Menas sustoti

Įdomus laikas tas tarpušventis, tiesa? Jau ir nebe senuose metuose, bet dar ir ne naujuose. Dar nesijaučia naujo starto spaudimo, bet kartu norisi nusipurtyti visą praėjusių metų sunkumą, patrepsėti prie durų.

Toks jausmas, kad ir manęs buvusios nebėra. Sunkūs metai buvo ir, jei tektų rašyti suvestinę, minėčiau netektis, nepasiteisinusius lūkesčius, nusivylimą ir ryšių nutraukimą.

Bet taip nesirašo. Atrodo, kad visa tai jau pasitarnavo ir yra lyg kiaušinio lukštas, kuris subyrėjo ir nebėra ko iš jo dėlioti mozaikos. O išsirito kažkas naujo, naujos konstrukcijos ir supratimai. Dar neaišku, kaip tai atrodys, kai išskleis sparnus, bet tai jau yra nauja, traukia, vilioja ir mano dėmesys čia.

Todėl patrepsėkime kartu prieš įžengdami į Naujuosius. Pamatykime, ką nusimetame, kas nebetarnauja ir kas mus padarė didesniais. Tokie ir ženkime.

Skaidraus 2026-ųjų virsmo. 💫

Kodėl pokalbiai apie orą mus atitolina?

Anot filosofo Jonny Thomson, mūsų gyvenime per daug nuobodžių ir paviršutiniškų pokalbių. Ir nors kalbamės, dažnai jaučiamės vieniši.

Taip yra dėl dviejų priežasčių:

🔸 ️paviršutiniški pokalbiai mus atitolina nuo kitų žmonių – juk neįmanoma pažinti žmogaus, jei nekalbi apie gilius ir svarbius dalykus;

🔸️ jie atitolina mus nuo savęs pačių – pradedame nebesuprasti, kas mums iš tiesų svarbu ir kas motyvuoja.

Taip tolstame vieni nuo kitų ir nuo savęs. Fragmentuojamės.

Norėdami iš tikrųjų suartėti, turime žengti toliau nei orų tema. Kalbėti apie tai, kas mums iš tiesų svarbu: rūpesčius, egzistencinį nerimą, mirtį. Paliesti temas, kurios nėra patogios – prasmę, abejones, baimes.

Pokalbio vertė slypi ne informacijos perdavime, o atvirume. Prisiminkime Sokratą: jis neieškojo galutinių atsakymų, o kartu su mokiniais klaidžiojo klausimų labirintuose. Būtent todėl tie pokalbiai išliko.

Žmonės, kurie dažniau kalbasi apie gilesnius dalykus, jaučiasi laimingesni. Ne todėl, kad randa atsakymus, bet todėl, kad per pokalbį atsiranda jausmas: „aš esu girdimas, aš nesu vienas“.

Iliustracija: David Hockney, Conversation Piece

Kaip gerai, kai komandos mokosi ne tik žodžių, kaip atsakyti klientui, bet ir rūpinasi savo vidine tvrirtybe, iš kur išeinančios intencijos padiktuos geriausius pokalbių algoritmus.

Visada rugsėjo 1-osios šventę dalinausi su mokytojais. Kol nenusprendžiau ja tapti! Šių metų highlight'as - prisijungiau prie lektorių komandos. Visada turėjau tą geną, tik reikėjo persiristi per keturis dešimtmečius, kad užaugčiau ir išdrįsčiau. Šiandien švenčiu dvigubai!

Kodėl moterys dažniau serga depresija nei vyrai?

Psichologės Carol Dweck tyrimas parodė įdomų reiškinį trečiokų klasėje.

🧒 Berniukams, kurie prasčiau atlikdavo užduotis, mokytojai dažniausiai sakydavo: „nesiklausei“, „per mažai stengeisi“, „išdykavai, kai aiškinau“. Tai priežastys, kurios yra laikinos, konkrečios ir ištaisomos.

👧 Tuo tarpu mergaitėms, kurios paprastai būdavo drausmingesnės, buvo sakoma: „tu prastai skaičiuoji“, „tu netvarkingai rašai“, „niekada nepasitikrini savo darbo“. Mat visos kitos drausminės pastabos joms atkrinta. Taigi mergaitėms tekdavusi kritika apima visą jų asmenybę, tarsi problema būtų nuolatinė ir neišsprendžiama.

