Džiuginta: Gera būti

Kur Tas Riteris?

Tikimės, kad JIS atsiras ir apkabins mūsų apleistą širdį, skausmą ir neišspęstus klausimus. Laukiame JO ir svajojame, kad JAM atsiradus – viskas susitvarkys.

Ne.

Brangioji, NE.

Joks Riteris neatsiras, kol nebūsi pasirengusi.

Jei vis dar Elenytę vaidinsi – ateis tas, kuris mokins Tave sugrįžti prie to, kas esi.

O kas ESI – Tu žinai.

Skamba magiškai? Suprasi, kai į purvą veidu krisi ir nebebus kitos išeities.

Ar TO tikrai reikia?

Ne, nemanau. Tai – skausminga patirtis.

Norint Riterio, kuris išspręstų visus Tavo gyvenimo klausimus – turėsi „parduoti:“ save.

Parduoti Save – vienas lengviausių ėjimų, bet pats skaudžiausias.

Ilgai tai – netruks.

O gal kaip tik dabar laikas atsistoti nuogai prieš veidrodį, pasižiūrėti į save ir suprasti, kokių mažų norų turi? Kaip nori save matyti? Kas Tave džiugina?

Su tiesa – SAU.

Su NUOGUMU SAU.

Ir su didele meile tam net kas nepatinka. Viskas pakeičiama. Nepakeičiamų – nėra.

Klausimas tik vienas – nori būti ten, kur nebepatinka ar renkiesi eiti kitur, kur savo svajonę susikursi?

Nebesiskusk, nebeliūdėk, nebegailėk savęs – Tu kiekvieną dieną gali sukurti SAVE iš naujo. Su mažučiais norais ir mažutėmis svajonėmis.

Nelaukdama Riterio. Dėl SAVĘS. Nes tik tai – amžina.

Pabusk, susitik su Savimi. Meilėje. Taip, kaip susitiktum su Mylimu. Ir viskas pasikeis.

Riterių – nebereikia, nes Tu pati sau gali juo būti. O Riteris matydamas Tą, kuri save myli – mylės ir kovos tik dar daugiau.

Būk drąsi. Aš Tavimi tikiu ir labai myliu. Tu - Kosmosas.

Kai būsi pati sau Riteriu - net neabejoju, jos BŪTENT toks ir ateis. Apgaubs Tave meile ir jautrumu.

Nes tikras RITERIS myli tą, kuri sau - VISKAS.

Aš Tau siūlau pabandyt.

Cirus – Flowers

Daina, kuri sujudino itin daug. Daina, kuri dabar dažniausiai sutinkama visuose Reels‘uose ir kituose pasidalinimuose.

O aš ją klausau ir jaučiu, kiek daug dalykų už jos. Nors iš esmės apie dainą tai čia tiek, kiek jos pavadinimas. Tiek.

Taip, kiekviena Mūsų galime nusipirkti gėles. Dažnai jas ir perkame - puošiame namus.

Tik ar gėlės - tikrai pagrindinis Mūsų noras?

Ne.

Kiekviena norime, jog namus puoštų Vyro dovanotos gėlės. Na tas „kiekviena“ – tiek, kiek man pavyko pažinti per 34 metus.

Namus Mes visuomet išpuošime: Savimi, dekoracijomis, gėlėmis ar savo buvimu. Tik namuose, kuriuose nėra Vyro (kurio trokštama iki kraujo) rėkti, jog gėles galiu nusipirkti PATI – atrodo lygiai taip pat graudžiai, kaip ir stovėjimas ant bedugnės krašto.

Retas žino, kaip į tai žiūrėti: dauguma sustingsta, altruistai puola gelbėti, o kiti – leidžia kiekvienam savą kelią pasirinkti.

Aš ne apie tai, jog gėles PRIVALO pirkti Vyrai ar apie tai, kad nereikia dovanoti SAU gėlių. Tikrai ne.

Mano pačios namuose - vien skintos gėlės. Ir taip, tai dovana sau pačiai – nes man taip patinka. Bet Aš visuomet ypatingai džiaugiuosi Vyro dovanojamomis gėlėmis.

Aš apie santykį su Savimi. Deklaracijos, garsūs pareiškimai, dažnas rėkimas ar pakeltas balso tonas – niekuomet nekalba apie taiką su Savimi.

Nebūtina turėti Vyrą ar Moterį, nebūtina būti partnerystėje ar besąlyginėje meilėje. Viskas prasideda nuo kur kas paprastesnio, o ir tuo pačiu pačio sudėtingiausio santykio – Taikos su Savimi

O aš visose deklaracijose, skambiose frazėse bei garsiuose pareiškimuose matau vieną – tai tik „pudra“, kuri paslepia Sielos „spuogus“. Kartais pavyksta juos paslėpti itin dailiai ir niekam nematomai, o kartais atrodo lyg kas prilipdyta ir bendras vaizdas – nei žiūrėt, nei nežiūrėt.

