19/08/2024
Skiriu visiems buvusiems, esamiems ir būsimiems Vilniaus Karoliniškių mikrorajono gyventojams – ilgas reminescencinis esė apie mūsų rajoną. MŪSŲ KAROLINIŠKES. MANO JAUNYSTĖS KAROLINIŠKES.
„Kas per prakeiktas rajonas, tos Karoliniškės?“ – kažkada klausdavo savęs dabar vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, „MG Baltic“ vadovas Darius Mockus, jaunystėje lydėdavęs savo būsimąją žmoną į Žvaigždžių (dabartinės Asanavičiūtės) gatvės pabaigą, ir beveik kiekvieną kartą grįždamas į „Vaivorykštės“ troleibusų žiedą gaudavęs į galvą (pagal senovinį etiketą, prie vaikino su mergina nebuvo kimbama – kas kita, kai mergina jau saugiai čilina namuose, o nelaimingasis vaikinas bando prasmukti pro pasalą).
To, žinoma, jau seniai nebėra. Važiuoji šiandien pro mūsų Karoliniškės – švaru, tvarkinga, spalvinga - širdis dainuoja. Aplankau savo tėvus (ačiū Dievui, abu gyvi) buvusioje Perkūno (dabar V.Druskio) gatvėje – pamatai, koks turiningas ir spalvingas gyvenimas nugyventas – ypač mūsų Karoliniškėse, kur atsiradau nuo pat jų pradžios 1972 metais iki pragyvenau iki pat 1996 metų (paskutinius trejus metus – prie „Kometos“ Asanvičiūtės gatvėje), ir visus 11 metų atsimokiau vienoje, 41-oje mokykloje. Tai buvo pikta ir rūsti epocha. Agresyvi ir tamsi. Ir dabar eini praeities teritorijomis, ir kyla iš amžių glūdumos niūrūs veidai ir pajuodę vaizdai: čia į galvą gavau, ten kažkam į galvą daviau, čia gėrėme, ten rūkėme, čia kortomis lošėme, ten bučiavomės. Ir dar kartą įsitikini – Karoliniškės man – kur kas daugiau nei sienos ar gatvės. Taip, Sausio 13-oji įrašė Karoliniškes į pasaulio istoriją, o savo gyvenimus mes įrašėme į Karoliniškių istoriją.
Štai anksčiausia, ką atsimenu iš savo vaikystės – realų apokaliptinį vaizdą: valkataujančių čigonų būrius, traukiančius per Karoliniškių kiemus su rėkaujama gailia mantra „Pani, padai platje!“ – ir pamenu, kaip žmonės mėtė jiems pro langus įvairiausius skudurus, o vietiniai vaikai svaidydavo į čigonus akmenis. Lig šiol nežinau, nei iš kur tie čigonai ateidavo, nei kur jie nueidavo, ir, galiausiai, kur jie visi išvis dingo? Pamenu ir man patikusią tradiciją: išvykstantiems iš namų besituokiantiems jaunavedžiams gan neestetiškai ant žemės mėtyti saujas saldainių murziniems geto vaikams. O kaip dabartiniams vaikams paaiškinti tuometinės šiukšlių mašinos fenomeną?
Lig šiol nesuprantu, kodėl Karoliniškės okupacijos laikais buvo laikomos „rusišku rajonu“? Net lietuviškų mokyklų ir darželių aritmetiškai buvo daugiau nei rusiškų ar lenkiškų o tai juk reiškia, kad ir lietuvių ten gyveno daugiau? Vienok dažnas man mini, kad rusų kalba Karoliniškėse senais laikais skambėjo tankiau nei lietuvių, bet aš turiu tam versija – manau, kad lietuviai buvo tiesiog mobilesni, nes turėjo „kaimus“ bei gimines kituose miestuose, ko visada trūko vietiniams rusams. Todėl nenuostabu, kad per „šventes“, savaitgalius ar vasaras lietuviai išsivažinėdavo pas „gimines“, ir prašaleiviui galėdavo susidaryti iškreiptas įspūdis, kad mūsų Karoliniškėse nedaug. Bet tai tik mano nuomonė.
