Daiva Dūdėnaitė

STIPRI MOTERIS (ir vėl)

Labai dažnai iš klienčių girdžiu, kad jų vyrai emociškai silpnesni, greičiau palūžta, bėga nuo nesėkmių įvairiais jiems suprantamais būdais, vengia atsakomybės, neatlaiko gyvenimo svorio taip, kaip atlaiko jos.

"Taip ir turi būti!" - pagalvoju dažniausiai.

Nes balansas egzistuoja visur ir visada.

Jei santykyje yra labai stipri moteris, kažkam tenka būti silpnesniu. O kartais šalia jos nelieka vietos jokiam vyrui.
Gyvenimas nemėgsta pertekliaus.

Jeigu moteris nuo mažens išmoko laikyti pasaulį ant savo pečių, jei kūnas priprato viską kontroliuoti, numatyti, išgelbėti ir sutvarkyti — labai tikėtina, kad šalia atsiras žmogus, kuriam šių raumenų auginti nereikės:
- arba jis ateis jau silpnesnis,
- arba toks taps būdamas šalia.

Nes santykis visada yra sistema.

Todėl klausimas yra ne „kodėl jis toks silpnas?“ o "Kiek vietos šalia tavęs apskritai lieka stiprybei, kuri nėra tavo?"

Ir čia prasideda tikrasis darbas.

Ne vyro taisymas.
Ne kova su jo trūkumais.
O lėtas susitikimas su ta savo dalimi, kuri kadaise nusprendė, kad būti stipria yra vienintelis būdas išgyventi.

P.S. Ir jeigu norėsis "užmėtyti mane akmenimis" perskaičius šį įrašą, nuoširdžiai suprasiu. Nes prieš kurį laiką pati būčiau taip reagavusi.

Nereikia būti stipria, tereikia susigrąžinti tikrąją savo galią, kuri yra ne visuotinai suvokiamame stiprume.

Parašyk man asmeniškai, jei manai, jad galėčiau būti naudinga tau.

Su 💚,
Daiva

KAIP...

Šį rytą vienas žmogus, sprendžiantis gyvenimo iššūkius, pasakė sakinį, kurį išgirstu retai: „Kai gerai pagalvoji, ten, kur esu šiandien — viskas yra mano kūryba.“

Ir trumpam stojo tyla.

Nes dažniausiai, kai gyvenime skauda, norisi ieškoti priežasčių išorėje, žmogaus, kuris ne taip pasielgė, aplinkybių, kurios susiklostė nepalankiai, laiko, kurio pritrūko, sėkmės, kuri aplenkė.

Tai labai žmogiška.

Tačiau yra vienas klausimas, kuriam daugelis iš karto ima priešintis ir kurį ne retai užduodu:

KAIP aš tai sukūriau?

Kūnas net įsitempia nuo tokios minties, nes atrodo, kad tai apie kaltę, apie priekaištą sau, apie tai, kad dabar reikės prisipažinti, jog kažką padarei ne taip.

Bet šis klausimas visai ne apie kaltę -
jis apie galią.

Kol visa atsakomybė gyvena kituose žmonėse ar aplinkybėse, mūsų rankos lieka tuščios. Galime pykti, laukti, tikėtis, kad kažkas pasikeis, bet negalime kurti.

O tada ateina labai svarbus suvokimas:
jeigu tam tikru būdu sukūriau tai, ką turiu šiandien, vadinasi, galiu sukurti ir kitaip.

Galbūt ne iš karto, ne per vieną dieną, tačiau galiu.

Ir tada dėmesys persikelia nuo klausimo „kas kaltas?“ prie klausimo „kokiu būdu aš tai kūriau?“

Gal tylėjau ten, kur reikėjo kalbėti.
Gal vis gelbėjau kitus, pamiršdamas save.
Gal rinkausi tai, kas pažįstama, nors seniai nebeveikė.

Klausti reikia ne tam, kad save nuteisti, o tam, kad pamatyti savo indėlį į tai, kas vyksta tavo gyvenime, kartu susigrąžinant ir teisę kurti toliau.

Kitais sprendimais.
Kitais pasirinkimais.
Kitu būdu būti su savimi.

Ir galbūt tai vienas svarbiausių lūžių žmogaus gyvenime, kai jis nustoja būti tik tuo, kuris reaguoja į gyvenimą ir po truputį tampa tuo, kuris jį kuria.

Jei ši mintis šiandien kažką palietė — sustok akimirkai ir paklausk savęs:
„KAIP AŠ TAI SUKŪRIAU?“

Kartais būtent nuo šio klausimo prasideda kelias atgal pas save.