Taika su Savimi ir Savęs priėmimas – itin jau nuvalkiotos frazės - dabar apie tai kalba, kas tik netingi.

Aš atradau tik vieną – tai kelionė.

Nenutinka „nušvitimo“ momentas, po kurio visuomet save priimi ir visuomet esi Taikoje su savimi. Tai kasdienė, kiekvienos valandos, minutės, sekundės kelionė.

Nenutinka, tad dažnai matuojiesi save su savimi, vertini, galvoji. Gerai, jei jau atėjai iki to, jog supratai, jog „matuotis“ gali tik su Savimi. Tada pasiimi pamokas ir padėkoji už patirtis. Tokiu būdu mes augame ir gražėjame.

Tik aš nebūčiau aš – jei nepaburbėčiau.

Mano duotybė nesusitaikyti su nesąmonėmis ir su tuo, jog kažkas vieną sako, kitą daro, trečią jaučia (ok, išimtis – mano darbas. Čia dar to nemoku, bet išmoksiu, nes mokausi😊 ). Kitaip tariant aš tikrai visuomet bendraudama su bet kuo, žiūrėdama/skaitydama jaučiu – Tikra ar Netikra.

Ir kai informacija neatitinka, kai tai nėra tikra ir aš tą jaučiu – man nepatinka.

Anksčiau tai garsiai identifikuodavau, vėliau norėjosi papurtyti, dar vėliau – papurtyti ir pasakyt, kaip reikia daryti/gyventi. Dabar suprantu, jog man su tuo daryti nieko nereikia. Aš jaučiu tai, ką jaučiu. Tad likau stebėtoja su savomis išvadomis. Ir supratau tai, jog „kabina“ labiausiai tos temos, kuriose pati buvau, kuriose vis dar esu arba tos, kurias jau išlaižiau iki paskutinio lašo (kitaip nemoku.).

Todėl ir užkabino tas rėkimas apie gėles, kurias galime nusipirkti Sau pačios, kad galime su savimi bendrauti ilgiausias valandas ir smėlyje užrašyti savo vardą. Galime. Bet labai priklauso iš kokios energijos ir iš kokios pozicijos ten keliausime.

Aš esu išbandžiusi beveik visus atspalvius Nepriklausomos Moters be Taikos savyje. Aš tame laimės – neradau. Bet radau kelią į taiką su savimi.

*Čia norėčiau padaryti intarpą – Noriu, jog mane teisingai suprastumėte – aš nepretenduoju į jokią absoliučia tiesą ir tai – mano dienoraštis, kuriame kartais nusprendžiu pasidalinti Savo nuomone, ji nebūtinai turi sutapti su Jūsų. Bet kokią nuomonę – gerbiu.

Atradusi ir eidama mažais žingsneliais Savo Taikos keliu noriu tik pasakyti, jog Viskas gerai, jei su Tavimi „ne viskas gerai“.

Viskas gerai, jei neturi Vyro/Moters ir perki gėles Sau. Aš tai darau taip pat dažnai. Tik pirk jas ne iš skolos, jog negavai - „tai vat dabar nusipirksiu PATI sau“. O jei negavai iš Vyro – nepirk jų tik dėl to, kad „va aš jam parodysiu – pati nusipirksiu“.

Viskas gerai, jei nepavyko veikloje/versle – nei vienas neturime vien sėkmės formulių. Tam, kad ją sužinotum – reikia daug kartų išbandyti neteisingas, kad suprastum, kaip viskas veikia. Tai nėra Tavo nepataisoma klaida ar nesėkmė gyvenimui. Viskas ištaisoma, tik norėk. Ir priimk, išmok tai, ką ne taip padarei.

Viskas gerai, jei iš ilgesio kauki, verki, vaidini nepasiekiamą ir ironiškai neigi bet kokius artimus ryšius. Kartais tikrai reikia tokio neigimo epizodo (jis padeda išgyventi), bet jei iš tiesų nuoširdžiai ir atvirai pasižiūrėsi – ilgiesi Savęs. Tai kur pametei Save? Nėra sunku save apkabinti – tad apkabink, pasižiūrėk, kiek esi gero Sau padaręs ir kiek padovanojęs nuostabių dalykų. Apkabink ir padėkok sau.

Viskas gerai, jei negyveni SAVO gyvenimo. Viskas gerai, jei Tave tariamai (mes visuomet patys renkamės) įkalino atsakomybė šeimai, vaikui ar dar kam. Čia tikrai viskas gerai. Tik suprask – Tavo kūno laikas ribotas. Ar tikrai nori jį nugyventi be Malonumų sau? Atsidavęs savo tariamoms pareigom, be laimės?