Labai jau alogiška Karoliniškes pavadinti „rusiškomis“, o juo labiau „sovietizuotomis“ prisimenat, kiek mano paauglystėje nemažai sienų buvo apipaišytos gediminaičių stulpais ir svastikomis - ypač po populiariojo TV serialo „Septyniolika pavasario akimirkų“ apie Štirlicą, netgi kuriam laikui atnešusio į Vilniaus komjaunuolių ir pionierių tarpą romėniškojo-fašistinio pasisveikinimo madą – štai taip nerangi sovietinė ideologinė indoktrinacija beregint ir nublanko prieš vizualiai patrauklią nacistinę estetiką! Spėju, tokių kombinacijų nacistų ideologai negalėjo įsivaizduoti net savo drąsiausiose vizijose: su manimi besimokantis vieno aukšto KGB karininko sūnus, tarsi anuliuojantis savo tėvo pastangas sovietizuoti Lietuvą, it niekur nieko ant savo mokyklinio uniforminio kaklaraiščio nešiojo išpieštą „Vilko svastiką“ (olandų ir belgų nacistų ženklą) – bet, matyt, vietiniams KGB stukačiams, menkai nutuokiantiems heraldikoje, tokia konstrukcija ypatingų emocijų nekėlė (vienas iš tų stukačių vėliau netgi tapo nepriklausomos Lietuvos kultūros viceministru – argi gyvenimas nėra kupinas netikėtų posūkių?). Kitas kiemo draugas, besimokęs, beje, Veterinarijos technikume, visai nemažą svastiką cigaretės žarija buvo išsideginęs ant riešo... Antisovietizmas tryško pro visus plyšius – pradedant vietiniais 38-os lenkais, atvirai demonstravusiais panieką visai sovietijai, baigiant mokytojais – po daugelio metų vartydamas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ rinkinius radau joje paminėtą savo 41-ąją vidurinę mokyklą ir netgi savo muzikos mokytoją Kazlauskienę (lyg tai Gražiną), kuri, pasirodo, buvo aktyvi disidentė ir arši kovotoja už tikinčiųjų teises, persekiojama KGB, nors mokykloje to niekaip nebūtum įtaręs žvelgdamas į jos katės žalumo akis (nors, iš laiko perspektyvos vertinant, galima prisiminti šiokį tokį jos nepalankumą kai kuriems mums, partinių aparatčikų vaikams). Pamenu, kaip nemažai triukšmo sukėlė apie 1983 metus įvykęs incidentas 47-ojoje mokykloje, kur viena naivi mokytoja aštuntokams uždavė rašinėlį tema „Ką daryčiau, jei turėčiau stebuklingą burtų lazdelę?“, matyt, tikėdamasi gauti kokį sovietinio multifilmo scenarijų ar kliedesius apie visuotinę taiką, tačiau gavo krūvelę rašinių, žadančių „prikelti iš kapų Smetoną“, „atkurti laisvą Lietuvą“, „išvaryti iš Lietuvos visus [tam tikras gyventojų grupes]“ ir daug kitų atvirų nuostatų, nė pro kur nederančių su oficialia sovietine ideologija. Kažkodėl tai mokytojai užteko proto parodyti tuos moksleivių rašinius mokyklos vadovybei, reikalas persikėlė į KGB, bet kuo visa tai galiausiai baigėsi, nežinau. Šiaip jau patekti į miliciją ar būti iškviestam į KGB Karoliniškių džigitams nebuvo kažkokie neįprasti įvykiai. Nors aš niekada nebuvau supakuotas per Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes, bet Karoliniškių „aporkėse“ esu buvęs visose (priedo dar ir Žvėryne). Į KGB buvau iškviestas du kartus vien per 1985 metus, mat, tada po Karoliniškes vaikščiojau vilkėdamas skautišką uniformą (biškį modifikuotą, su Lenkijos „harcerų“ marškiniais, kuriuos įsigijau tarptautinėje pionierių stovykloje Vokietijoje – bet su geltonu trikampiu kaklaraiščiu ir kojinėmis iki kelių, žodžiu, visu marafetu, tik be antsiuvų ir ženklelių – buvau tada perskaitęs Avyžiaus „Į stiklo kalną“ ir kažko traukė mane skautu pabūti – teko už tai ir nukentėti!).
