Darija Tonkich, Holistinė lyderystė

Jeigu šauksite ant savo komandos nario, ji(s) užduoties neatliks nei greičiau, nei geriau.

𝗣𝗲𝗻𝗸𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #87

Jau maniau, kad šiais laikais vadovai neberėkia ant komandos narių.

Klydau…

Per pastaruosius kelis mėnesius teko girdėti net kelias istorijas apie šaukiančius vadovus ar kolegas (rėkiantys klientai – jau atskira istorija). Ir kiekvieną kartą viduje kyla tas pats klausimas: ko mes tikimės keldami balsą?
⁉️ Kad žmogus greičiau atliks užduotį?
⁉️ Kad padarys mažiau klaidų?
⁉️ Kad labiau stengsis?
⁉️ Ar tiesiog supras, kad tai labai svarbu ir skubu?

Jeigu atvirai, man atrodo, kad dažniausiai pasiekiame priešingą rezultatą.
Nes vietoje to, kad žmogus galvotų apie sprendimą, jis pradeda galvoti apie tai, kaip “apsisaugoti”, nes smegenys “įjungia kovok ir bėk režimą”.
O kai žmogus ginasi, labai sunku tikėtis smalsumo, kūrybiškumo ar iniciatyvos.
Tuomet atsiranda daugiau streso, daugiau klaidų ir mažiau noro imtis iniciatyvos.

Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad rėkimas yra ne apie žmogų, ant kurio rėkiama, o apie tą, kuris rėkia.
Gal apie susikaupusį pyktį, gal nerimą ar net bejėgiškumą. Ar tiesiog nesugebėjimą kitaip susitvarkyti su savo emocijomis.

Ir čia slypi vienas įdomus paradoksas.
Emocijas išliejęs žmogus dažniausiai trumpam pasijunta geriau. Tačiau tas, ant kurio buvo šaukiama, jaučiasi blogiau.
Dažnai toks komandos narys mažiau klausia, mažiau dalinasi, mažiau “rizikuoja” siūlyti savo idėjas.

O paskui stebimės, kodėl komandoje trūksta iniciatyvos, atsakomybės ar pasitikėjimo.

Tai koks tuomet buvo tikslas?

Išspręsti problemą?
Ar pasijusti geriau pačiam?

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – prieš kalbėdami su kitu žmogumi, pirmiausia pasirūpinkite savo emocijomis.

Nes lyderystė prasideda ne nuo gebėjimo valdyti kitus.
Ji prasideda nuo gebėjimo valdyti save ir savo emocijas.

Smalsu kaip valdyti emocijas sekasi jums? Ar visada pavyksta susivaldyti?

Ką darote, kad gyvenimo būtų daugiau?

𝗣𝗲𝗻𝗸𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #86

Vakar dieną praleidau HR klubas summer camp ir pagrindinė mintis, kurią lydi siekis, kad gyvenimo būtų daugiau, tai priminimas sau, kaip svarbu išsigryninti vertybes ir remiantis jomis vadovautis gyvenime.

Nes mes dažnai kalbame apie žmonių motyvaciją, įsitraukimą ar energiją komandoje, tačiau daug rečiau randame laiko sustoti ir paklausti:
💙 O kas iš tikrųjų svarbu tam žmogui?
💙 Ko jis siekia ne tik darbe, bet ir gyvenime?
💙 Kas jam šiandien suteikia prasmės jausmą?

Ir kažkaip galvoje sukasi mintis, kad kartais mes net nesuteikiame sau laiko atsakyti į tuos klausimus apie save. O ką jau kalbėti apie tokių klausimų uždavimą savo komandos nariams?

O juk formulė yra visai paprasta:
jeigu sugebėsime suprasti, kas svarbu mums ir mūsų komandos nariams, o tada tai susiesime su komandos bei organizacijos kryptimi ir tikslais, atsiras daug daugiau motyvacijos, prasmės ir įsitraukimo.