Gyvenimas, Pasaulis ir Mes – gražūs.

Visi esame verti ir apdovanoti kiekvienos dienos atradimų ir praradimų. Viskas visuomet gerai, bet dar geriau tuomet, kai gyvename Savo Autentišką Gyvenimą – su kuo daugiau Noriu, nei Reikia.

Nes kai nori nusipirkti gėlių – perki jas ir mėgaujiesi, bet nerėki Pasauliui, jog nusipirkti Sau gėlių - kerštas Tam, kuris įskaudino.

Už gėlės iš meilės Sau, už nuostabias gėlės, kurias padovanoja Vyras/Moteris ir jomis mėgaujiesi...

Už Taiką Su Savimi.

Renkuosi Save I

Daug jau esu prirašiusi tekstų apie tai, kaip vieną ar kitą supratau.

Tai – mano dienoraštis. Kartais dažnas, kartais užtylantis. Ir buvo jis užtilęs – neturėjau, ką pasakyti.

Lygiai toks pats, kaip ir Aš pati!

Nemėgstu kalbėti tik tam, kad kalbėti. Viską turiu jausti, tikėti tuo, ką sakau, o ir suprasti neprošal.

Kartais turiu labai daug žodžių, o kartais – jų visai nėra.

Po visokių savo išgyvenimų – buvau ilgam pasitraukus, nes reikėjo tai man pačiai išbūti su savimi. Sunkiai renkuosi kompaniją, daug man patogiau išbūti viską vienai su savimi.

Ar lengviau?

Nežinau.

Kartais atrodo, kad taip, bet kartais atrodo, kad nuskriaudžiu ne tik save, bet ir visus aplink. Nes "apvogiu Juos nuo patirties" būti šalia, kai skauda.

Aš ta, kuri viską geriau išbus pati su savimi, nei pasidalins. Bet nesu tikra, ar tai - geras būdas. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai žalingas būdas ne tik man pačiai, bet ir kitiems.

Kodėl?

Nes - Mūsų skausmas, ilgesys, liūdesys – niekur jie nepasislepia. Jie – ryškūs.

Kad ir kaip pudruoti juos mėginame, gal kartais ir pavyksta. Bet visuomet atsitinka TA akimirka, kuomet nebeišbūni su savo skausmu, liūdesiu – ir tai prasiveržia.

Visuomet prasiveržia tai, ko iki galo neišjautei.

Ir dažniausiai pačiu netikėčiausiu metu/būdu Tau.

Tuomet, kai jau AUDRA paleista – viskas labai priklauso nuo aplink esančių. Ir nuo jų tyros arba ne - meilės Tau. Tai – vienas geriausių būdų atsijoti netikrus šalia Tavęs – būti Tikra.

Skamba įdomiai? Netikėtai? Ne. Mes visi tai žinome.

Mums patogu ir gera su mus mylinčiais, palaikančiais, dovanojančiais, globojančiais.

Tik Tavoji Audra patikrina, kas iš tiesų Tave myli, palaiko, dovanoja, globoja.

Ir tokių patikrinimų – pastaruoju metu turėjau ne vieną. Atsirinkau, kas yra kas ir beprotiškai dėkoju Visatai, jog parodė man visą, ką jaučiau, tik norėjau tikėti kitaip.

Ką Tame atradau?

Labai daug.

Visų pirma – esame atsakingi TIK už save.

Tai, jog kažkas gali kažkaip kitaip matyti – ne Mano atsakomybė.

Priimu bet kokią realybę.

Tik tikiu Sava.

Savęs niekuomet neapgausi. Jei jauti, jog santykyje kažkas ne taip – turi prisiimti atsakomybę už save ir spręsti, jei gali.

Santykyje niekuomet negali pamiršti savęs arba pabandyti apsimesti, jog Tavęs nėra – tai veda tik į destrukciją. Šita žaizda visuomet atsivers – ir aptaškys daug aplink esančių.

O geriausia žinia – Tu pats ir Aš pati renkuosi su kuo būti ir kaip būti. To nevalia niekuomet pamiršti.

Kartais – mes renkamės tyliai. Kartais – agresyviai. Bet koks mūsų elgesys – tai pasirinkimas, kaip norime, kad būtų.

Svarbiausias akstinas – Tavo asmeninė laisvė. Nes nieko nėra brangiau ir tikriau.

Nėra jokių skolų, kurias sugalvoja Kiti, nėra jokių įsipareigojimų, nėra jokių būtinybių.

Jei jos YRA – niekada tame draugystės – nebuvo. Buvo tik santykis iš išskaičiavimo.

