Menas sustoti

Ar žinojai, kad perimenopauzė gali pasireikšti daugiau kaip 100 skirtingų simptomų?

Miego sutrikimai, sunkumas susikaupti, atminties problemos, nuovargis, smegenų rūkas, nerimas, prislėgta nuotaika, drebulys nuo šalčio ar karščio bangos. Kartais moteris ima jaustis tiesiog nebe savimi ir nesupranta, kas su ja vyksta.

Perimenopauzė gali prasidėti jau 35–45 metų, o menopauzė dažniausiai pasiekiama apie 50-uosius. Šis gyvenimo etapas neretai sutampa su karjeros piku, didele atsakomybe darbe, rūpesčiu vaikais ir senstančiais tėvais. Kūnas keičiasi tuo metu, kai gyvenimas reikalauja daugiausia jėgų.

Tyrimai rodo, kad perimenopauzės laikotarpiu gali sustiprėti nerimo ir depresiniai simptomai. Psichologiniai sunkumai kartais darbingumą paveikia net labiau nei fiziniai.

Perimenopauzės metu vykstantys pokyčiai paliečia ne tik kūną. Kai keičiasi emocinė savijauta, santykis su savimi ar artimaisiais, psichoterapija gali būti viena iš pagalbos formų šalia medicininio įvertinimo ir gydymo.

Medicininė pagalba gali padėti pasirūpinti kūnu, o terapija suteikti erdvės suprasti jausmus, santykių ir tapatybės pokyčius, kuriuos šis etapas kartais atneša.

Kodėl negali užmigti negalvodama apie darbą? Atsakymas – prieš 100 metų atrastas efektas.

Praeito amžiaus pradžioje Vienos kavinėje dirbo padavėja, kuri stebėtinai tiksliai atsimindavo net pačius sudėtingiausius užsakymus. Bet buvo viena sąlyga – užsakymas turėjo likti neapmokėtas. Vos tik klientas apmokėdavo sąskaitą, visa informacija apie tą užsakymą jos atmintyje išsitrindavo.

Šį keistą reiškinį pastebėjo psichologė Bluma Zeigarnik. Ir būtent jos garbei šis efektas iki šiol vadinamas Zeigarnik efektu.

Paaiškėjo, kad mūsų smegenys veikia labai panašiai kaip tos padavėjos atmintis: viskas, kas neužbaigta, lieka įjungta fone, net jei sąmoningai apie tai negalvojame. Tuo tarpu užbaigti dalykai tiesiog dingsta iš aktyvaus dėmesio lauko, nes daugiau nebereikalauja mūsų energijos.

Ar pažįstamos tokios mintys?
🌀 Negaliu išjungti galvos net savaitgalį.
🌙 Guliu lovoje, noriu miegoti, o mintys vis grįžta prie to paties neužbaigto darbo.

Tai nėra nesugebėjimas atsipalaiduoti. Tai tiesiog neuždarytas reikalas, kuris tavo galvoje vis dar prašosi dėmesio.

Gera žinia yra ta, kad šį procesą galima sąmoningai užbaigti. Nebūtina, kad projektas ar diena būtų idealiai baigti, mat smegenims tereikia aiškaus šio etapo taško.

Tam pravartu turėti savo mažą užbaigimo ritualą:
- padėkoti sau už pastangas;
- surašyti, ko iš situacijos išmokai;
- sutvarkyti ar archyvuoti su tuo susijusius daiktus ir failus.

Ritualas gali būti visai paprastas, svarbiausia, kad jis būtų sąmoningas ir aiškiai pasakytų smegenims, kad šiam etapui – viskas.

Nes uždaryta pabaiga – tai laisva energija naujai pradžiai.

O ką tu šiandien galėtum sau leisti paleisti? 💬

Kaip aš tapau terapeute. ✨️ Apie kelią į ten, kuris nebuvo rožėmis klotas. Bet tarp spyglių ir suklupimų buvęs palaikymas išmokė priimti sunkumus taip, kad jie tapo brangesni už visus rožių sodus.

Dėl to šiandien mano terapijos temos:
🤍 Netektys, gedulas
🎯 Prasmė ir savirealizacija
🎨 Autentiškumas ir pasitikėjimas savimi

Ar esate pilnai pasišventę savo veiklai? Visiškai atsidėję savo karjerai? Darbas ir yra jūsų pomėgis?

Kartu paskaitykime knygos skyrių apie darbą lyg šventą karvę ir jai pasišventusiuosius.