Ne dirbtinai motyvuoti žmones. O skirti laiko prasmingam pokalbiui ir suprasti, kas jai ar jam iš tikrųjų yra svarbu.

Nes žmones motyvuoja ne tikslas, kurį jam iškėlė organizacija, o galimybė organizacijos dėka pasiekti tikslą, kuris svarbus jai/jam asmeniškai.

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – raskite laiko suprasti, kas iš tikrųjų svarbu jums ir jūsų žmonėms.

P.s.Jeigu paklausčiau: kiek gyvenimo šiandien yra pas jus, pagal ką jį matuotumėte?

Pasitikėjimas gimsta tuomet, kai viskas klostosi gerai… ar visgi tuomet, kai kartu išgyvename sunkumus?

𝗣𝗲𝗻𝗸𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #85

Daug kalbame apie pasitikėjimą komandose ir aš tikrai ne išimtis. Tačiau ką pastebiu reflektuojant apie savo pačios elgesį ir stebint komandas, su kuriomis tenka dirbti – mes bijome arba vengiame sudėtingų pokalbių, nepatogių temų ar situacijų, kuriose santykiai gali „įskilti“ ar net sudužti.

Tačiau kartu labai gerai suvokiu, kad ta tyla, tas vengimas tam tikra prasme duoda kitą rezultatą- dažnai tik didina „įskilimą“.

Ir čia norėtųsi prisiminti japonų Kintsugi meną.

Kintsugi filosofijoje sudužusi keramika nėra slepiama ar išmetama. Priešingai – įtrūkimai paryškinami auksu.

Ir tas auksas yra mūsų . Nes gebėjimas kalbėtis po sudėtingų situacijų ir yra tau, kas kuria tikrą pasitikėjimą.

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – nebijokite konfliktų komandoje ar „sudėtingų“ pokalbių🤗
Bijokite tylos.

Nes pasitikėjimas komandoje labai dažnai gimsta ne tada, kai viskas tobula, o tada, kai komanda kartu pereina per „įtrūkimus“ ir nebijo apie juos kalbėtis.

⁉️O kokia jūsų patirtis ar nuomonė: pasitikėjimą komandoje labiau sustiprino geri laikai… ar sudėtingi momentai, kuriuos pavyko pereiti kartu?

P.S. Nuotraukoje naujosios TMD Partners pokalbio kortos „Pasitikėjimo Kintsugi“, kad auksiniais klausimais jūsų komanda galėtų „suklijuoti“ keturis kertinius pasitikėjimo elementus: rūpestį, skaidrumą, gebėjimus ir patikimumą 🤍

Ar žinote, kiek jūsų darbuotojų verkia darbo tualete?

𝗣𝗲𝗻𝗸𝘁𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #84

Nors trečiadienį, dalyvaujant PVPA konferencijoje, temos apie darbuotojų ašaras nebuvo, iš konferencijos išsinešiau klausimą, kurį radau WC ant veidrodžio, reklamuojant psichologų paslaugas organizacijoms.

Manau, kad tikrai pažįstate tokį ar tokią, kuriam ar kuriai gyvenime yra tekę liūdėti ar net verkti dėl situacijų, kai darbe jautėsi nesuprasti, neįvertinti, bejėgiai ar tiesiog emociškai pavargę.
Man tikrai yra tekę verkti, nors tas ašaras matė nedaugelis.

Ir tai, kad ne visada matome tas ašaras, tai, kad jūsų komandos narys dirba “kaip visada”, gal net šypsosi į veidą– dar tikrai nereiškia, kad jam ar jai viskas yra gerai.

Nes žmonės labai daug ko nepasako.

Kartais nepasako, nes nepasitiki.
Kartais nepasako, nes nemato prasmės, nes tiesiog nebetiki, kad kažkam tai iš tikrųjų rūpi.

Ir tuomet galvoje iškyla pokalbiai su vadovais, kuomet girdžiu:
„Nežinau, apie ką ten kalbėtis per tuos 1:1.“
„Man atrodo, kad žmonės pasakytų, jeigu būtų blogai.“

Ir čia, mano nuomone, slypi viena didžiausių vadovų klaidų, nes mes tikimės, kad žmogus pats ateis ir pasakys, kai jam bus sunku, tačiau realybėje žmonės dažniausiai tyli.