O ar kas nori santykio iš išskaičiavimo?

Aš – ne.

Su meile,
Džiuginta

Astaitė Irmida

Šiandien labai aiškiai jaučiu, jog noriu kalbėti ir priminti apie buvimą atsakingiems už visas klaidas, kurias padarėme. Nesvarbu visiškai ar jomis įskaudinome save, ar kitą.

Taip, filosofiškai klaidų - nebūna, tai irgi ne mažiau aiškus žinojimas. Jis visuomet ateina, kuomet pasižiūri iš dabarties taško į praeityje įvykusius įvykius ir matai, kaip stebuklingai jie atvedė Tave ten, kur šiuo metu esi.

Kartais man pačiai būnant įvykių sukūryje - tikrai labai sudėtinga tai pamatyti. Būna tikrai atrodo, kad suklydau. Ir tikrai suklystu, ypač tada, kai nepasirenku Savęs.

Tačiau taip pat noriu pasikalbėti ir apie atleidimą, antrus šansus, suvokimą, ką reiškia mokytis iš praeities ir ją paleisti, surandant naują kelią pirmyn. Būtent - naują. Nes kelių, kaip ir pasirinkimų - visuomet ne vienas. Ir visuomet atsakomybė už kelio pasirinkimą yra Tavo.

Net jei dabar skaitai ir galvoji, och, ne, aš taip nepasirinkau… Pasakysiu - pasirinkai. O jei naujas kelias nevilioja ir norisi likti sename - vadinasi, jis dar tau kažką duoda, kažko mokina arba gauni savo dovanas. Tai irgi yra gerai, bet aiškumas ir skaidrumas, suprantant, kad pats renkuosi - svarbus. Ne likimas, ne aplinkybės, ne kiti - Tik Tu Pats.

Praeities - nebėra ir jos nepakeisi,

ateities - dar nėra ir negali jos sukontroliuoti.

Kas lieka?

Tik DABAR.

Tad, ko noriu dabar? Ką galiu dėl Savęs DABAR padaryti? Suvalgyti torto? Išeiti pasivaikščioti? Paskambinti draugei? Įkvėpti ir iškvėpti iš visos širdies?

Ir kaip tai, ką išmokau - gavusi praeityje pamokas, nes būtent tobulai “suklydau”, kad atrasčiau tai, ką atradau - visas pamokas panaudoti, kaip gidą. Kaip žinyną, kaip sąrašą patirčių, kurios mane tik sustiprinimo.

Nors kartais pamokos ir skaudžios, jos palengvins dalykus ateityje, o jei dalykai vis dar atrodo neįmanomi, žinokite, kad mylimųjų bei draugų pagalba gali užpildyti tą tuštumą. Niekas mūsų neišgelbės iš nuosavų pelkių, tačiau meilė - visuomet įkvepia. Ne gailestis, ne dar kas, o meilė.

O žmonių Jus mylinčių - visuomet šalia yra. Ir jų daug. Tik reikia atsimerkti, apsižvalgyti ir prisileisti. Ir mažo lašo drąsos tai priimti.

Drąsaus ir meile pulsuojančio sekmadienio :)

Retai rašau, o dar rečiau paskutiniu metu rengiu susitikimus.

Tad - sekite informaciją. Gimė kai kas visiškai naujo. Kartu su Manimi Nauja. O ir staigmenų visokių tikrai bus.

Pakviesiu į magišką laiką Sau. Apie tai plačiau netrukus.

p.s. Išduosiu, jog kviečiu jau dabar. Į pasimatymą Laumžirgių žemėje, ypatingoje vietoje. Praleisti stebuklingo 2022.03.02. vakaro ir ypatingos nakties pradžios.

Su lengvumu. Subalansuota ir Moterims, ir Vyrams.

Džiuginta

Ar buvo VERTA?

Klausimas, kurį labai dažnose savo įvairiose Gyvenimo situacijose sau užduodame:

- Ar buto VERTA pasakyti tai, ką pasakėme?

- Ar buvo VERTA, jausti tai, ką jaučiau?

- Ar buvo VERTA mylėti, kai šitaip baigėsi?

- Ar buvo VERTA šitaip pykti, kai praėjo mėnuo ir nebepamenu, dėl ko pykau?

- Ar buvo VERTA šitaip džiaugtis, jei jau šiandien pametei tai, dėl ko džiaugeisi?

- Ar buvo VERTA šitiek pastangų įdėti, kai niekas nepasakė net Ačiū?

- t.t.

BUVO.

Jei nematuoji to protu.

Kai pamatuosi širdimi pajusi - BUVO.

Nes TAI - davė tau patirti, paragauti, suprasti, išskanauti ir suvokti viso, kas BUVO prasmę, skonį, Ir tapti tuo, kuo tapai po dar vienos patirties.