Su 💚,
Daiva

KAD SANTYKIUOSE LAIMĖTŲ ABU

Kai poros atitolsta, nesutaria, konfliktuoja - vienas kitam sako: "tai tu pasikeitei, nebesi tokia/toks, koks buvai", "nebedarai to ar ano". Tai veda į dar aršesnes santykių kovas ir atitolimą.

Dažnai akivaizdžiai matome kito pokyčius poroje, bet nematome/nenorime matyti savo. Arba, savus pokyčius įvardiname kaip pasekmę partnerės/-io pasikeitimo.

Tą konstatuoju kaip faktą iš darbo su daugeliu porų patirties. Tai nėra kaltinimas ar baksnojimas "pasižiūrėkit kiekvienas į save" ar "pradėkite nuo savęs".

Ištiesų pradėti reikia nei nuo savęs, nei nuo kito, o nuo bendro vaizdo, t.y. pamatyti situaciją neutraliai tarsi iš šalies.

Be išoronės pagalbos tai gana sudėtinga.

Dėl žmogaus psichikos veikimo subtilybių, atsitapatinti ir išlikti visiškai objektyviu ir neutraliu situacijos, kurioje pats esi ir veikėjas, atžvilgiu beveik neįmanoma.

Todėl ir "malasi" poros nuolatinėse kovose, kaltinimuose, priekaištuose bei nuoskaudose, kol santykiai visai pašlyja arba sugriūna.

Pamatyti vaizdą iš šalies, o ne tik iš savo ar partnerio požiūrio taško, tai esminė sąlyga santykiams, kuriuose abu jaustųsi laimėtojai.
Nes kompromisų atveju abu pralaimi.

Jauti, kad būtinas specialisto žvilgsnis iš šalies, kad rasti efektyviausią būdą jūsų porai sugrįžti į darną, parašyk man asmeniškai.

KADA...

"Kada ne tik finansinis indėlis į šeimą, jos visokeriopą gerovę bus vertinamas visuotinai?" - klausia viena klientė ir priduria:

"Na suprantu, kad yra pavienių, pilnavertiškų, itin sveikos savivertės vyrų, kurie ne tik tyliai (nes jiems naudinga) bet ir garsiai išdrįsta išsakyti pagarbaus vertinimo žodžius apie savo moterį: kad jos indėlis šeimos organizavime, emocinės gerovės palaikyme, vaikų gimdyme ir pan. yra nei kiek ne mažiau svarbus, nei vyro kuriamas materialinė gerovė. Dauguma šių išskirtinių vyrų netgi supranta, kad jų materialūs pasiekimai netgi nedirealizuotų, jei moteris nesukurtų tam sąlygų, neįgarsintų savo norų ar šeimos poreikių."

Dirbant santykių srityje ši tema aktuali nuolat. Kiekvienas atvejis individualus, tačiau klientės iškeltas klausimas atspindi ryškią tendenciją.

Ir ši tendencija lemia dvi kraštutines kryptis:

1. Kol šeimoje, santykiuose viskas tvarkoje, moters ne materialiu indėliu džiaugiamasi, naudojamasi. Tačiau vis tiek tarp eilučių ar konfliktų metu jai duodama suprasti, kad apčiuopiama materija yra kur kas svarbesnė.
Iš sociumo tokia moteris sulaukia mažiau kritikos, nes "tinkamai" rūpinasi šeima.

2. Moterys jaučia vis didesnį spaudimą, o ir pačios save spaudžia generuoti ne mažesnės apimties materiją nei vyrai. Ir dalinai todėl, kad kitoks indėlis į šeimą nėra vertinamas, apskaičiuojamas. Jos nebenori rizikuoti ne tik "likti ant ledo", bet ir gimdyti vaikų.

Ir jokiu būdu nesinori kritikuoti vien vyrų ar moterų.

Klausimas ne apie pavienius konkrečius atvejus, o bendrą visuotinę tendenciją:

-Kas galėtų padaryti įtaką visuotiniams pokyčiams?
-Ar jie įmamomi be vyrų ir moterų susipriešinimo?

Ir dar kartą klientės klausimas:
- Kada ne tik finansinis indėlis į šeimą, jos visokeriopą gerovę bus vertinamas visuotinai?

Padiskutuokime. Korektiškai ir be susipriešinimų.