Kalbant apie aprangą – patys pamenate, kokie ta buvo skurdo, nykumos ir primityvaus bandymo imituoti Vakarus laikai! Bepigu lenkams, 38-oje mokykloje sukūrusius visą subkultūrą, vadinamuosius "amerikancus" – ir rodės, kiekvienas jų turėjo giminių “Polskoj Žečpospolitoj Ludowoj”, ir rodės, kiekvieno tėvai buvo "spekuliantai" (tik pas juos galėjai gauti kažką padoraus), ir rodės, kiekvienas turėjo baltą popierinę striukę, ir rodės, kad niekas jų nesižemino nešioti “Odra” ar “Ryla” džinsus – tas šlamštas buvo paliktas tikrai jau nieko nesugebantiems ubagams! Pamenu, mūsų, lietuvių tarpe vienu metu netgi buvo madinga avėti KERZINIUS aulinius. K.E.R.Z.U.S. Realiai! Ir nešiojo juos būsimieji nepriklausomos Lietuvos gydytojai, inžinieriai, ministrai bei diplomatai. Ir tai ne visada jų buvo pirkti „Vaivorykštės“ antrame aukšte įsikūrusioje avalynės parduotuvėje. Vienok, prie niūrios ir agresyvios to meto aprangos kerzai turėjo savo konktekstą. Juk kadaise, prieš daug metų Armėnijos komunistų vadas paklausė Stalino, besiilsinčio kažkuriame Juodosios jūros kurorte, maždaug, kodėl tu, brangusis vade Stalinai, visada avi aulinius batus? – tiek žiemą, tiek vasarą? Tiek Mauzoliejaus tribūnoje, tiek kurorte? Į tai Stalinas juokdamasis atsakė, kad su „auliniais smagiau priešui spirti į dantis“ (netrukus tas armėnas bolševikas buvo ir sušaudytas kaip „liaudies priešas“). Pagal dialektikos dėsnius, viskas šitame pasaulyje susiję, tad ir ta Stalino frazė po daugelio dešimtmečių rado atlieptį mūsų Karoliniškėse.
Ko jau ko, bet progų pasimušti Karoliniškėse niekada netrūko. Sklandė gandai apie kažkokias legendines masines muštynes „tarp Lazdynų ir Koralų“, bet man niekada neteko nei jų matyti, nei sutikti jų dalyvių. Bet mano paauglystė prabėgo „pankavimo“ laikais, per patį kovos tarp „pankų“ ir „montanų“ įkarštį. Negana to! Nors sakoma, kad muzika liko vienintelis dalykas, dėl kurio pasaulyje nekariaujama, bet ši taisyklė irgi turėjo retą išimtį – mūsų Karoliniškes. Aš augau apsuptas „Vaivorykštės“ metalistų, nešiojančių odines striukes su užrašu „Ozzy“ (ir Ozis tais laikais dar buvo realus tamsiose vizijose paskendęs alkoholikas ir narkomanas, o ne dabartinis klounas), o aš buvau „depešistas“, dėl ko buvau nuolat persekiojamas ir represuojamas. Rusai klausėsi „Modern Talking“, lenkų „amerikancai“ buvo rokenrolistai ir breikeriai, „Saturno“ ir 43-ios pusė buvo „New Wave“ teritorijos. Mokyklų diskotekos buvo tie mūšių laukai. ERGO, gauti į galvą Karoliniškėse progų buvo daugiau nei norėjosi. Eidavai į lauką vakare apsiginklavęs iki dantų – gitaros styga įmontuota dirže (įgudęs jos naudotojas galėjo meistriškai suplėšyti montanišką „parmalatkę“), virtuvinė šakutė („vienas smūgis – keturios skylės“), nuo vamzdynų nusukta skylėta galvutė vietoje kasteto, iš šluotkočio sumeistravoti nunčiakai, ir, žinoma, kerziniai batai. Toks arsenalas pateisinamas, kai visose Karoliniškėse, o ir visame Vilniuje vaikinus su „Adolfo šukuosenomis“, o merginas su baltais sportbačiais persekiojo kas tik netingėjo – „montanos“, „jaunieji dzeržinskiečiai“, draugovininkai, mentai (su Polončiuku priešakyje) ir šiaip deklasuoti chuliganai. Netgi pamenu mūsų Koralų „montanų“ pravardes, it kokių demonų, nors gana ir romantiškas: Afrika, Maksas, Žbanas, Robinas, Trizubas (anot gandų, tokią kličką gavęs po to, kai pankai muštynėse jam išmušė tris dantis), Gandonas (tas visada nešiojosi juodą katiną) ir išvis egzotišką variantą – Tropinis Šūdas.