AŠ/TU - tik tokiu būdu ir tampame tuo, kuo esame.

Su begaliniu dėkingumu ir meile padėkojant savoms patirtims - atsiveria naujos.

Ir tai - niekada nesibaigiantis nuostabus ciklas.

Pats gražiausias.

Kupinas daugybės sezonų, besikeičiančių aktorių, scenarijų bei vietų. Viskas kinta. Ir tame kitime - didžiausia paslaptis, kuri vadinasi labai paprastai - TIKĖJIMU/PASITIKĖJIMU.

Žinau, kad paskutiniu metu labai daug kam visko daug ko vyksta. Visada taip buvo. Yra. Bus.

Ir viskas su tuo TIKRAI yra gerai.

PasiTikĖk. Eik. Judėk. Patirk. Mėgaukis.

Žinau, kad kartais labai paprasta tai pasakyti, bet nėra paprasta padaryti.

Bet aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų patiriame tiek, kiek galime pakelti ir patirti. Tai, ką esame suplanavę galbūt kažkada anksčiau.

Taip pat Būna – suklystame, galbūt daugiau taip viliamės, kad jei būtume pasielgę kitaip – rezultatą turėtume kitokį.

O aš manau, kad NE. Tikėtina, kad negalėjome pasielgti kitaip, nei pasielgėme. Ir jei ne ta situacija, tai būtų buvusi kita, kuri, labai tikėtina, būtų atvedusi prie tokio paties rezultato.

Aš kviečiu pasižiūrėti į visas situacijas iš šono, ne būnant dalyviu, o stebėtoju – ir tikrai tikiu, kad pamatysi, jog klaidų - nebūna.

Viskas, kas buvo/yra TAVO - bus/yra TAVO.

Visa, kas nėra TAVO - vienu ar kitokiu būdu pasitrauks.

Ir net jei šiandien negali suprasti, kodėl taip, jei negali atrasti jėgų viduje to pateisinti - pakentėk, duok sau laiko ir erdvės, meilės ir švelnumo. Prašau, patikėk - visa praeina, o ir tai - praeis. Ir kažkada TIKRAI pamatyti didesnį planą.

Aš Tikiu Visatos Tobulumu. Tikiu, kad visa - turi prasmę ir savą jėgą.

Ir man nebūna paprasta. Esu žmogus. Su daugybe klaidų, klystkelių, pasimetimų - kurių, būna, nesuprantu. Vienų - ilgiau, kitų - trumpiau. Mokausi pasitikėti ir kiekvieną kartą mano tikėjimas - tikrinamas.

Jei šiandien ir nesuprantu, kodėl ir kam taip vyksta – žinau, kad ateis diena, kai suprasiu, ko tai mane išmokė ir kokią patirtį padovanojo.

Ir tai tiesiog tokios Gyvenimo Žaidimo Taisyklės.

Ir visada yra galimybė - sustoti įsitikinimuose, kaip TURI būti arba leisti Sau Save nustebinti, atsidavus gyvenimo tėkmei.

Aš renkuosi Nežinoti, kaip bus. Bet visiškai pasitikėti, kad viskas bus gerai.

Mielosios ir Mielieji,

Noriu pranešti apie šamano Bizono (Andriaus) būgno gamybos savaitgalį, kurį jis surengs gegužės mėnesio 21-23 dienomis.

Visas savaitgalis skirtas ne tik Jūsų asmeninio būgno gamybai, bet ir susitikimui, ir gilesniam savęs pažinimui.

Būgno gamyba – tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti itin techniškas darbas, po pirmuoju sluoksniu – slypi didelė pažinties dovana . Visą savaitgalį skirk būgno gamybai, poilsiui, meditacijai.

Vieta – ypatingasis Dijutos kalnelis.

Jeigu atlieps, rašykite Džiugintai Daujotaitei, el. paštas [email protected] arba tel.nr. +37069300356.

Galutinis registracijos terminas – balandžio mėn. 25 d.

Esu tikra, kad bus fantastiškos ir labai dvasingos apeigos!

Kaina:
- Būgno kaina – 220 Eur
- Maitinimas 3 k./d. (vegetariškas) + nakvynė – 113 Eur
Viso savaitgalio – 333 Eur

O štai ir paties Andriaus kvietimas:

Aho broliai ir sesės!
Norime jus pakviesti ir suteikti galimybę pajusti ypatingą ryšį su mus supančia natūralia aplinka, bei pasigaminti savo paties ritualinį „Medicinos būgną“, kuris taps jums puikiu pagalbininku siekiant asmeninio dvasinio augimo.

Mums būgno garsai reiškia žemės širdies plakimą, tai pirmasis žmogaus sukurtas garsas, padėsiantis ir jums tvirtai žengti gydančiojo žmogaus ‚Hombre Medicina“ keliu.

