Agnija

Pasaka apie septynis šventus Vilniaus kalnus.

Ten, kur Neris, ramiai vingiuodama tarp vaizdingų kalnų, savo kelyje sutinka išdykėlę Vilnelę, stūkso pasakom apipintas, dainom apdainuotas garbingas ir senas Vilniaus miestas. Taip jau per amžius susiklostė, kad jis buvo statomas ir puošiamas daugelio kartų, mylimas ir puoselėjamas visų Lietuvos valdovų, kol pagrįstai imtas laikyti Lietuvos širdimi su virš miesto išdidžiai stūksančia Gedimino pilimi.
O pačioje miesto širdyje, pačiame viduryje, ten kur Vilnelė įteka į Nerį, yra ir pati paslaptingiausia, labiausiai legendom apipinta Vilniaus vieta, globianti savo miškingam glėby septynis šventus Vilniaus kalnus.
Pats didžiausias iš jų, tarsi žaisdamas, kaitalioja savo vardus nuo Šventaragio, Didžiojo, Plikojo, Kreivojo, Krivių, Trijų kryžių iki Gedimino - ar ne per daug kaip vienam ? Bet pradėkim viską iš pradžių.
Seniai seniai ( juk visos pasakos tik taip ir
prasideda ) buvo aukštas Šventaragio kalnas. Jis tarsi lenktas ragas leidosi į nuostabų slėnį, kuriame dviejų upių, Vilnelės ir Neries santakoje stovėjo šventykla. Kita šventykla, kaip ir ją prižiūrinčių moterų šventikių buveinės, stovėjo kalno kalno viduryje esančioje, šimtamečių liepų rato supamoje aikštutėje, o ant pačios kalno viršūnės augo šventasis ąžuolas su erelio lizdu. Medis buvo toks didelis, kad užėmė visą kalno viršūnę, o po juo degė rūpestingai prižiūrima Šventoji Ugnis.
Žemutinė šventykla upių santakoje buvo skirta vandenų dievybėms ir keliautojų dievui, kurio vardas išdilo amžių glūdumoje, nes čia, į šią vietą - uostą atplaukdavo laivai iš tolimiausių pasaulio šalių pilni keleivių, norinčių pasisemti žinių ir išminties iš vietinių žynių, vyrų ir moterų, garsėjančių savo šventumu, galiomis ir ateities numatymu.
Dalis keliautojų čia atplaukdavo tik su vienu rūpesčiu, kurį išsprendę laimingi grįždavo namo, na o kiti pasilikdavo mokytis pas vietos žynius, apsigyvendami ant gretimo Stalo kalno.
Šventaragio kalno vidurinė šventykla, kur apsupta liepų rato degė Šventoji Ugnis, buvo pati paslaptingiausia. Čia negalėjo patekti joks mirtingasis, išskyrus Ugnį serginčias moteris. Jos tarnavo Didžiąjai Deivei - Gimdytojai, nuo kurios priklausė visa žemės gyvastis. Šventyklą supo šventoji giraitė, o ją saugojo ne vyrai, kuriems, kaip ir visiems kitiems, buvo draudžiama čia įžengti, bet vilkai. Jie buvo įspūdingo grožio ir dydžio, baltu kailiu ir mėlynomis akimis. Tai buvo Deivės dovana šventyklai, ir niekas visoje žemėje nebuvo matęs daugiau tokių. Jeigu koks svetimšalis netyčia užklysdavo prie šventosios giraitės ribos, vilkai vien savo žvilgsniu tokį sugebėdavo sustabdyti, tačiau toks vilko nužiūrėtas žmogus neišvengiamai tapdavo vilkolakiu, kiekvieną naktį iš žmogaus pavirstančiu vilku, o ryte vėl atvirstančiu į žmogų.
Visi žinojo - jeigu užgestų vidinės šventyklos Ugnis, jų kraštą nusiaubtų neapsakomos nelaimės.
Daug visokių pasakojimų sklandė apie vidinę šventyklą ir jos moteris, matančias ateitį taip pat lengvai kaip ir praeitį. Jos žinojo ir tai, kad kai tik vienas iš Vilniaus valdovų išgirs nuo šio kalno sklindantį vilko staugimą, tai bus ženklas, jog neilgai trukus Šventoji Ugnis bus užgesinta atėjūnų. Kalną sergėję vilkai virs žmonėmis mėlynomis akimis, o Didžioji Deivė ir jos patarnautojos pasitrauks į nematomas Dausas, laukdamos, kada vėl atsiras tas, kuris išgirs jų kvietimą.
Prie ąžuolo, esančio Šventaragio kalno viršuje, vykdavo įvairios apeigos, mokymai bei palaiminimai. Jis buvo prieinamas visiems.
Senasis Šventaragio kalnas, kol nebuvo prakasta naujoji Vilnelės vaga, jungė du dabartinius kalnus - Gedimino ir Kreivąjį, o žemutinė kalno šventykla ilgainiui tapo Perkūno, o dar vėliau dabartine katedra.
Vidinė kalno šventykla, ilgą laiką tūnojusi užmarštyje, virto dabartine Agnijos šventykla, o kalno viršuje augęs ąžuolas buvo sunaikintas svetimtaučių ir dabar ten stovi neapsakomo didumo betoniniai kryžiai, tarsi milžinas molio kojomis.
Tik laiko ir mūsų valios klausimas kada tos molio kojos sugrius ir naujas ąžuolas vėl išskleis šakas, o ereliai išdidžiai apsuks ratą virš Vilniaus miesto.
Ilgainiui Šventaragio kalno vardu buvo pradėtas vadinti ir šalia esantis slėnis, kuris po svetimšalių atėjūnų antplūdžio virto pelkėta lyguma, o naujoji jų pastatyta katedra ne kartą degė, jos sienos skeldėjo ir griuvo. Senoji Vilnelės vaga ir Kačergos upelis buvo sukištos į požeminius vamzdžius, iškirsti senieji medžiai, o Didžioji Deivė nusigręžė nuo žmonių.
Bet dar vaikšto mūsų tarpe jos baltieji mėlynakiai vilkai žmonių pavidalais, o moterys geba išgirsti švelnų Deivės balsą, todėl dar ne viskas prarasta.
Toks gan liūdnas pasakojimas apie pirmąjį kalną - Šventaragį, Didijį, Kreivąjį, Plikąjį, Krivių, Trijų kryžių, Gedimino.
Apie kitus, kitą kartą. Štai jie :
Stalo, Bekešo, Altanos, Gedimino kapo, Bevardis piliakalnis ir tikrasis Tauro kalnas, esantis anapus Olandų gatvės.