Ilgainiui mergaitės išmoksta aiškinti nesėkmes kaip ilgalaikes ir apimančias jų esmę, o berniukai – kaip laikinas kliūtis, kurias galima įveikti. Būtent dėl šio skirtumo moterys suaugusios dažniau patiria depresiją nei vyrai.

💡 Mindfulness praktika gali padėti išsilaisvinti iš vidinio kritiko balso, primindama, kad nesėkmės nėra mūsų esmė – jos tik laikini žingsniai kelyje į augimą.

Mano kirpėjas buvo teisus
ARBA
kuo baigėsi mėnesio atostogos

Mėnesio atostogų išėjau neturėdama planų. Tiksliau, vieną. Suprasti, ar tiesiog pavargau, ar išsisėmiau ir laikas pokyčiams.

Kai papasakojau šią idėją savo kirpėjui, jis tik pavartė akis. Kas, sakau? Netikiu, sako. Man užvirė. Kuo netiki? Kad kažką ten suprasi, sako, tu jau dabar viską žinai. Nu blemba, galvoju!

Ir tikrai. Atostogos prasidėjo sunkiai. Daug minčių ir lūkesčių sau. Kad suprasčiau kažką ten.

Tada mečiau gerti kavą. Nes o kam? Ji kuras energijai ir darbui, o aš ilsiuosi, taigi, kam save stimuliuoti. Antra-trečia dienos buvo wow, gulėjau lovoj, gėriau vaistus nuo galvos ir raumenų skausmų.

Tada ėmiau užbaiginėti atviras istorijas. Po 5-erių metų tylos grįžau į gimtąją Klaipėdą. Į vaikystės kiemą, iš ten per pandemiją išsikraustė tevai, kurių jau nebėra. Neturėjau progos namams pasakyti ate. Pasakiau.

Tada kitaip suskambėjo jūra, uostas, miestas, Kuršių nerija. Prasidėjo naujos istorijos mano namų be namų mieste.

Tada vėl visiškai netikėtai pavyko išpildyti Romos svajonę. Aplankiau Sant'Eustachio kavinę, dėl kurios svaigau dar nuo studijų. Iš ten man kavą vežė giminaičiai, Bialetti kavinuką (ko Lietuvoje dar nebuvo) pargabeno emigravusi draugė Aistė.

Keli kavos puodeliai grįžo, bet čia gi Roma! Viliuosi, jie ten ir liks.

TAI AR KĄ NORS SUPRATAU?

Kęstai, linkėjimai.

Aišku, kad viską žinojau. Kad kaupiasi nauji norai, idėjos, ambicijos. Kad noriu kokybės, augimo, palaikančios aplinkos. Kad tai man svarbu. Kad zirziu ne dėl nuovargio, o kad tai tikras ir aktualus mano poreikis.

Atostogos padėjo atskirti: 1) ar tai manyje tikra 2) ar esu pasiruošusi pokyčiams. Taip, taip.

O dabar makteliu tą meilės sau piliulę (žr. foto) ir švelniai, ištikimai, savu tempu - link savo poreikių ir tikslų.

„Anger Transference“ (1954), Richard Sargent. Publikuota „The Saturday Evening Post“  

Kai neįsisąmoniname savo emocijų, jos ima mus valdyti. Tuomet jos persikelia ir kitiems žmonėms.

Ši ikoniška iliustracija, publikuota viename žymiausių Amerikos šeimyninių žurnalų, vaizduoja pyktį kaip grandinę: nuo viršininko vyrui, nuo vyro žmonai, nuo žmonos vaikui ir galiausiai katei.

Kartais gali atrodyti, kad išreiškus pyktį palengvėja. Fiziškai tai tiesa, tačiau toks veiksmas nepadeda išmokti tinkamai tvarkytis su pačia emocija ir kitą kartą viskas vėl pasikartoja. 

Emocijos yra užkrečiamos. Vienas žmogus savo būsena gali paveikti mažiausiai tris kitus. Pyktis plinta dar greičiau, nes mūsų smegenys jį interpretuoja kaip grėsmės signalą.

💡 Mindfulness siūlo praktiką STOP:

🔸 S – Stop. Sustok, kad ir ką veiktum.
🔸 T – Take a breath. Įkvėpk ir iškvėpk.
🔸 O – Observe. Pastebėk, kas vyksta tavo viduje.
🔸 P – Proceed. Pasirink, kaip elgtis toliau.

Šiandien mokymų dalyvis manęs paklausė: ar kada nors pagerės? Kas, perklausiau. Ar kada nors stresas nebepalauš, ar pavyks atsilaikyti, ar pavyks tapti stipriam?