Suteiksime žinių apie šį instrumentą, išmokysime jį pasigaminti ir prižiūrėti, taip pat paaiškinsime, kaip juo naudotis.

Gaminsime įspūdingus būgnus iš aukščiausios kokybės medžiagų pagal senovines indėnų tradicijas. Andrius ritualinio būgno gamybos tradicijų ir paslapčių mokėsi pas keletą mokytojų ir taip sukūrė savitą jo gamybos būdą apie kurį sužinosite šio seminaro metu.

Ritualinio būgno gamybos kaina: 200 Eur
Į kainą įskaičiuota:

*Būgno korpusas (37cm)
*Pasirinkta būgno oda ( jaučio, karvės)
*Būgno gamybos pamokos
*Praktikos

Plačiau apie Andrių:

Andrius „Bizonas“ - daugelio žmonių dar vadinamas GorAnd, Bizonu ar tiesiog Vulkanu, „Žmogumi orkestru“, dėl jo aktyvumo daugelyje gyvenimo sričių ir pomėgio keliauti.

Andrius daugelį metų praktikuoja Reiki, yra Reiki meistras-mokytojas. Nuo 2015 m. priklausau Ispanijos Reiki federacijai.

Jis yra praktikuojantis šamanas ir indėnų kultūros mylėtojas, einantis dvasinio gydymo keliu.

Taikydamas savo sukauptas žinias ir derindamas jas su įvairiais žolelių bei aliejų receptais, padeda žmonėms pasveikti, atrasti save, išsilaisvinti iš slegiančių praeities išgyvenimų, depresijos ir traumų.

Padėdamas žmonėms įveikti juos užklupusius fizinio kūno skausmus, derina įvairias masažo technikas, tokias kaip pėdų refleksologijos (masažo), trigerinių taškų ir raumenų įtampos zonų atpalaidavimo, vakuuminių taurių masažo bei kitas įvairias technikas.

Dalyvauja ir praveda įvairius seminarus, būgno bei gongų garsų terapijos, meditacijos praktikas. Garso terapija padeda sukaupti valią ir greičiau susigrąžinti fizines jėgas, nuraminti protą ir atgauti dvasinę pusiausvyrą.

Nuo 2019 metų organizuoja patyrimines keliones į Ispanijos kalnus "Savęs atradimas, savęs pažinimas". Šios kelionės, tai dienos kupinos nuotykių, žygių kalnų viršūnėmis, bei žemumomis, maudynių kalnų srauniosiose upėse, ežeruose, bei po krentančiais vandens kriokliais, meditacijos bei malonus bendravimas prie laužo. Šios kelionės metu suteikiama unikali galimybė sudalyvauti tradicinėje indėniškos pirties ceremonijoje „Inipi“.
Andriui „Bizonui“ talkins jo sūnus Robertas ir dukra Emilija, kurie eina dvasinio augimo keliu, semdamiesi patirties iš savo tėčio ir kitų dvasinių mokytojų.

Robertas „Jaunasis varnas grįžtantis namo“ - profesionalus šokėjas, todėl puikiai žino, ką reiškia raumenų, sąnarių, sausgyslių skausmai, pasitempimai ir ką reiškia nerimas, nuovargis bei darbe kylančios įtampos. Robertas sako, kad „Kol pats nesusidūriau su šiomis problemomis, tol nebuvo nei minties pagalvoti apie sveikatą. Dabar suprantu, kad masažas didina darbingumą, stiprina raumenis, pagerina kraujo pasiskirstymą tarp raumenų ir vidaus organų, o natūralus judėjimas yra sveikas gyvensenos būdas“. Jau daugiau nei 10 metų domisi masažais, kaskart gilina turimas žinias įvairiuose seminaruose. Jis yra judesio treneris, masažo metu klientui suteikia individualią konsultaciją su kineziterapijos pratimais, rodo kaip efektyviai sustiprinti fizinį kūną natūralių judesių pagalba nesukeliant fizinio skausmo, konsultuoja apie susidariusias fizines problemas giluminiuose audiniuose, bei galimybes jas spręsti savarankiškai. Robertas taip pat yra Reiki meistras–praktikas. Konsultuodamas ir gydydamas žmones naudoja įvairias masažo technikas, meditacijos praktikas, netradicinės medicinos patarimus ir garsų terapiją. Jis, kaip ir jo tėtis, taip pat yra indėnų kultūros mylėtojas.

Daugiau informacijos FB Gorand Andgor arba FB Džiuginta Daujotaitė

*Registracijai patvirtinti reikalingas užstatas (100 Eur).

