Dalė. Koučingas.

Meilės diena. Pradėkime nuo savęs.

Šiandien noriu pakalbėti apie tai, kas svarbu, bet kartu ir subtilu- apie meilę sau. Kiekvieną dieną ši tema yra taip plačiai ir įvairiai aptarinėjama, kad kartais sunku suprasti, kas iš tiesų yra ta meilė sau.
„Tai egoizmas!” – skaitau komentaruose. “Savanaudiškumas“- tenka girdėti. O gal tai savęs priėmimas su visomis savo silpnybėmis ir stiprybėmis?

Su vyru kartą diskutavome- kas yra ta meilė. Pradėjau ieškoti, kaip tą meilę apibūdina specialistai, ką apie tai rašo filosofai, ir kokia bendra nuomonė ar tendencija yra piešiama viešoje erdvėje. Apibūdinimų buvo labai įvairių, tačiau iš daugybės aprašymų ir nuomonių, susidariau vaizdą, kad įsimylėjimo atveju visus „drugelius“ sukelia įv.hormonai, o meilė prasideda gerokai po to. Meilė- tai ilgalaikis, sąmoningas darbas, kuriamas kiekvieną dieną. Kartais jis būna lengvas, kartais sunkus, tačiau jis vyksta nuolatos.
Svarstant apie meilę, tai galima įvardinti kaip pagrindą, ant kurio statome savo gyvenimą. Tai nėra tik gražios frazės ar instagraminės citatos. Tai yra kiekvienos dienos pasirinkimai. Kiekvienos dienos.

Kaip aš supratau, kas yra meilė sau?
Manęs niekas nemokė mylėti save. Kaip ir daugelis, aš augau su mintimi, kad svarbiausia yra būti gera kitiems, stengtis, rūpintis kitais, nedaryti klaidų. Bet vieną dieną susidūriau su savimi – su savo išsigandusia, neramia, nuolat abejojančia. Ilgą laiką tą dalį bandžiau „pakeisti“ per įsitikinimus, naujus elgesio modelius, tačiau ji vis grįždavo su priminimu- Aš Esu.
Atėjo etapas, kai supratau- bėgti nuo savęs, tai tarsi sakyti „Aš atsisakau savo visumos“.
Priimti save visą- tai buvo didelis atradimas. Leisti būti sau išsigandusiai, priimti ir pažinti nerimą, duoti laiko ir erdvės abejonėms. Koks stiprus tai buvo atradimas, kad galiu būti visokia- jausti viduje pilnatvę, draugystę su savimi, ir nejausti vidinės priešpriešos, kuri keliavo su manimi daug metų. Tai tapo pagrindu. Tai tapo meilės sau atradimu.

Kaip atrodo meilė sau kasdienybėje?
Meilė sau nėra tik dideli gestai ar poelgiai. Tai yra maži dalykai, kuriuos darome sau kiekvieną dieną. Tai gali būti:

Girdėjimas savęs, kai esame pavargę, ir duoti sau poilsio.
Šypsena veidrodyje, net jei ryte jaučiamės ne kaip.
Pasakymas „ne“, kai tai yra tai, ko mums iš tikrųjų reikia.
Savęs priėmimas su visais savo netobulumais.

Kartais meilė sau yra tiesiog leidimas sau būti žmogumi – su visomis savo emocijomis, klaidomis ir netikėtais posūkiais.

Kodėl meilė sau yra svarbi?
Meilė sau nėra tik apie mus pačius. Tai yra ir apie tai, kaip mes esame su kitais. Kai mylime save, galime mylėti ir kitus – besąlygiškai, be lūkesčių ir reikalavimų. Kai mylime save, esame stipresni, drąsesni ir atviresni.
Taip pat meilė sau padeda mums išlikti tikriems sau. Ji suteikia mums drąsos sekti savo keliu, net jei jis skiriasi nuo kitų. Ji leidžia mums būti laimingais ne dėl kažko, o tiesiog būnant.