Ir, žinoma, dar buvo pavojumi alsuojantis dabartinis Karoliniškių „Pasakų parkas“ – apipintas legendomis ir padavimais apie ten siaučiančius iškrypėlius, prievartautojus ir vampyrus, o tuo pačiu - rami bei jauki alkoholikų ir narkomanų oazė. Nors aš vaikystėje ten tokių kažkodėl niekada nesutikdavau – pračiuoži sau slidėmis ir tiek. Bet buvo pasakojama, kad valdžia buvo taip nukamuota nusikalstamumo „Pasakų parke“, jog net griebėsi neįprasto manevro – pasiuntė į jį prostitutėmis perrengtas milicinkes, jog tos kaip magnetas sutrauktų ir areštuotų visą antisocialinį elementą, vienok, nesunku numanyti, kuo tai baigėsi – milicininkėms tokia nauja veikla labiau patiko nei „saugoti viešąją tvarką“.
Važiuoji šiandien pro Karoliniškes ir retai kada pagalvoji, kad ten po žeme egzistuoja ir milžiniškas katakombų rezginys, garsiosios „padzemkės“, kuriomis, anot mano vaikystės gandų, buvo galima apeiti visą Vilnių. Tai buvo gūdžios vietos, kartais užlietos, kartais sausos, tradiciškai apgaubtos periodiškomis legendomis apie jose veikiančias narkotikų viryklas, rastus pakaruoklius ir papjautus lavonus. Man to neteko išvysti, nors Karoliniškėse mirties ir savižudybių buvo apsčiai. Kurį laiką mūsų rajone siautė kažkoks serijinis žudikas Lingė-Plaktukas, o paaugliai mano laikais žudėsi ne taip kaip dabar – dėl blogo pažymio ar patyčių – priežastys pakelti prieš save ranką buvo proziškesnės – kortų skola arba nelaiminga meilė. Kokios patyčios? Sovietinė pedagogika, pastatyta ant geriausių prūsiškos edukologijos pamatų (juk iš prūsų atkeliavo praktiškai viskas – pradedant 45 minučių pamokos trukmė, baigiant skambučiu, skelbiančiu pertrauką), uoliai puoselėjo Nyčės postulatą „kas manęs nenužudo, daro mane stipresniu“ – dėl aplinkos patyčių būdavai kaltas tik pats, ir niekas daugiau. O štai kortomis iš pinigų žaidė visi – laiptinėse, vaikų darželių pavėsinėse, o mano draugas Šakė savo „skliape“ netgi įsirengė visą klubą, pagal tuometinę leksinę tradiciją pavadintą „Zolotyje karty“. Įsivaizduok, o gal ir prisimink, mano drauge, šešių kvadratų požeminį rūsį, kuriame susigrūdę septyni-aštuoni kortuotojai – rodos, ir vietos visada užtekdavo, ir ten pat per įmantriai sujungtą anteną klausydavomės rusiškojo BBC Sevos Novgorodcevo laidų, nors, kiek pamenu, nuo cigarečių dūmų stogą tai realiai raudavo.