Užstatą pervesti į AB Swedbank sąskaitą:

LT217300010131727424 Andriui Gorskiui, paskirtyje nurodant „Būgnas“

Visi mes esame susiję, esame giminės, Aho. Mitakuye Oasyn

Mielieji, beprotiškai Jūsų visų pasiilgau!

Tad kviečiu norinčius į asmeninę mano interpretuotą Innerdance sesiją/susitikimą.

Esu tame, kad negaliu nesidalinti. Noriu laimę, meilę, gausą ir taiką savy - dauginti.

Labai Jūsų laukiu.

Visa informacija - asmenine žinute arba [email protected]

Ar Tu pametei raktus?

Raktus nuo savo širdies? O gal kažkada su kažkuo širdį bendrai rišai ir raktą metei į giliausią šulinį, taip tikėdamas, kad niekada niekas nesibaigs?

Raktus nuo svajonių darbo? Nes tikėjai, kad tai niekada nesibaigs. Kad sėkmingai kopsi karjeros laiptais ir nepasitaikys didelių kliūčių jame?

Pabaigos neturi tik tai, kas neturėjo pradžios.

Visa kita - gyva.

Pradžia - pabaiga. Žiema - Pavasaris.

Ir kaip Mamontovas dainavo - be tamsos mes nepažintume šviesos. O aš dar pridėčiau, kad be šviesos ir tamsos nematytume.

Būna pametame raktus ir nuo namų. Po vieną, o kartais ir abu.

Ir man visuomet įdomiausia, kaip sudėtinga kartais visgi būna išbūti pabaigas, nors visi iki skausmo žinome, kad kiekviena pabaiga - tai kažko naujo pradžia.

Ir tada nuo tos pabaigos bėgame, neriame, slepiames, užsidengiame ir ausis, ir akis. Kad tik nieko nei girdėti, nei matyti. Atmetame pabaigas, kaip tai, ko tai jau tikrai jokiu būdu nereikėjo ir neturėjo taip įvykti. Neigiame. Klausiame, kodėl gi taip nutiko. Ir rėkiame pakėlę rankas - ei, aš juk kitokį planą turėjau ir turiu - noriu kitaip, taip, kaip suprantu. Dar kartais ir kojomis trepsint pykstant.

Kai tuo tarpu visos pabaigos mėgsta pagarbą, tylą, dėkingumą. Ir jose reikia išbūti. Visaip išbūti. Kartais ir rėkti, kartais ir juoktis, kartais reikia ir net nesuprast, o tai kaip čia dabar būti. Tai vat ir būti - tiesiog. Tiek, kiek reikia. Taip, kaip supranti.

Kartais net pikta, kai matau įvairiausias paleidimo praktikas, o patarimai - paleisk - erzina.

Būk gera, po vakarykštės pabaigos - ryt lyg niekur nieko - susitvarkom, kaukę papuošiam ir greit viską pamiršę, bėgam, lekiam kuo greičiau ir kuo tolyn.

Kaip paleisti? Išrašyti? Ištrinti, kai jau išrašei? Į paleidimų seminarą nubėgt?

O kam paleisti? Ar tai ne mano dalis? Ne mano patirtis, kuriai esu begalo dėkinga?

Ir kai sustoju - kiekvienam iš mūsų, o visų pirma sau - sakau:

Brangi, Tau pakaks drąsos ir stiprybės išbūti, išjausti, iš naujo išgyventi tą pačią pabaigą gal dar ir milijoną kartų, bet nieko paleisti Tau - nereikia. Tai tavo patirtis ir tavo pamokos. Nuo nieko nebėk. Būk, Brangi, būk.

Jei išbūsi, suprasi ir duosi sau laiko - galiu pažadėti, kad gal tik mažais lašais, bet ateis dovanos nepatirtos.

Ateis vienas lašas supratimo, ko išmokai. Kitas lašas - vidinės stiprybės. Trečias lašas gal bus tas, kuris grąžins dar toliau į praeitį. Ir dar tūkstantis tavų lašų… Ir kažkada lašai iš lėto pradės jungtis, iš pradžių sudarydami mažas vandens sroveles, kurios susijungdamos pavirs vis didesnes upes. Ir vis jungdamos atnaujins Tavąjį žemėlapį, nubraižydamos naujas trajektorijas.

Upės galingos, nevaldomos, bet jos nuplaus tai, ko tau tikrai nebereikės. Taip, jos paliks tik naujus atsiradusius patirties randus. Bet būk dėkinga, jie bus po tavo oda - visada su Tavimi. Tai Tu.

O tada jau lieka tik Tavo pasirinkimas - jie tave padarys gilesne ir jautresne ar visgi bėgsi tolyn, darsyk pamest raktus arba save.

Visi sprendimai geri. Pamesti raktus ar juos atrasti - nuostabu.