Kaip pradėti mylėti save?
Jei jaučiatės, kad meilė sau yra kažkas tolimo arba net nepasiekiamo, pradėkite nuo mažų žingsnių. Leiskite sau būti netobuli. Kalbėkite su savimi švelniai ir su rūpesčiu. Atminkite, kad meilė sau nėra vienkartinis dalykas – tai yra procesas, kuris trunka visą gyvenimą. O pradžia gali būti šiandien.
Ir jei kartais užmiršite mylėti save, tai visiškai normalu. Svarbiausia – grįžti prie savęs. Nes jūs esate vienintelis žmogus, su kuriuo praleisite visą savo gyvenimą. Tad gal visai verta susidraugauti su savimi?

Pabaigai...
Meilė sau nėra egoizmas. Tai yra pagarba sau ir savo gyvenimui. Tai yra pripažinimas, kad mes esame verti laimės, meilės ir gerovės. Ir tai yra viena gražiausių dovanų, kurias galime sau padovanoti.

Taigi šiandien paklauskite savęs – kaip aš galiu parodyti sau meilę? Ir... priimkite meilę į savo gyvenimą.

Kiek kartų mes nusprendėme nusileisti, nes "taip bus ramiau"? Arba patylėti, kai kiti peržengė mūsų ribas?
"Ai, kam ten veltis..." sako man klientė. O pati nuo to laiko nešiojasi įtampą, nes neatstovėjo savęs. Nes ir VĖL pasikartojo situacija, kurioje ji pasielgė taip, kaip įpratusi elgtis.
"Moteriškumą iškeičiau į saugumą"- tokia frazė gimė, bekalbant šia tema su mano kolege .bagdone. Kartu nusprendėme pasidalinti šia tema su visomis moterimis, kam ši tema artima.
Sausio 29 dieną, 20 val. (LT laiku), kviečiame NEMOKAMAI prisijungti ir kartu pasikalbėti šia tema plačiau ir giliau.

Moteriškumą iškeičiau į saugumą Moteriškumą iškeičiau į saugumą

Labas,

Dalinuosi puikia galimybe pradedančiai koučingo specialistei, kurią organizuoja mano kolegė Jurga Juodkazytė:
"Ieškome ką tik pradėjusių koučingo veiklą ar norinčių tapti koučerėmis moterų, susiduriančių su klausimais visgi apie ką ta koučingo veikla turėtų būti, kokią savo misiją noriu šia veikla įprasminti, kokius klientus pritraukti, kad įprasminčiau savo misiją ir prasmę.
Jei tokie klausimai kyla ir ieškote atsakymų, sausio 17 dieną kviečiame į dirbtuves Vilniuje: Tavo misija koučinge atrask ir įprasmink savo unikalumą."
Daugiau informacijos ir registracijos nuoroda yra čia:

TAVO MISIJA KOUČINGE: ATRASK IR ĮPRASMINK SAVO UNIKALUMĄ - Koučingas moterims Koučingas Moterims | Renginiai | Atrask savo misiją ir susikurk sėkmingą veiklos pagrindą

Labas vakaras,

Visų pirma, su Kovo 8-ąja, Mielos moterys.

Šį rytą pradėjau nuo sesijos su kliente, kurios dėka, iškilo klausimas, sekęs mane visą likusią dieną. Kodėl mes, moterys, turėdamos tiek daug vidinių resursų, unikalių savybių ir dovanų, taip nevertinam savęs? Kodėl mes linkusios nusisukti nuo savęs, ir skirti dėmesį kitiems, kai tuo metu, to dėmesio labai reikia mums pačioms? 🤔