Nėra gražesnio krašto, kaip Lietuva ! Kai visa Europa alpsta nuo karščio, mūsuose maloni Saulytė ir šilti ežerai. Miškuose nuostabiausios, sveikiausios uogos ir grybai. Būkim dėkingi už visą mums teikiamą gėrį, laisvę, taiką. Ir išmokim pagaliau būti laisvi ir išdidūs, verti praeities didvyrių ir visų už Lietuvą galvas padėjusių !
Saugokim Tautos Dvasią, jos Ugnį 🔥🔥🔥

Saulėgrįža ! ☀️
Sveikinam visus !

Ryt Saulėgrįža ! Nepamirškit ateiti į apeigą Agnijos šventykloje 11 val 🔥

Ne !!! Taip nedarot ❌️❌️❌️
Lenkai turistai...

Ar pagalvojote kada nors, kas yra tas paparčio žiedas ir kodėl jis žydi tik vieną, pačią trumpiausią, metų naktį ?
Aš labai dažnai. Kartais atrodo, štai jau pagausiu tą žinojimą už uodegos, tuoj tuoj ir viskas paaiškės ! Bet staiga kažkas nutinka, dėmesys išsisklaido ir žinojimas pabėga.
Norit pasikalbėti apie tai ? Ateikit 21 dieną 11 valandą į Agnijos šventyklą. Bandysim kartu surasti vasaros sniegą, žiemužės šėką, paparčio žiedą ir daug kitų įdomybių 🌿🌤

Talkos turėjom šiandien 😍

Ilgiausių dienų ir šviesiausių naktų lydimi artėjam prie nepaprasto virsmo - vasaros Saulėgrįžos. Tuo metu Saulė karaliauja danguje, yra aukščiausiam savo galios taške. Saulė Motulė. Be jos mes būtume vargani ir sušalę, tiksliau, net nebūtų mūsų.
Nusilenkti Saulei, padėkoti už šviesą ir šilumą, meilę ir visa ką ji dovanoja mums, žmonėms, kviečiam tiksliu astronominiu saulėgrįžos laiku.
Agnijos šventykloje birželio 21 dieną 11 valandą.

🔥🔥🔥🔥🔥🔥🔥🔥🔥🔥🔥🔥🔥

Artėja Motinos diena ! O nuostabi dzūkiška šilagėlė man pasirodė labiausiai tinkanti šiam postui.
Kadangi vis pasigirsta klausimai " tai kada vėl susirinksim, kada kursim Ugnelę ? ", o sekantis sekmadienis yra Motinos diena, tai kviečiu 12 val. į Agnijos šventyklą. Kursim Ugnelę visoms mamoms, gyvybės nešėjoms į šį pasaulį pagerbti. Bet pirmiausia šventyklos globėjai Didžiąjai Deivei Motinai. Ateikit !