Tapybos studija „Baltas Kubas”

Autoportretas meno istorijoje visada buvo vienas sudėtingiausių ir drąsiausių žanrų. Tai ne šiaip portretas – tai akistata su pačiu savimi, reikalaujanti ne tik techninio meistriškumo, bet ir ypatingo psichologinio pasiruošimo.
Kai drobėje pradedame tapyti savo bruožus, dažnai susiduriame su akademine įtampa – noru viską atlikti „teisingai“, idealizuoti arba, priešingai, pernelyg kritiškai vertinti kiekvieną potėpį. Todėl pirmasis autoportretas autoriui visada tampa virsmo tašku.
Šiame vaizdo įraše matome, kaip gimsta pirmasis Robertos autoportretas. Ir didelis šio tapybos darbo laimėjimas – drąsa.
Drąsa ne tik paimti teptuką ir analizuoti savo anatomiją, bet ir drąsa atpalaiduoti akademinį griežtumą. Jos potėpiuose jaučiasi gyvumas, o procese – kūrybos džiaugsmas, kuris akademinei tapybai suteikia modernaus kvėpavimo.

Tapyti natiurmortą studijoje reiškia sustabdyti laiką. Tai meditacinė praktika, leidžianti tapančiajam išgryninti vizualinę kalbą per tiesioginį stebėjimą. Kiekvienas potėpis – tai pastanga suprasti medžiagiškumą, erdvę ir harmoniją. Tai nuolatinis dialogas tarp stebėtojo ir stebimojo.

Pasaulis yra nuostabus savo įvairove. Tai puikiai atsispindi tiek pleneruose, tiek „Baltas kubas“ studijoje, kurioje telpa labai skirtingos moterys. Kiekviena iš Jūsų esate unikali, savita ir man labai brangi.
Žvelgiant į šiuos šviesius, gražius darbus, gera prisiminti paskutinę plenero dieną. Linkiu, kad kiekviena iš mūsų vertintume savo unikalumą – tiek gyvenime, tiek kūryboje.

Praėjusį ilgąjį savaitgalį tapybos studijos „BALTAS KUBAS“ mokiniai turėjo išskirtinę galimybę panirti į intensyvią kūrybinę praktiką – buvome pakviesti dalyvauti Žemaičių Naumiestyje vykusiame festivalyje „Mykolo tiltai“. Šis kvietimas mums tapo ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir gilia, gyva patirtimi, sujungusia akademinį pastabumą su vietos dvasia.
Šeštadienį visą dieną skyrėme intensyviam darbui iš natūros. Tapymas plein air (po atviru dangumi) reikalauja ypatingo susikaupimo, gebėjimo suvaldyti kintančią šviesą bei transformuoti aplinkos impulsus į plastinę kalbą. Vakare Žemaičių Naumiesčio kultūros centre atidarėme šios dienos studijų parodą, kuri netikėtai transformavosi į gyvą aukcioną. Vietos gyventojai drobėse atpažino savo kasdienybės erdves, namus bei peizažus – net šeši mokinių darbai liko miestelyje, tapdami šios unikalios kultūrinės jungties dalimi.

Atgijusios ŠMC erdvės vėl diktuoja aukštus ekspozicinės kultūros standartus. Nauja tarptautinė grupinė paroda „Superklijai, arba sukurti draugą“ žymi naują institucijos etapą ir kviečia į lėtą vizualinį tyrimą.
Visuomenės poliarizacijos fone paroda fiksuoja figūratyvaus meno sugrįžimą ir polemizuoja su Umberto Eco idėjomis. Jei modernizmas siekė šokiruoti žiūrovą, šiandienos institucijos bando bičiuliautis, tačiau paroda perspėja apie pavojų subanalinti meno patirtį ją tiesiog „išaiškinant“.
Kokie klijai šiandien gali sujungti susiskaldžiusią visuomenę? Užsukite į ŠMC ieškoti atsakymo: kaip mums, nepaisant visko, susidraugauti?
Kuratorius: Valentinas Klimašauskas
Architektūra: „INBLUM“- Laura Malcaitė

„Ateinu įsilieti į visumą... Norėjau pajusti dar kai ką tikro, to seno, iš mūsų laiko.“
Šios menininkės tekstas, nugulęs ant stiklo Šv. Jurgio bažnyčioje, akimirksniu sulėtina laiką. Užsukome į šią ypatingą erdvę prisiliesti prie parodos „nuėmimai“ – kūrybos, kuri ne tiesiog vaizduoja, o tyrinėja, sluoksniuoja ir prikelia atmintį.
Šv. Jurgio bažnyčios erdvėse Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologiniai atradimai susitinka su krikščioniškojo paveldo dvasia. Didžiuliai drobės monumentalūs fragmentai – bimos, ritualinių baseinų grindys, kolonų pėdos – tampa gyvu laiko ir vietos liudijimu. Tai menas, kuris reikalauja ne tik žvilgsnio, bet ir gilaus įsiklausymo, vidinio pasiruošimo bei pagarbos istorijai.
Mūsų studijoje tikime, kad mokytis tapybos – tai pirmiausia mokytis matyti ir jausti giliau. Autentiškas, aukštasis menas prasideda ten, kur susitinka profesionalus meistriškumas ir konceptuali idėja. Todėl mums taip svarbu kartu ieškoti šių gilių meno klodų, analizuoti tekstūras, istorines patirtis ir nešti šį įkvėpimą atgal į kūrybines dirbtuves.
Ar jau spėjote aplankyti šią parodą? Kokius jausmus jums žadina šios atveriamos laiko drobės?