O tuomet arba išeina…
arba lieka, nes bando prisitaikyti, tačiau dažniausiai tiesiog egzistuoja..

Tad vis dažniau grįžtu prie minties, kad organizacijose reikia ne tik procesų, tikslų ar KPI, bet ir erdvės tikram pokalbiui. Pokalbiui ne todėl, kad „reikia“, o tam, kad darbuotojas pasijustų žmogumi ir jūs pažintumėte žmogų, esantį šalia jūsų.

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – nebijokite domėtis, kaip iš tikrųjų jaučiasi jūsų komandos nariai.

Ne tam, kad „išspręstumėte visas problemas“ ir tikrai ne tam, kad taptumėte psichologais, o tam, kad jūsų komandos nariai pasijustų žmonėmis, kurie turi savo nuomonę ir savo emocijas.

Kaip jums atrodo:
Ar vadovai turi/ nori žinoti, kaip jaučiasi jų komandos nariai?

Vadovai nori stiprių komandos narių, tačiau ne visi nori dalyvauti jų atrankose
𝗣𝗲𝗻𝗸𝘁𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #83

Prieš porą savaičių linkėjau turėti nuoširdžius pokalbius, kurie leistų darbuotojui pasijausti reikalingu, išgirstu ir svarbiu, nes kartais būten to ir užtenka, kad neprarastumėte gero ir įsitraukusio komandos nario.

O šiandien, reflektuojant po vertybių gryninimo sesijos, kurioje dalyvavau, jums, mieli vadovai, norisi palinkėti neprarasti dar vieno labai svarbaus momento – dalyvauti komandos narių atrankoje.
Nes labai dažnai, aptariant iššūkius komandoje, tenka girdėti tokius ar panašius vadovų žodžius:
„Tai čia HR atrinko, aš tokio nesirinkčiau.“
„Neturiu aš laiko dalyvauti atrankose, tam ir turime HR.“

Ir iš vienos pusės, tikrai suprantu vadovų norą, kad HR padėtų su darbuotojų atranka. Tačiau esminis žodis čia man yra "padėti". Suprantu, kad vadovo dienotvarkėje yra skubių ir svarbių užduočių, tačiau negi naujo komandos nario atranka nėra svarbus dalykas?
Mano nuomone, tai vienas svarbesnių, kalbant apie komandą ir žmones, esančius joje. O juk vadovo darbas ir yra darbas su savo komanda.

Kartu reikia nepamiršti, kad jeigu vieni žmonės ateitna į konkrečią organizaciją, nemažai žmonių ateina į komandą, į jos kultūrą bei pas konkretų vadovą. Būtent todėl manau, kad vadovui labai svarbu pačiam pamatyti kandidatą (gerai gerai, nebūtina dalyvauti visuose atrankos etapuose, bet bent jau paskutiniame tai tikrai), pajausti ir atsakyti sau į kelis klausimus:
🔵 Ar aš pasitikiu (galėsiu pasitikėti) šiuo žmogumi?
🔵 Ar matau galimybę kurti ryšį?
🔵 Ar jo ar jos vertybės dera su komandos/organizacijos vertybėmis?
🔵 Ar su šio žmogaus atėjimu mano komanda sustiprės? Kaip?

Nes tos problemos, kurios dažnai išlenda po kelių mėnesių, dažnai prasideda dar atrankos metu, nes
- mes nedalyvavome atrankoje,
- ignoravome komandos poreikius,
nes... "užsimerkėme" į vertybinį neatitikimą - "juk geriau toks, nei jokio".

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – dalyvaukite savo komandos žmonių atrankoje. Ir dalyvaukite ne tik tam, kad pasirinktumėte kompetenciją, o tam, kad pasirinktumėte žmogų, su kuriuo norėsite kurti ryšį.

