18/09/2026
Pastaruoju metu psichoterapijos kabinete dažnai iškyla tema - nu kodėl aš jaučiuosi tokia pavargusi? Kodėl nebedžiugina tie dalykai, kurie atrodo turėtų džiuginti, kodėl nepavyksta sustoti ir pasimėgauti? Kur dingo viso ko prasmė, nes atrodo tiek visko darau, tiek yra pasaulyje galimybių ir naujovių, kurias galima išbandyti, patirti, bet kažkaip tai jau nebedžiugina, o priešingai - kelia nerimą, kad kažkur vėluoji, atsilieki ir vis esi nepakankama.
Aš tai vadinu “everything everywhere all at once” simptomu. Prieš keletą metų žiūrėjau fantastinį filmą tokiu pavadinimu, kuriame pagrindinė veikėja moteris gauna galimybę pakeliauti po paralelias visatas ir gali patirti skirtingas savęs versijas (vienoje visatoje ji yra savitarnos skalbyklos savininkė ir turi problemų su finansais, kitoje visatoje - ji yra kung-fu meistrė ir čempionė, dar kitoje - mokslininkė-išradėja, dar vienoje - tiesiog egzistuoja kaip akmuo). Tai šiuolaikiniame pasaulyje dažnas žmogus yra “užnorintas” turėti ir galėti VISKĄ IŠ KARTO VIENU METU, patirti ir išgyventi visas savo versijas vienu metu ir dar ne bet kaip, o tobulai - stulbinanti karjera, klestintis verslas šalia, nuostabūs draugai ir daug laiko kartu su jais, laimingi vaikai, darnūs santykiai, gera sveikata ir tobulos kūno formos, daug kelionių, solidi sąskaita banke, didžiulis išpuoselėtas namas su gražiausio kiemo titulu, nesibaigiantis savęs tobulinimas ir vidinė ramybė bei aiškumas ir taip toliau.).
O ar tikrai įvertini savo resursus, galimybes ir tikruosius norus prieš imantis naujo projekto, sakant “taip” visiems pasiūlymams ir trendams, ar nepamiršti giliai viduje pasitikrinti su savimi - ar aš to noriu, kam man to reikia? Ir šiaip, gal verta kartais sustoti ir pasitikrinti, kiek tavo gyvenime gyvenimo, o ne tiesiog šokinėjimo nuo vaidmens prie vaidmens ir bandymo suspėti viską iš karto vienu metu?