STIPRŪS BET PERDEGĘ

Ne menka dalis mano klientų tarpe yra vyrai, kurie pasiekė gyvenime "šio bei to" ar net daugiau: vieni iš jų sukūrė sėkmingus verslus, kiti užkopė į karjeros aukštumas, dar kiti įgijo išskirtinius statusus.

JIE patys ėmėsi atsakomybės už savo norus, svajones, šeimos ar visuomenės gerovę.

JIE pasižymi drąsa, ryžtu, atkaklumu, atsakomybe, iniciatyvumu, gebėjimu rizikuoti, darbštumu ir dar daug stiprių savybių.

Kita medalio pusė: tarp JŲ vis daugėja perdegusių, irzlių, dirglių, piktų, nejaučiančių tikro džiaugsmo, patiriančių krizes santykiuose, sveikatos ar finansines problemas.

JIE seniai nebeturi vidinės ramybės (taikos savyje), nes įprato kovoti, todėl gyvena kovos režimu nuolat, net kai ilsisi.

Galbūt tuomet JIE "kovoja" su savo moterimi ar vaikais ginčų pavidalu (jei turi šeimą). Kai kurie "varžosi" su draugais automobiliais, įvaizdžiu ar moterimis, iš įpročio kelia sau kitokius iššūkius.

Vidinės ramybės trūkumą JIE kompensuoja įvairiomis priklausomybėmis, vaistais ar adrenaliną suteikiančiais pomėgiais.

Deja, bet vistiek JIE jaučiasi tarsi pasaulis būtų nesaugus, nusiteikęs prieš juos, tarsi aplink būtų gausybė neišmanėlių, tarsi pasaulis laikytųsi vien ant jų pečių.

JUOS erzina patarimai "nusiramink", "palik darbines mintis darbe" ir panašūs. Nes juk akivaizdu, kad viskas be jų sugriūtų.

Išgirdę panšius patarimus JIE dar labiau supyksta, nes tokie patarimai skamba kaip JŲ darbų, pastangų, rezultatų neįvertinimas ar netgi nuvertinimas.

Kartais JIE širsta ant gebančių atsipalaiduoti ir laiko juos mažų mažiausia neatsakingais.

Bet... kažkur giliai mintyse JIEMS šmėsteli viltis, kad JIE gyvens mažesnėje įtampoje, kai "užbaigs svarbų projektą", "užaugins dar vieną įmonę", "padidins pelnus", "užaugs vaikai"...

♻️Ir tai ne sarkazmas ir jokiu būdu tai ne kritika tokiems vyrams.

Būtent taip JIE funkcionuoja.

JŲ nervų sistema įprato būti nuolatiniame kovos režime ir nebegali kitaip. Nes būtent toks veikimo būdas ir "išplukdė" juos į pasiekimus ir tam tikrą galios poziciją. Todėl gyventi kitaip JIEMS nebepavyksta.

Dėl savo galimybių JIE daug ką įprato "pirkti": ne tik daiktus, bet ir dėmesį, kitų paklusnumą, pagarbą jų atžvilgiu, moters nuosaikumą.

JIEMS atrodo, kad netgi jų pačių ūmius išsišokimus, nepagarbą kitiems ar dėmesio stoką kompensuoja materialinė gerovė, kelionės ar pan.

Vėlgi, tai ne kritika, ne moralizavimas, ne pamokymai.
Giliai suvokiu, kaip ir kodėl vyksta toks funkcionavimas. Tą daugkartinai patvirtino mano klientų ir netgi artimos aplinkos vyrų patirtys.

Vieni JŲ dėl nuolatinės nesibaigiančios kovos yra pertekliniame aktyvume, sekinančiame jų organizmą ir psichiką, kiti - "ramesni", tačiau su gęliančiu vidinės tuštumos jausmu.

Akivaizdu, kad žmogus, pasiekęs itin destruktyvią būseną, nejučia griauna ne tik save, bet ir artimuosius, savo aplinką.

Griūna paties sveikata, santykiai, įmonės ar finansai.

Ir tuomet kyla klausimas:
- Kaip išeiti iš šio užburto rato be didelių praradimų?
- Ar įmanoma?

Deja, bet vienam pačiam, tik savo valios pastangų ar turimų žinių, įpročių dėka beveik neįmanoma.

❗️Nes tai, kas atvedė į destruktyvią būseną, iš jos neišves.

Ilguoju periodu čia nepadės daugiau sporto, daugiau atostogų, aplinkinių palaikymas, paklusnumas ar mažiau šeimyninių įsipareigojimų. Tik labai trumpam, o ilgainiui prastos būsenos atkritimai bus vis stipresni.

