaliai, tačiau pasigilinus tampa akivaizdu. Tai tarsi bumerangas. Tam tikro elgesio repertuaras, kurį žmogus kartoja gyvenime, kuris kaskart atneša jo mėgstamą emocinį “atlygį”.
“Kombinuojant perdėtai malonų elgesį kitiems, užsidarymą savyje, grandioziškumo/depresijos sūpynes, nepilnavertiškumą bei pasyviai agresyvų elgesį, man pavyko didžiąją laiko dalį jausti gėdą. Nebaigti projektai, neįvykdyti įsipareigojimai; ir nepaisant begalės televizoriaus žiūrėjimo ir užsimiršimui skirto skaitymo, dažniausiai ‘neturėjau laiko’ rūpintis savimi, kitais, ar tiesiog pasilinksminti. Jaučiau chronišką integruotą gėdą — savo mėgstamiausią atlygį. Jau nebežinojau, ar kada nors iš viso esu turėjęs tikrąjį ‘aš’; ir tai, kad aš leidau sau norėti kažko kito, negu norėjo mano tėvai ar bendraamžiai, aš mačiau kaip esminio savo netobulumo ženklą.” — Savo gyvenimo pavyzdžiu puikiai apibendrina situaciją John Everingham (2005).
“Vien naujo identiteto susikūrimas siekiant įtikti savo tėvams gali sugeneruoti gėdos visam gyvenimui.” (Bly, 1990)
*Temos pratęsimas šeštadienį.
16/08/2022
18/07/2022
27/06/2022
01/06/2022
31/05/2022