Ir tai niekada nesibaigs, nes niekada ir neprasidėjo.

_____________________________________________________________________

Aš galvoju, kad visiškai nesvarbu, kodėl ir kam tai parašiau - ar aš jį pilnai išgyvenau, ar susapnavau, ar norėjau, kad jis būtų skirtas man. Visiškai nesvarbu ir apie ką jis.
Manau, kad svarbiausia tai, ką jame rasite ar nerasite Jūs. Nes nuo tos akimirkos, kai pasirodė - jis nebe mano, o jis Jūsų.

Nuotrauka Astaitė - Ačiū, Drauge, už užfiksuotą bundančią šviesą ❤️

Nors jau ir itin sena tiesa, kad kiekvienas gyvenimo etapas - lyg naujas knygos skyrius, tačiau kaskart - mane vis stebinantis. Pagrindinis veikėjas iki mirties lydi veiksmą, tačiau viskas dažnai ne vieną kartą pasikeičia.

Tik ar gali keistis misija? Gali. Gali ją pamiršti, gali ją padaryti patogesne aplinkai, gali pakeisti kita. O būna - pamiršti ir visai netyčia, tada, kada iš tiesų dar paaugai - prisimeni.

Kaip niekada aiškiai darsyk prisiminiau, kam aš čia. Ir ne, labiau pūkuota netapau. Bet kur kas daugiau užauginau meilės ir pagarbos jausmus. Išmokau mylėti, kai nemyli ir kai myli. Išmokau mylėti, kai tam nieko nereikia. Ir visuomet išlikti pagarboje sau, o po to jau ir kitam.

Nes aš atėjau tam, kad išmuščiau iš po kojų pasenusius pagrindus, kad sukelčiau audrą, vėtrą ar uraganą. Kad sugriaučiau ar bent pajudinčiau tai, kas jau supuvę ir nebestovi. Natūraliai griūna.

Kad kelčiau klausimus! Ir ne paviršiumi, o iš esmės. Tokius, nuo kurių galva sukasi, akys skauda ir kiek pykina. O kartais toks juokas paima, kad negali nesikvatoti - ir kaip aš to nemačiau. Belieka tada tik šypsotis.

Kodėl? Nes jaučiu alergiją netikrumui. Tad išduočiau save tai palaikydama. Man kūną purto, apsinuodijimą jaučiu, kai man meluoja, kai sako vieną, o yra - kitą. Kai sako, kad čia tiesa, o ten netiesa. Kai sako, kaip reikia būti ar nebūti.

Tada su didžia atsakomybe griaunu negailestingai, kad atgimusį - mylėčiau taip pat, kaip negriuvusį. Mano laisvė nėra apie kančią, mano laisvė apie VISKĄ, tik aš nemoku palaikyti rūko ir melo sau.

Su didžia atsakomybe galiu skaudžiai kąsti, pagrindą patraukti, užduoti klausimą, kuris neduos ramybės, ar apgaubti tokia švelnia meile, kad neprisiminsi nieko švelniau patyręs.

Bendrauti ir galvoti - o su kuo aš čia esu? Kur tu? Ne. Jei įsileisi - sugriausiu tai, kas netvirta - tam, kad nebegalėtum nei sau, nei man meluoti. Bet tam - palaiminimo Tavo Sielos reikės.

Tad neik artyn, jei nori saldžių cukraus vatos debesų. Neik artyn, jei nori meilės su gražiausiais atvirukais, kurių tekstai parašyti prieš penkiolika metų ir seksu po mėnesio, kai jau padoru.

Neik artyn, jei bijai mano akyse pamatyti save nuogą. Neik artyn, jei nori eiti paviršiumi. Neik artyn, jei nori Karalienės, spygaujančios apie gėlytes ir koks pasaulis vien tik nuostabus, kuriai nepažįstami neapykantos, pykčio jausmai, tarytum jų nebūtų.

Neik artyn, jei bijai patirti griaunančią ir vėl statančią jėgą - nes aš taip myliu - visaip.

Aš kartais laukinė. Aš kartais nevaldoma. Aš visuomet stipri savo silpnumu. Aš švelni savo grubumu ir grubi savo švelnumu.

Ateik, jei nori kalbėtis sielomis, ragauti gyvenimo pilnais kąsniais ir turi drąsos pripažinti, kad tobulas esi visais savo netobulumais.
Ateik, jei nori degti ir uždegti namus aistra.
Ateik, jei nori patirti nuo a iki z. Tik tikrumą aš priimu švelnumu, meile ir jautrumu.
Ateik, jei nebijai nežinoti, kaip bus. Nes ir aš nežinau. Tik meilę ir pagarbą galiu pažadėti kiekvienam sprendimui. Nes tokia esu.