Kęstutis Kaupas

Ne mano cirkas, ne mano beždžionės.
Ne visus įmanoma apsaugoti, o ypač neįmanoma apsaugoti, kurie patys ieško pavojų.
Galima kalbėti apie traumas, ne fizines, o emocines, po kurių vyrai pradeda ieškoti užsimiršimo per riziką, kurios metu, viskas pasimiršta.
Jei mažai rizikos, dar galima svaigalų pridėti ir rizikuoti jau apsvaigus, ieškant galimybės žūti ir nebebūti, negalvojant apie paliekamus atminimus artimųjų širdyse.
Save saugo tik norintys gyventi ir gero linkintys savo artimiesiems, saugant juos nuo netekties kančių.
Kai išgirstu, jog žmogus ėmėsi rizikos, nes darbdavys liepė, iškart pagalvoju, kodėl jis save taip nuvertino, pasirinkdamas dirbti tiems, kuriems jie reiškia nulį.
Kopriklsusomybės tema?
Bandymas įtikti tiems, kuriems ant jų nusispjauti?
Gali būti visaip.
Viskas prasideda nuo pagarbos sau, gyvybei ir taisyklėms, kurios skirtos apsaugoti gyvybę.

Smagu matyti, jog tai, apie ką kalbu jau eilę metų, po truputį pradeda daeiti ir pareigūnams.
Ir tai tinka ne vien pareigūnams. Savanoriaudamas kalėjimuose, tarp nuteistųjų mačiau daug morališkai traumuotų asmenų be vertybinio stuburo.
Visada sakiau, jog nuteistieji yra mūsų visuomenės ir vertybių deficito pasekmė.
Lygiai tas pats ir svaigalų temoje, ar saugaus darbo atlikimų sferoje - visur yra priežastis, kurias būtina spręsti, o ne ignoruoti.

Šiandien Norvegija švenčia Konstitucijos dieną.
Labai gerbiu šią šalį, kurioje susiformavo mano vertybės ir požiūriai į save, visuomenę ir mano vietą Pasaulyje.
Būtent Norvegijoje radau antrą šansą gyvenimui, kurį jau buvau nurašęs.
Ir labai džiaugiuosi, kad galiu dalintis įgytomis žiniomis su visais, kam to reikia.

Tokie įvykiai, visada suspaudžia širdį 🥺
Dirbu aukštyje nuo 2003 metų ir per 23 metų praktiką, tik kartą buvau susižaloję sveikatą, tačiau ir tai galėjo būti TAS kartas, kuris baigiasi mirtimi.
Didžiąją dalį nelaimingų atsitikimų yra lengva suvaldyti, laikantis saugumo taisyklių, procedūrų ir rizikos vertinimo, kas Lietuvoje atliekama labai paviršutiniškai.
Dažniausiai kaltinami darbdaviai, bet atsakomybę privalo prisiimti patys darbuotojai, nes būtent juos ir paliečia nelaimingi atsitikimai, kurių jokios baudos ar piniginės kompensacijos negali atsverti.
Dirbdamas Skandinavijos rinkoje, esu iki kaulų įsisavinęs saugaus darbo kultūrą, kuri padeda išvengti tokių atsitikimų ir žūčių.
Esu pasiruošęs visą savo patirtį perduoti įmonėms, kurioms rūpi, kad jų darbuotojas šeimas, po darbų grįžtų gyvi ir sveiki.

Nuoširdi užuojauta žuvusiojo šeimai 💔

Skandinavai gyvena gerai.
Ir tas gėris yra ne vien apie pinigus, bet ir apie atsakomybę, bei pilietiškumą.
Norėdami A, turime paimti ir B, bei C.
Gerbūvis - tai vertybių puoselėjimas, nuo ko gera visiems.
Ar rasime drąsos mokytis?