Kaziuko mugėje šiandien apžiūrinėjant įvairius rankdarbius, iš medžio drožinėtus indus, akį patraukė paprasti, bet tuo pačiu labai unikalūs mediniai dubenėliai, pro kuriuos negalėjom praeiti pro šalį. Sustojom pasigrožeti, ir pasiteirauti jų kainos, kuri pasirodė bene dvigubai didesnė nei visur kitur. Smalsumo vedini, su vyru, pasiteiravome, o kodėl ta kaina gerokai didesnė nei visur kitur (tikėjomės išgirsti kokią nors istoriją apie gamybos ypatumus), bet atsakymas buvo labai paprastas- kaina priklauso nuo to, kaip save vertini.
Kaip save vertini... Mintis, kuri dar ilgai sukosi galvoje, kartu iš atminties traukdama įvairias pokalbių ištraukas iš koučingo sesijų su klientėmis.
Ši tema, davė man impulsą- sukurti uždarą grupę moterims, ir pateikti Jums, Mielosios, pasiūlymą:😍

Prisijungti prie Uždaros Moterims skirtos grupės, kurioje kiekvienos savaitės antroje pusėje, aš pravesiu meditaciją. Esu numačiusi keletą skirtingų temų, kurios skirtos pasinerti į save, atrasti savo vidinę mergaitę, vidinę moterį.
Šalia meditacijos, taip pat pasiūlysiu atlikti vieną kitą užduotį, savarankiškam darbui.
Uždara grupė leis diskutuoti, klausti ar ieškoti atsakymų, bei palaikyti viena kitą.
Dalyvavimas NEMOKAMAS.
Prisijungti galima čia:
https://www.facebook.com/groups/3776737115894747/

Dirbant su klientais, pastebėjau, kad dažnai girdžiu frazes:
"Sunku atsipalaiduoti",
"nemoku atsipalaiduoti",
"nepavyksta išlaikyti ramybės".

Kiekvienam atsipalaidavimas ateina skirtingais būdais- vieniems tai gali būti stipri fizinė treniruotė, kitiems priešingai- ramus laikas su knyga.
Savo įžvalgomis ir pratimais, kas man padeda atsipalaiduoti, dalinuosi čia:

5 patarimai, padedantys atsipalaiduoti | Koučingas. Koučingo sesijos. Kartais pagaunu save, jog nejučia kažkur įsitempiu. Jei pajuntu įtampą saulės rezginyje arba skausmą gerklėje, suprantu, kad kažkur visai šalia buvo arba yra situacija, dėl kurios man kyla vidinis pasipriešinimas. Būna jaučiu ir fizinį įsitempimą (įtempti pirštai, arba pilvo raume...

Sveiki,

Visai neseniai mano gyvenime įvyko pokyčių- ištekėjau, tad nuo šiol keičiasi mano pavardė ir dabar prisistatau- Dalė Samuolė.
Taigi... Šio įrašo tema- Vestuvės, arba- Noriu VS Reikia.

Apie vestuves, su vyru esame kalbėję tiek iki piršlybų, tiek po jų. Manau tai gan svarbus klausimas, kurį yra naudinga apsitarti dar santykių pradžioje, kad vėliau nekiltų nusivylimų dėl nesutampančių lūkesčių. Abu suprantame, kad vestuvės, kaip įvykis, nieko nepakeis- tai yra daugiau kaip vienas iš etapų, kartu patiriamų įvykių sekoje. Čia taip pat, kaip mokslai universitete- periodiniai atsiskaitymai, egzaminai, o visų egzaminų egzaminas yra baigiamasis darbas. Ir nors pabaigei šį etapą, kelionė dar tik prasideda. Taip ir vestuvės mums reiškė daugiau kaip vieną iš tarpinių stotelių santykiuose.

Taigi, išsiaiškinę vienas kito požiūrį į šį klausimą, panagrinėję, ar nėra kokių nors paslėptų lūkesčių vestuvėms, pvz. "turi daryti tą ar aną, nes tai žmonos pareiga" ir atvirkščiai- „kad jau dabar tapai mano vyru, tai turi...“, priėmėme sprendimą susituokti ir neilgai trukus ėmėme aptarinėti sekančias detales.