Kokios mintys, perskaičius tokį palinkėjimą kilo?
Kiek, jūsų nuomone, vadovas turėtų būti įsitraukęs į komandos narių atranką?

Ar esate save “pagavę” galvojant:
„Nežinau nuo ko pradėti“
„Nežinau ką pasirinkti“
„Nežinau kaip elgtis“

Dažnai nežinome ne dėl to, kad trūksta žinių.

Iš praktikos matau, kad daug dažniau manome, kad nežinome, nes trūksta palaikymo, trūksta aiškumo arba..
tinkamo klausimo, kuris padėjų išjudėti.

International Coaching Federation kasmet organizuoja koučingo savaitę.

Jeigu dar neteko susidurti su koučingu, kviečiu smalsauti.
Ir nors tyrimai rodo, kad koučingas ženkliai prisideda prie lyderystės ir sprendimų priėmimo.
Svarbiau ne skaičiai yra momentas, kai žmogus pats atranda atsakymą į klausimą, kurio ilgai vengė.

Tad mano klausimas jums:
kiek šiandien priimtų sprendimų buvo tikrai jūsų?

Jei sužadinau smalsumą, kviečiu susipažinti su koucingo savaitės renginiais:

🔵 ICF Tarptautinės koučingo savaitės renginiai: https://www.icf-events.org/international-coaching-week-events/

🔵 ICF Lietuva organizuojami renginiai: https://icf.lt/renginiai/koucingo-savaite-2026/

Koučingo savaitė 2026 - Koučingo profesionalų asociacija ICF (angl. International coaching federation) bei ICF Lithuania švenčia tarptautinę koučingo savaitę ir džiaugsmingai dalinasi savo renginiais, kurių metu asmenys ir organizacijos turės galimybę gilintis į savo potencialo atskleidimą, pasitelkiant koučingą. ICF tarptautinė koučingo sa...

Nustokite vadovauti taip, kaip buvo vadovaujama jums.
Ir nustokite elgtis su žmonėmis taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su jumis.

𝗣𝗲𝗻𝗸𝘁𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #82

Kalbantis su vadovais dažnai tenka girdėti tas pačias mintis…
„Man niekas neaiškino, kažkaip gi sužinojau…“
„Man niekas tiek dėmesio neskyrė…“
„Man tų pokalbių nereikia…“

Ir tuose žodžiuose aš kartais girdžiu nuoskaudą, kartais gebėjimą prisitaikyti, o kartais net tam tikrą pasididžiavimą, kad žiūrėkite „išgyvenau ir be to“.

Tačiau kalbant su komandos nariais, matant įsitraukimo ar 360 vadovų grįžtamojo ryšio tyrimus, vis labiau išryškėta tendencija, kad jeigu toks požiūris ir kažkam tinka, daugeliui visgi jis neveikia.

Ir tuomet man kyla klausimas: kiek dar kartosime tai, kas neveikia, tikėdamiesi kitokio rezultato?

Koučingo sesijų ir individualių konsultacijų metu paaiškėja, kad vadovai dažnai remiasi savo patirtimi ir dažnai tai daro visai nesąmoningai, tarsi iš įpročio arba atsispiria nuo savo pačių poreikių.

Tad turime situaciją, kad kaip ir žinome, kad visi žmonės yra skirtingi, tačiau elgiamės su jais taip, tarsi jie būtų tokie pat kaip mes:
🔵Kalbame taip, kaip mums patiems būtų aišku.
🔵 Duodame tiek dėmesio, kiek mums atrodo yra pakankama.
🔵 Klausiame tada, kai mums atrodo, kad gali kilti klausimų.

Tačiau lyderystė reikalauja smalsumo kitam žmogui:
💙Kaip yra jam ar jai?
💙Ko jam ar jai iš tikrųjų reikia?
💙Kaip jis ar ji nori gauti informaciją?
💙Kada ir kokios jam ar jai reikia pokalbio?
💙Kaip dažnai ir kokio dėmesio jam ar jai trūksta?

