09/01/2024
Kodėl taip visuomet, po Kalėdų ir Naujų metų švenčių, ateina mažiau smagus laikotarpis? Kad ir sausio 13-osios minėjimas, nuo kurio praėjo jau 33 metai.
Sprogimas Vilniaus daugiabutyje su aukomis... ir naujausia žinia apie Kaune dingusią 9-metę mergaitę sukėlė nerimą kone visai Lietuvai. Vienas po kito vyksta išties nemalonūs, sukrečiantys įvykiai, verčiantys susimąstyti.
Galbūt Tu svarstai ir abejoji kaip tai priimti ir vertinti? Kaip su tuo gyventi?
Ir man kyla liūdesys klausantis žinių (nuo šių metų pradėjau po geros pertraukos), kabina tokios temos. Tačiau, aš jau išmokau į jas žiūrėti iš platesnio vaizdo, nesitapatinant, bei ieškant gilesnės prasmės. O tai suteikia stiprybės, saugumo ir stabilumo.
Todėl ką aš matau: gyvenimas po švenčių nesustoja. Mes negalime užmigti kažkur malonumo zonoje tarp skanių šventinių užkandžių, filmų žiūrėjimo ar vakarėlių.
Gyvenimo pagrindinė užduotis yra augti, tobulėti, plėstis. O jei žmogus nenori išeiti iš saugios komforto zonos, įprasto elgesio, kuriame nėra pokyčių, tuomet yra priverčiamas. Tiesiog, kažkas nemalonaus nutinka jo aplinkoje arba jam pačiam. Dažniausiai „rodo“ per skausmingiausias vietas (sveikatą, vaikus).
Koks galėtų būti kitas požiūris į įvykį apie dingusį vaiką?
O kas, jei vaikas atneša pamoką savo tėvams, jei jo užduotis yra padėti jiems savyje kažką svarbaus pakeisti? Galbūt tėvų tarpusavio santykius, galbūt požiūrį į save? Tai gali būti bet kas. Ne tik savo tėvams, bet ir visai artimai aplinkai, ir dar plačiau. Galbūt vaiko sielos misija ir yra – sukrėsti žmones, kad jie kažkam „atsimerktų“.
Kaip mes į tą įvykį pasižiūrėsim: ar su siaubu, baime ir kaltinimais, o gal su žinute sau – ar aš tikrai gyvenu savo gyvenimą? Ar savo gyvenimu skleidžiu aplink save meilę, palaikymą ir gerumą? Ką vertingo aš kuriu savo kasdienybėje?
Taigi, linkiu 2024 metus pradėti nuo savęs kaip brandaus suaugusio žmogaus, kuris turi savo požiūrį, savo nuomonę ir yra atsakingas už savo vidinį augimą bei stabilumą.