Nuomonės, įsivaizduojant šventę, daugelyje atvejų, sutapo: kadangi tai mūsų dviejų šventė, todėl ir pati ceremonija turėtų būti tik mūsų bei apie mus. Pirmoji idėja- išvažiuoti ir susituokti tik dviese Italijoje. Net pasikonsultavome su profesionalia organizatore (jei reiks kontaktų- mielai pasidalinsiu). Tačiau dėl įvairių biurokratinių ir kitų asmeninių niuansų, Italiją nusprendėme palikti medaus mėnesiui. Apsisprendėme- savo santuoką registruojame Vilniuje, metrikacijos skyriuje (bažnyčios nesvarstėme, likome sąžiningi prieš save- nesame religingi). Vieta aiški, ir aišku tai, kad po ceremonijos keliaujame medaus kopinėti į Italiją. Hm... sekantis klausimas- kada?

Čia aš padėjau nerimauti- vasara netinka, nes Italijoj bus labai karšta, vadinasi ruduo arba pavasaris. Bet tokiu metu gali būti šalta Lietuvoje, o jei dar lietus... O kaip tada su apranga? O kur dar darbai- juk mano veikloje tai yra "sezonas", ir dar daug visokių išorinių dalykų, nuo kurių, mano nuomone, priklauso data. Čia mane nuramino vyras, užduodamas vieną klausimą- kas toje šventėje svarbiausia? Atsakymas žinoma- Mes...
Čia ir baigėsi visi nerimai, vyras pažiūrėjo į kalendorių ir pasakė- penktadienį turime laisvadienius, tad važiuojame pildyti prašymų, o kadangi anksčiausiai susituokti galima po mėnesio, tai ir data kaip ir aiški. Kaip tarėm taip ir padarėm- parašėme prašymą įregistruoti santuoką.

Po prašymo pateikimo, tolimesnis procesas buvo gan paprastas ir lengvas: išsirinkome, kaip norėsime atrodyti tą dieną, įsigijome drabužius bei aksesuarus, aptarėme tos dienos detales ir norus, bei paprašėme dviejų, mums brangių žmonių, tapti liudininkais sudarant mūsų santuoką.

Visas pasiruošimas ėjosi gan lengvai ir, sakyčiau, visai smagiai iki to momento, kol susidūrėme su artimos aplinkos požiūriu į mūsų sprendimą. Gyvenime vadovaujamės principu- būk sąžiningas su savimi ir su kitais. Todėl, kai artimieji pradėjo klausinėti apie vestuves, mes nemelavome, ir sakėme kaip yra- mes nusprendėme, kad vestuvių ceremonija bus tik mūsų dviejų, dalyvaujant liudininkams, vėliau mes išvykstame, o jau sugrįžus, santuokos faktu galėsime pasidžiaugti su visais artimaisiais. Tačiau artimieji, turėjo savo norų ir savo vizijų mūsų vestuvių klausimu.
Kilo daug klausimų ir nesupratimo dėl mūsų sprendimo. Dažnai teko girdėti žodį- tradicijos, tačiau ką reiškia šis žodis? Ką rinktis- mus ir mielą laiką sau ar tradicijas ir su tuo kylančias įtampas?
Kaip taip?
O kur artimieji? Juk jie irgi nori pasidžiaugti, būti kartu tą dieną.
Bet mes manėme...
O kodėl?
O Ką?
O kaip?
Kodėl taip?
Kodėl kitaip?
Kodėl ne taip, kaip visi?
Iš kur?
O kaip gi mes...
Ir jei iki tol, viskas ėjosi lengvai ir tą dieną mes matėme lengvai ir šviesiai, viskas pradėjo tamsėti. Po kiekvieno pokalbio apie aplinkinių lūkesčius į mus ir mūsų šventę, mums ta diena pradėjo kelti stresą ir įtampas. Renkamės, ko norime mes? Tuomet artimieji nusimena, prasideda įtampos su jais ir dėl jų. Renkamės jų norus? Tuomet paminame save ir šventė jau nebe mūsų, ji apie kitus.
Tai kėlė daug streso, o stresas atitinkamai privedė iki blogos savijautos, ašarų ir svarstymų iš vis atšaukti vestuves. Pas mus abu kilo daug klausimų: kodėl kiti negerbia mūsų pasirinkimo? Kodėl kiti savo norus stato aukščiau mūsų?
Tačiau leidus sau pabūti tose būsenose, su tais jausmais, mintimis ir savijautomis, su vyru pasikalbėjus ir abiems nusiraminus, pradėjome aiškiai brėžti ribas, kas yra mūsų nejudinami dalykai, ir kas gali būti judinama.
Mūsų norai: diena prasideda pasiruošimais (makiažas, gėlės, kostiumas ir t.t.) dviese, vestuvių pati ceremonija- mūsų dviejų ir liudininkų, fotosesija- mūsų dviejų, jaukioje studijoje, vakarienė ir pasiruošimas kelionei.
Artimųjų norai ir lūkesčiai: Dalyvauti mūsų vestuvėse, pasveikinti, pabūti tą dieną su mumis kartu, turėti atsiminimą iš tos dienos.