Ir, svarbu, tai nereiškia, kad turime viską išpildyti. Tačiau tai reiškia, kad mums rūpi ir mes pradedame domėtis.
O turint informaciją, galėsime ir sąmoningai pasirinkti, kaip elgtis.

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – elkitės su savo komandos nariais taip, kaip jie nori, kad su jais būtų elgiamasi.

⁉️ Kokį vadovų elgesį dažniau stebite savo aplinkoje:
tokį, kuris atliepia žmonių poreikius…
ar
tokį, kuris labiau atspindi paties vadovo įpročius?

Kartais vienas nuoširdus pokalbis pakeičia viską
𝗣𝗲𝗻𝗸𝘁𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #81

Šią savaitę TMD Engagement club’e dalinomės patirtimi ir kalba užėjo apie „stay“ interviu. Vienos įmonės HR vadovė pasidalino viena sėkmės istorija apie šiuos pokalbius.

Taip vadinamus „stay“ interviu HR nutarė pradėti, kad galėtų sustabdyti svarbių organizacijai žmonių galimą išėjimą, nes vienu metu įmonę paliko gana daug darbuotojų.

Tarp darbuotojų, kurie buvo pasirinkti pokalbiui, buvo ir viena vadovė. HR pasikvietė vadovę puodeliui kavos. Tikslas buvo tiesiog pasikalbėti, pasiteirauti apie savijautą, nuotaikas. Kadangi pokalbis buvo netikėtas, natūraliai iškilo klausimas – koks susitikimo tikslas?

Atskleidus priežastį, vadovė iš savo pusės irgi prisipažino, kad tą pačią dieną ryte buvo gavusi darbo pasiūlymą.

Abejojantiems tokių pokalbių poreikiu ir nauda, tik galiu pasakyti, kad dėka minėto pasilikimo pokalbio, vadovė nusprendė likti.

Darau prielaidą, kad liko, nes gavo dėmesį ir nuoširdų pokalbį, kurio jai trūko.

Mes dažnai pamirštame esminius ir pamatinius dalykus – mes norime dėmesio, mes norime būti pastebėti ir vertinami. Ir visai nesvarbu, ar esame vadovo kėdėje, ar eilinio komandos nario rolėje- mums visiems reikia dėmesio ir palaikymo.

Mano nuomone, jeigu ta vadovė būtų turėjusi reguliarius 1:1 susitikimus, kuriuose galėtų pasidalinti ir atsakyti į klausimus apie tai, kas jai svarbu, su kokiais iššūkiais susiduria – to „stay“ interviu gal net nereikėtų.

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – skirkite dėmesio savo komandos nariams ir užsitikrinkite, kad dėmesio gaunate patys 🤗

Ir ne tuomet, kai jau būna per vėlu, o tuomet, kai dar galite išgirsti bei būti išgirsti.

O gal ir jūs turite panašią sėkmės istoriją, kaip vienas pokalbis pakeitė sprendimą išeiti?

Kaip norite, kad jus prisimintų?
𝗣𝗲𝗻𝗸𝘁𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #80

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai turėjome (o gal vis dar turime) vadovą, kurį prisimename iki šiol, kurio vis nepamirštame, nes nepamirštame, kaip šalia jo(s) jautėmės.

Ir nepamiršime ne visada gerąja prasme.
Nes kai kurie vadovai išmoko mus, kokiais būti. O iš kitų išmokstame būti tokiais, kokiais nenorime būti. Taip jau susiklostė, kad pastarųjų mokytojų mano gyvenime buvo daugiau.

Kartais tai būna dalykai, kuriuos ji(s) pasakė ar padarė, o kartais, ji(s) išlieka mūsų prisiminimuose kaip tik dėl to, kad kažkas liko nepasakyta ar nepadaryta.
Ir būtent dėl tos priežasties mes jautėmės ypatingais, pasitikinčiais savimi ir galinčiais nuversti kalnus.
Arba atvirkščiai…

Prisimenu vieną pirmųjų savo koučingo sesijų, kuomet klientas atėjo su labai aiškiu tikslu – tapti geresniu vadovu.
Tuomet uždaviau, atrodytų, paprastą klausimą: Ar esi turėjęs gerą vadovą?
Gavus patvirtinimą, paprašiau patikslinti: ką ji ar jis darė?