Tam, kad subalansuoti vidinę būseną, nebūtina mesti verslų, keisti žmonos, draugės ar kitų išorės aplinkybių.

✔️️Esminiai pokyčiai turi būti padaryti individualiame mąstyme.

Universalių instrukcijų tam nėra, nes kiekvienas turime savo savo unikalias mąstymo schemas, kurių patys savyje pilnai pastebėti ir išanalizuoti, deja, negalime. Tam reikalingas išorinis žmogus - specialistas.

Daugelis tokių stiprių, nepalaužiamų, protingų, atsakingų ir drąsių vyrų dažnai būna skeptiškai nusiteikę, kad kažkas iš šalies gali JIEMS padėti.

Ir tam yra begalė pateisinamų ir logiškų priežasčių.

Tačiau labiausiai džiugina tai, kad tie kas išdrįso kreiptis ir pamatyti iš šalies savo vidines schemas bei bendrų pastangų dėka jas pakoreguoti, tampa BUVĘ skeptikai :).

Jaučiu azartą ir matau didžiulę prasmę galėdama būti naudinga tokiems žmonėms, nes jų savijauta, jų būvis ir pasitenkinimas daro įtaką ne tik jiems patiems, bet ir daugeliui žmonių, su kuriais jie susiję, kuriems vadovauja, su kuriais yra santykiuose ar šeimose.

Jei žinote tokių, kuriems būtų itin akluali ši informacija - pasidalinkite.

Turite klausimų, parašykite asmeniškai.

E s m ė

Kai gerai pagalvoji, nieko esmingesnio žmogaus gyvenime ir nėra už santykius.

Tik santykyje su kitais jis patiria save.
Tik per santykį auga ir vystosi.
Tik per santykį atsiskleidžia jo šviesiosios ir šešėlinės pusės.
Tik dėl geidžiamo santykio su kitais žmonės varžosi tarpusavyje.
Tik dėl nuoširdumo santykiuose trūkumo žmonės jaučiasi atstumti, tampa nelaimingi.

Ir netgi tie, kurie sako, kad santykiai jiems nebereikalingi, nesvarbūs, nebūtini, vis tik tokios išvados priėjo santykių su kitais patirties pasekoje.

Galbūt iki tol buvę santykiai juos jau užpildė ir perpildė.
Galbūt atskleidė santykio su savimi netvirtumą ir tapo pavojumi.
Galbūt sugriovė vidines nuostatas ir vedė pokyčių kryptimi todėl buvo nepatogūs.
Galbūt ....

Visgi galvoju, kad santykiai yra didžiulis menas, nes jie kviečia nuolatinei kūrybai, nuolatiniam gyvumui, nuolatiniam judėjimui ir nuolatiniams pokyčiams mūsų mąstyme, "visažiniame" prote.

Perfrazuojant prancūzų menininko mintį "Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino", ją pritaikyčiau ir santykiams:

Visi kuria santykius, tik vieni sąmoningai dalyvauja tame procese, o kiti neigia sąmoningo įsitraukimo ar net pačių santykių svarbą.

Žmogui reikia žmogaus.
Tam, kad jaustų savyje žmogų.

Ką jūs apie tai galvojate?

Dažnai poroje gyvename tarsi paraleliniuose pasauliuose. O tie pasauliai – kiekvieno iš partnerių asmeninių interpretacijų, skirtingų realybių atspindys.

Kas trukdo jas sujungti ir iš tiesų pažinti vienas kito pasaulį?

Pagrindiniai trukdžiai:
• Gebėjimo kalbėtis stoka
• Noro išgirsti ir suprasti kitą trūkumas
• Sukauptos asmeninės nuoskaudos
• Išankstiniai nusistatymai ir įsitikinimai (paveldėti ir įgyti)
• Asmeniniai gynybiniai mechanizmai, susiformavę per patirtį ir trukdantys atsiverti

Kartais užtenka efektyvaus žingsnio, kad viskas pradėtų keistis ir tuo žingsniu tampa

Diagnostinė poros konsultacija – tai galimybė saugiai ir aiškiai pamatyti, kas vyksta jūsų santykyje.

Pirminė diagnostika yra svarbiausia – ji padeda suprasti, nuo ko pradėti.

Kai poros po susitikimo sako:
„Išgirdome vienas kitą daugiau nei per visus 8-erius santuokos metus“,
tai yra didžiausias įrodymas, kad verta.

Poros Diagnostinei konsultacijai sukuriu sąlygas, kur kiekvienas būna išgirstas ir svarbus, neieškome kaltų ar teisių, netaisome praeities.