Priėmėme kompromisą, ir informavome apie mūsų sprendimą mūsų artimuosius bei draugus, ir ta diena atrodė taip:

Aš keliavau pas visažistę, tuo metu mano būsimas vyras- pas floristus, kurti man puokštės (jis nuolat man dovanoja gražiausias puokštes, todėl mielai ėmėsi ir šios užduoties). Toliau keliavome namo ruoštis, kartu karts nuo karto atsisukant į fotografą, kuris mus lydėjo tą dieną nuo ryto iki pat vėlyvo vakaro. Nuvykus prie metrikacijos, mūsų jau laukė šampano staliukas ir pirmieji atvykę artimieji, kurie toliau leido laiką po malonia saulės šiluma, kol mes tuo metu, su liudininkais keliavome sudaryti mūsų santuokos.
Po visos ceremonijos, išėjome į lauką, kur mūsų jau laukė mūsų draugai ir artimieji. Čia, jau įvykus faktui, mes priėmėme sveikinimus, labai nuoširdžiai džiaugėmės, kėlėme taures, ir įamžinome šias akimirkas nuotraukose. Po šios dalies, toliau su vyru keliavome į foto studiją, kur buvome tik mes dviese ir fotografas (kuris, dabar jau galiu pasakyti, yra tikras profesionalas, sukūręs labai saugią aplinką, pilnam atsipalaidavimui ir mėgavimusi mūsų fotosesija- reiks kontaktų, mielai pasidalinsiu). Toliau pratęsėme fotosesiją už studijos ribų, ir po visos smagios dienos, su liudininkais ir fotografu (kuris tą dieną mums be galo daug kartų padėjo), keliavome vakarieniauti ir smagiai šnekučiuojantis leidome paskutines tos dienos valandas.
Kitą rytą, išvykome į Italiją ir pradėjome savo, kaip vyro ir žmonos, kelionę.
Nesigailime nė vieno savo sprendimo, džiaugiamės, kad likome ištikimi sau, tačiau tuo pačiu atsižvelgėme ir į kitų norus, ir turėjome maksimaliai nuostabią savo vestuvių dieną, kurioje buvo labai daug juoko, šypsenų, ramybės, džiaugsmo ir žinoma meilės- tiek vienas kitam, tiek visiems, kurie buvo, ir priėmė mus tokius.
Nuo tos dienos, artimieji ir draugai, tapo mums dar artimesni, o mes išmokome, kaip svarbu išlaikyti savo vidinį norą, ir nepulti į kraštutinumus, kai atrodo, jog viskas slysta iš rankų.