Ir būtent tai tapo puikiu atspirties tašku, ko iš tiesų klientas nori siekti.

Nes žmonės gali pamiršti ką jūs pasakėte, bet nepamirš to, kaip jautėsi šalia jūsų.

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas: būkite tokiu vadovu(-e), kurį(-ią) prisimena kaip lyderį(-ę) ir kurio(s) elgesį norisi kopijuoti.

Kad būtų lengviau to siekti, pradėkite nuo paprasto klausimo sau:
Kokį jausmą palieku savo komandoje šiuo metu? O kokį jausmą palikti norėčiau?

O man smalsu ir labai norisi išgirsti jūsų prisiminimus: ką jūsų vadovas ar vadovė darė tokio, kad prisimenate iki šiol (ir nebūtinai gerąja prasme) ?
Nes geresniais vadovais mumd gali padėti tapti ir blogo vadovo pavyzdys, nes kartais užtenka tiesiog tam tikrų dalykų nedaryti.

Palaikymo ieškokite vadovų (lyderių) klubuose.
𝗣𝗲𝗻𝗸𝘁𝗮𝗱𝗶𝗲𝗻𝗶𝗼 𝗽𝗮𝗹𝗶𝗻𝗸𝗲̇𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘃𝗮𝗱𝗼𝘃𝗮𝗺𝘀 #79

Prieš dvi savaites Verslo žinių konferencijoje kviečiau komandų lyderius užsitikrinti palaikymą.

Kaip?

Vienas paprasčiausių būdų tai padaryti- pakviesti savo organizacijos vadovus susiburti į bendrą erdvę, į savotišką lyderių klubą, kuriame galėsite dalintis iššūkiais, patirtimi, t.y.gauti ir suteikti palaukymą.

Kodėl tai vienas paprasčiausių būdų?
🔵Nes jūs jau esate pažįstami.
🔵Nes tikėtina, kad išgyvenate labai panašius iššūkius.
🔵Nes kalbate ta pačia organizacijos „kalba“.

Ar vadovų klubai naujiena?
Tikrai ne. Tačiau dažnai tenka stebėti kaip vidiniai vadovų klubai tampa dar vienu susirinkimu ar savotiškais nuolatiniais seminarais.

Tad aš kviečiu pradėti nuo palaikymo, nuo erdvės, kurioje saugu būtų pasakyti:
💙 “Man čia sunku”
💙 “Nežinau ką daryti“
Ar paklausti:
💙 “Ar jums irgi taip būna?“

Ir dažnai to užtenka, kad atsirastų daugiau aiškumo, kad sumažėtų vienišumo jausmas.
Nes juk būtent vadovai yra vieni vienišiausių….

Todėl palaikymo reikia ieškoti ar net prašyti, tačiau nebūtina jo ieškoti toli.
Kartais palaikymą galima rasti visai šalia.

Tad šio penktadienio palinkėjimas paprastas – ieškokite palaikymo ir pradėkite nuo savo esamos aplinkos.

Pradėkite kurti palaikymo kultūrą: pasiūlykite, pakvieskite, suburkite.
Nes kartais vienas nuoširdus pokalbis tarp vadovų gali pakeisti daug daugiau nei dar vieni mokymai.

Ar pažįstate vadovę(-ą), kuri(s) ieško palaikymo vadovų klubuose?
O gal pati(-s) esate tokiame klube?
Kviečiu pasidalinti patirtimi 🤗 juk

—————-
O jeigu tokio klubo dar neturite ir nežinote nuo ko pradėti ir kaip bei ką daryti, mielai padėčiau tokį klubą sukurti bei fasilituoti, nes palaikymo reikia visiems.



📸 VŽ, Judita Grigelytė