Mindfulness mokymų metu tam turėjau vos kelias minutes. Mane pagavo tokia atjauta ir švelnumas. Sakau, esate reikiamoje vietoje.

Mindfulness metu mes ugdome daugybę nuostabių kompetencijų: pastabumą, galėjimą rinktis kaip reaguoti, atjautą sau, rinkimąsi šviesiosios pusės.

Tačiau tai nereiškia, kad gyvenimo audros mus apeis. Palūžti žmogiška, žmogiška ir atsitiesti. Ir tose audrose mes tampame atsparesni. Greičiau sugrįžtantys, labiau prisitaikantys.

Tegu gyvenimas jus įkvepia ieškoti, bandyti, patirti, pritaikyti. Gal šiandien tai mindfulness mokymai. Kitą kartą terapija. Dar kitą draugo petys. Tada krosiukas po darbo.

Raskite tai, kas jus stiprina ir papildo. Susikurkite savo atsparumo planą. Ne greitosios pagalbos dėžutę, o gyvenimo būdą. Nes praktikos neveiks, jei jas prisimename tik kai sunku.

Tegu praktikos gyvena su jumis. Tada jausitės ir būsite pasiruošę.

Apie darbą

Apie išorinę sėkmę, bet jautimąsi nelaimingu kalbėjau Idialogue konferencijoje. Šiandien šis tekstas net mane pačią veikia stiprinančiai, nes esu savo rekomenduotoje pauzėje, ryšio atkūrime ir visiškame JOMO. Paskaitykit, gal ir jūs sau atrasite grūdą šviesos.

https://www.idialogue.lt/lt/blog/zmoniu-geroves-eksperte-atskleidzia-kaip-tapome-sekmingi-bet-nelaimingi

Mūsų „gyvenimo automobilyje“ yra du pedalai: „darymo“ ir „buvimo“.

Kuriuo spaudi dažniau?

Jei dažniau jauti FOMO (angl. fear of missing out), o ne JOMO (angl. joy of missing out) - šis naujas straipsnis, parašytas kartu su „Ignitis grupės“ žmonių gerovės eksperte A. Gorpiničienė yra TAU!

Nuorodą į straipsnį laukia komentare, kad 👇

➡️ suprastum kaip pavertėme save nuolat dirbančiais įrankiais,
➡️ išmoktum sutelkti dėmesį į save net ir didžiausiame chaose,
➡️ grąžintum sau atsakomybę iš sėkmingo tapti dar ir laimingu.

Šitą Jausmų dienoraštį pradėjau rašyti prieš keturis metus. Maniau, kad jis toks ir liks, prikeverzotais pirmais lapais. Kaip dauguma užrašinių, idėjų knygučių. Ir šiam būta ilgų pertraukų, bet vis įvyksta sugrįžtuvės kažkam svarbiam nutikus. Čia yra visi Naujieji metai ir jų norai, tėvų ligos ir mirtys, mano savijauta ir sugriuvimai, atsikėlimai ir sužydėjimai. Verčiu atgal ir negaliu savęs pažinti, nejau tai aš. Kaip šiandien viskas atrodo kitaip ir kartu kiek jautrumo sau tuometinei. Bet šį kartą vėl jis ant kelių, vėl tas Jausmų dienoraštis. Vėl liudys mano kaitą, dėl kurios vėliau, tikiuosi, šypsosiuos. O, kaip norėčiau sau pamoti iš ateities puslapių ir pasakyti - drąsiau. Bet juk ir parašiau, ir pasakiau.

Dabar žinau, ką reiškia imersija. Kai mokaisi kalbos, progresas greičiausias, kai įkrenti į tos kalbos kultūrą be jokių galimybių išvengti. Belieka kalbėtis ir iš šito išplaukti.

Panašiai ir su kitų dalykų mokymusi, pavyzdžiui, geštalto terapijos. Galima mokytis auditorijose arba galima išvykti į stovyklą ir ten 6 dienas nuo ryto iki vakaro panerti į paskaitas, praktiką, supervizijas.

Jaučiu, kad po šio išvykymo smegenys ėmė suktis kitaip. Teorija užsidėjo ant gyvenimo, santykių, o tai, ką patyriau sesijose su klientu, leido patikrinti gyvame ryšyje.

Sunki ir nekomfortiška patirtis, bet be galo vertinga. Kartočiau. Nes be galo laukiu, kada ši kliento kėdė bus mano asmeniniame kabinete.