Santykyje turi laimėti abu – ir mes randame būdą, kaip tai padaryti.

Jei tau rūpi tavo santykiai – kviečiu. Parašyk man asmeniškai arba rezervuok konsultaciją. Nuoroda komentaruose.

Trečioji – SVEIKIAUSIA ILGALAIKIŲ SANTYKIŲ KŪRIMO STRATEGIJA

Jei santykiai neturi klostytis savaime
ir neturi būti sunkus darbas…
tai kas tada?

Santykius reikia nuolat kurti ir puoselėti.

Kaip augalą. Kaip gėlę.
Kai pasisodiname gėlę savo noru (tikiu, su santykiais – tas pats), ar jos priežiūrą vadiname sunkiu darbu?
Vargu. Tai – rūpestis.
Bet ar ji gali augti savaime, jei jos nelaistysime, neprižiūrėsime?
Taip pat – ne.

🌿 Tas pats su santykiais.
Kartais jie žydi.
Kartais vysta žiedai ir krenta lapai.
Kartais reikia daugiau saulės.
Kartais – pavėsio.
Ir visa tai yra normalu.

Tai nėra:
❌ alinantis darbas
❌ nuolatinis „taisymas“
❌ ar visiškas paleidimas savieigai

Tai yra:
- rūpestis
- atida
- jautrumas pokyčiams
- kantrybė be panikos

Puoselėjimas vyksta įvairiose stadijose. O jų tikrai bus.

Bus momentų, kai santykiai silps, kai atsiras krizės ženklų.
Ir tada svarbu ne „keisti gėlę“… o ieškoti, kaip ją išsaugoti:

- Gal reikia kitos „dirvos“ – naujų įpročių.
- Gal daugiau erdvės – mažiau kontrolės.
- Gal daugiau artumo – mažiau nutolimo.

Santykiai, kaip ir augalas, reikalauja ne pakeitimo, o prisitaikančio rūpesčio.

💡 Tai ir yra patikimiausia ilgalaikių santykių strategija.

Ji – tarp kraštutinumų.
Tarp „viskas turi vykti savaime“ ir „reikia sunkiai dirbti“. Tai brandus, ekologiškas požiūris, leidžiantis kurti gyvus santykius.

Ne tobulus – nes tokių nėra.
Tobulumas yra iliuzija, kuri dažniausiai veda į nusivylimą.
O gyvas santykis – tai tas, kuris keičiasi, kvėpuoja ir auga kartu su jumis.

Šis požiūris sumažins klaidinančius lūkesčius.

—
Jei nori atrasti aiškesnę kryptį savo santykiuose ar rasti atspirties tašką sprendimams – parašyk man asmeniškai arba iškart rezervuok įžvalgų sesiją palankiausiomis sąlygomis DABAR (nuoroda komentaruose).

Laukti nėra ko.

Nuoširdžiai,
Daiva

DVI KLAIDINGOS SANTYKIŲ KŪRIMO STRATEGIJOS

❌️ „Santykiai turi klostytis savaime, jei žmogus tinkamas.“

Tai viena dažniausių skyrybų priežasčių. Taip, pradžioje viskas dažnai vyksta lengvai – veikia emocijos, chemija, naujumo jausmas.

Tačiau tai tik laikinas „gamtos avansas“. Kol dar nesusiduriame su realiais gyvenimo iššūkiais, kol neatsiskleidžia mūsų ego, kol neatsiranda savininkiškumo jausmas – „jis/ji jau mano“.

Bet ilgainiui santykiai neišvengiamai susiduria su pokyčiais: asmeniniais, partnerio, aplinkos. Ir jei tikimės, kad viskas vyks savaime – dažnai nusiviliame.

Ilgalaikiuose santykiuose „savaime“ tiesiog nepakanka.

❌️ „Santykiai yra darbas (sunkus darbas).“

Kitas kraštutinumas. Kai santykiai tampa nuolatiniu „darbu“, jie ima panašėti į drausmingą pareigų vykdymą. Viskas planuojama, kontroliuojama, analizuojama... ir dingsta lengvumas bei džiaugsmas.

Juk niekas nenori dirbti be pertraukos – pavargstame. O santykiai, kurie vargina labiau nei įkvepia, ilgainiui praranda prasmę.

🤔 Kaip atrodo jums?

Koks požiūris į santykius yra sveikas – toks, kuris ne tik išlaiko ryšį, bet ir leidžia jam augti?

Padiskutuokime 👇
(Kalbu apie ilgalaikius santykius.)