Pasidalinkite, ar pritariate šioms mintims.

Ištraukos iš Linos Vėželienės-Dirmotės knygos "Laiškai prie kavos".

Prieš ateinant į terapiją dažnai norisi pajusti, kas tas žmogus kitoje kėdėje priešais jus. Ne tik kokius mokymus jis baigė, bet ir kaip mato žmogų, santykį, pokytį.

Šioje karuselėje dalinuosi 5 dalykais, kuriais remiuosi savo terapiniame darbe.

Tai gali padėti pajusti, ar mano būdas jums artimas.

Nei su vienu savo karjeros pokyčiu nesu sulaukusi tiek daug palaikymo, kiek tapdama . Dažniausiai girdžiu: „tai visiškai apie tave“.

Šiandien turėjau stiprybių sesiją. Kartu su šio tyrimo konsultante Indre Česūniene (Indrė Česūnienė) analizavome mano testo rezultatus.

Sužinojau, kad veikiu per išmintį ir pajautimą. yra mano stiprybė Nr. 1. Šalia jos – giliamintiškumas, gebėjimas jungti dalykus ir matyti priežastis, mėgavimasis mokymosi procesu, stipri orientacija į ateitį ir idėjas.

Taip pat aiškiau pamačiau, kas aš nesu ir kur man veikti sunkiausia. Dirbti ties įspūdžiu kitiems, analizuoti duomenis, atlikti monotoniškas užduotis, siekti bet kokia kaina nugalėti ar būti geriausia – tai visiškai ne man. Man svarbiau dalyvauti, patirti ir kurti bendrystę.

Pamačiau ir akląsias savo stiprybių zonas. Empatija gali nuvarginti. Asmeninis mokymasis kartais gali pamesti tikslą, mat džiugina vien pats procesas.

Po šio pokalbio jaučiuosi dar tvirčiau savyje. Žiūrėdama ir į savo stiprybes, ir į tai, kas nesu, galiu sąmoningiau rinktis aplinkas bei veiklas, kurios leidžia žydėti, o ne kentėti.

Ir dabar dar labiau tikiu, kad kiekvienas žmogus ar komanda gali atrasti savo terapeutą, konsultantą ar mokytoją. O atradimas prasideda nuo pajautimo, kurios stiprybės susišneka geriausiai.

Rankose laikau geštalto praktikės sertifikatą.

Tai reiškia, kad Vilniaus geštalto institute mokiausi trejus metus. Parašiau rašto darbą, jį pristačiau forume, išlaikiau supervizuojamą egzaminą, kurio metu demonstravau sesiją su klientu.

Per šį laiką sukaupiau daugiau kaip 900 valandų: mokiausi iš Lietuvos ir užsienio trenerių, brendau asmeninėje terapijoje, dalyvavau grupinėse supervizijose, važiavau į savaitės trukmės intensyvus.

Ir tai tik pusiaukelė.

Man tai panašu į momentą, kai amato meistras, patikėdamas savo įrankius pameistriui, sako: „Jau gali.“

Tikiu meistrais, kurie mane lydėjo ir tebelydi. Toliau siekiu ugdyti geštaltą savyje. Leisti jam tapti ne tik metodu, bet ir gyvenimo praktika. Natūraliu būdu žiūrėti į pasaulį, santykį, poreikius, jų įgyvendinimą.

Todėl greta dar manęs laukiančių dvejų studijų metų pradedu savo asmeninę praktiką.

Ji yra būtina tolimesnio mokymosi dalis. Savo darbą su klientais reguliariai aptarsiu sesijose su patyrusiais geštalto terapeutais-supervizoriais. Meistrai bus šalia, kol aš mokysiuosi dar aiškiau girdėti, jausti ir pasitikėti.

Visi kažkada pradedame.

Aš pradėjau nuo emocinės paramos teikimo organizacijos darbuotojams, palaikymo ratų vedimo, buvimo šalia žmonių jų jautriuose procesuose.

Dabar žengiu ir į individualių konsultacijų lauką, kuriame būsiu šalia žmogaus, ieškančio daugiau aiškumo, savęs priėmimo, gyvesnio kontakto su savimi ir pasauliu.

Tai skamba kaip svarbaus etapo paskelbimas ir kvietimas klientams. Taip ir yra.

Bet man tai yra dar daugiau. Tai mano naujos tapatybės pradžia. Ir šiandien ją noriu švęsti iš visos širdies.