Industrijoje, dirba daug žmonių, o jūroje galima rasti labai unikalių ir išskirtinių asmenybių.
Įdomu tai, jog besidomėdamas neurotipais ir jų skirtumais, atradau labai smagių dalykų.
Pvz: Pastolius montuoja tie, kuriems patinka lego. Alpinizmu užsiima laisvę ir eleganciją mėgstantys.
Mechanikai, elektrikai, inspektoriai ar saugumo koučiariai - visi turi tam tikrų bruožų, už kurių slypi žmogiškumas.
Vieni vadovai geba perteikti misiją, iškomunikuoti ją komandai, kiti velia, velia ir vis tiek ne kažką.
Svarbiausia rinktis specialybę ne pagal algą, o tai, kaip ji atspindi asmenybę, nes ne viską įmanoma išmokti mokymuose. Kai kas yra įgimtos savybės, kurios darbo vietoje skleidžiasi ☺️

Šiandien praktikavome gelbėjimo ir evakuacijos užduotis. Ir priviriau konkrečios velniavos.
Pasiūliau pradinukui kai kuriuos veiksmus, kurie jį atvedė į labai sudėtingas situacijas, kurių buvo galima labai lengvai išvengti, tačiau neturint suklydimo patirties, jis net neįtardamas kur tai veda, įsivėlė į konkrečią maišatį.
Ir bandydamas iš jos išsikerėblinti, puškavo, keikėsi, apsipylęs prakaitu bandė įvairiais būdais išsisukti iš situacijos ir galų gale, jam visa tai pavyko.
- Jaučiu didžiulę gėdą prieš jus. – sako jis susikrimtęs, o mes (komanda dažniausiai sudaro trys žmonės) kiti du, negalime atsidžiaugti dėl jo patirties.
- Tu avansu patyrei kvailą situaciją, iš kurios radai išeitį ir tai yra pati svarbiausia pratybų užduotis. Kvailų situacijų mes niekados nešvengsime, kad ir kaip stengsimės, o va rasti išeitį, tam reikia drąsos ir veiksmo. – sakom mes jam išsišiepę iki ausų.
Po to, išskubėjome pietų.
Valgant, sakau kolegai:
- Jei turėsime laiko pratyboms, noriu išbandyti tą pačią situaciją, kurioje buvo jis. Noriu fiziškai patirti, kaip tai jaučiasi ir kokie sprendimai man ateis į galvą.
- Žinai, galvoju lygiai tą patį. – atsakė man kolega, laisvalaikiu šokinėjantis nuo uolų ir skraidantis su vėjo rūbais. Jo veiklose, klaidos yra drastiškos, todėl jei įmanoma jas išbandyti saugioje aplinkoje – tai likimo dovana.
- Tai po pietų eisime įsivelti į klaidas. – drauge sutariam.

Pradinukas klausosi mūsų pokalbio ir sako:
- Žinote ką? Esu pirmą kartą tokioje komandoje, kurioje jaučiuosi gerai, net kai susimalu. Nors kelionė dar nesibaigė, bet aš jau jūsų pasiilgau. Tikiuosi, ateityje mūsų keliai susikirs dar ne vieną kartą...
Manau, taip ir gyvenime. Svarbu ne tai, padarome klaidų ar ne. Svarbu, kokioje aplinkoje tai nutinka ir ką mes iš to išmokstame.
Emocinis intelektas industrijoje, tai ne aukšto standarto išsigalvojimai. Kad ir kokios uniformos ir statusas, viduje mes visi esame tik žmonės, kuriems reikia ne tik supratingumo, bet ir atjautos, bei tikėjimo, jog aplinka yra už mus, o ne prieš.
Smagu dirbti su komandomis, kuriose galima išmokti, o ne vien stumti laiką ir pamainos pabaigos ir laukti kelionės į krantą, taip nieko naujo ir neišmokus.

Gręžimo bokšto struktūros patikra. Apžiūrimas kiekvienas varžtas ir veržlė, kiekviena sija ir skersinis.
Saugumas yra ne tiek reikalavimas, kiek kultūros dalis, be kurios neįmanomas produktyvumas, nes jei turėtum visada žvalgytis ar kas parskrenda į tave, sudėtinga fokusuotis į užduotis.