Važiuoji pro Karoliniškes ir galvoji sau – kokios jos didelės. Štai, pvz., mano jaunystėje 43-ia vidurinė mokykla buvo jau tolima teritorija, prie Pilaitės, tokia truputį „terra incognita“, nors, kiek pažinojau nedaug jos mokinių, buvo jie smarkūs ir aršūs antisovietčikai bei nacionalistai. Truputį ir frykai – tai su tėvo „Volga“ be teisių devyniese nuvažiuodavo į Palangą, tai sugebėdavo surengti plotą per tą laiką, kol tėvai išeidavo į parduotuvę, o toks tūlas Čepas, anot gandų, turėjo litrinį „slojką malafeikos“, nors lig šiol negaliu suprasti, nei kaip ano meto technologijomis tokį pripildyti, nei kam jį išvis turėti, ar kur jį laikyti? Pabandyk paaiškinti, pvz. tėvams, kas čia per daiktas, ar kam tau jis reikalingas? Tipo, vaisingumo klinikos prototipas?
Vienok būtent iš 43-ios vidurinės į Karoliniškes išplito tas mandras žargoniškas atsisveikinimas „Kiau-Kiau“, pakeitęs banalųjį kičinį 70-ųjų metų „Čiau“. O atsirado jis iš 1980-ais veikusios aktyvios pedofilų gaujos, viliojusios 43-os moksleivius į „vairavimo mokyklą“, lyg tarp kitko įsikūrusią penkiaaukščio rūsyje, kur ir vyko visokie negražūs dalykėliai. Tačiau kai sovietinė milicija tuos pedofilus galiausiai užlenkė, paaiškėjo, kad gaujai vadovavo kažkoks subjektas pravarde Kiau-Kiau, ir tokia miela fonetinė kombinacija jo pravardę moksleivių dėka kuriam laikui buvo visuotinai Karoliniškėse įamžinta.
Aš vaikystėje ir jaunystėje kalbėjau „Vaivorykštės“ žargonu, kuriamu 47-oje mokykloje, vieningoje tokiais tipiškais išsireiškimais kaip „vca!“ (daugmaž reiškiantis „štai taip!“), „dziadai“ (reiškiantis „blogai, niekalas“, tipo, „jie groja dziadus“), labai mane vežanti frazė „vyrai budi“ (nusakanti būrelį alkoholikų, laukiančių, kol atsidarys gėrimų parduotuvė), „mėsa“ (reiškianti „girtas, lūžęs, trūkęs“, maždaug, „jie ten visi jau mėsa“), panašios reikšmės, bet skirtingos kanotacijos – „išėjo į Spalį“ (reiškianti visišką nebesivaldymą, tipo, „varom iš čia, nes Drukteinis išėjo į Spalį“) bei labai specifinis terminas – „scirilna“, reiškiantis „dar nepraradusi nekaltybės“ (maždaug, „pakartok dar kartą, nes jau pasimečiau, kuri iš jų scirilna, o kuri ne?“).
Važiuoji pro Karoliniškes ir galvoji sau – gal ir nebuvo graži ta mūsų sovietinė vaikystė ar jaunystė. Bet ji buvo - mūsų. Juk, kaip rašė Marksas, „realybė ne visada yra visiškai maloni, bet ji yra gana maloni ir ji visada yra realybė“. Važiuoji ir galvoji sau – štai kaip Karoliniškės nepaleidžia tavęs iš savo glėbio. Šiandien aš čia balotiruojuos į Seimo narius! Savo Karoliniškėse. Savas tarp savų.
(Politinė reklama, niekieno neapmokėta)
21/12/2020
17/02/2019
10/02/2019
09/02/2019
06/02/2019
27/01/2019
01/01/2019
16/12/2018
09/12/2018
27/11/2018
18/11/2018