Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

Home
Lithuania
Vilnius
Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

Egzistencinė psichoterapija. Kai kelionėje savęs link trūksta priėmimo, palaikymo, aiškumo ar orientyrų.

22/08/2026

/Šiandien lyja. Diena pokalbiams, lėtiems pusryčiams, stalo žaidimams ir knygoms.
Vartau jau ne kartą skaitytas ir tarp užlankstytų kampų randu: "kad ir kas nutiktų leiškite išaušti kitai dienai" rašo Jurga Dapkevičienė savo knygoje "Pabaigų menas".

Svarbu prisiimti atsakomybę ir susivokti, kad net tamsiausioj dienoj prasmės bus lygiai tiek, kiek pats jos atrasi.

Paleisdami nesibaigiančius klausimus " kodėl taip?", "kodėl man?", "kaip taip?" ir susitelkdami į prasmės paieškas - "kas aš būsiu toliau?", " kam man to reikėjo?", laimime save pačius.

Užsikaičiu kavos puodelį, žiūriu į vėjo ir lietaus talžomas pamario pušis. Jos nesipriešina vėjui - tik linksta, siūbuoja, kartais netenka vienos kitos šakos, bet vis tiek atkakliai stiebiasi į dangų ir lieka tvirtai įsikibusios savo šaknimis. Galvoju, kad ir žmogus ne visada turi nugalėti. Kartais svarbiau gyvenimo vėjus įprasminti ir per juos išstovėti. Savimi.

Lieku su tyliu žinojimu ir palinkėjimu kiekvienam - nė viena pabaiga tikrai nėra paskutinis tavo knygos sakinys./

📚 "Pabaigų menas" Jurga Dapkevičienė

16/06/2026

/Nurimęs vakaras nuskandina Nemune antrą studijų dieną, o man, vartant priraitytus užrašų žemėlapius - stotelė ties prof. Daliaus Jonkaus palikta mintimi - „žmogus yra savo veiksmų rezultatas.“

Ir iš tiesų, matyt, kaip besižvalgytume, žmogų apibrėžia ne tai, ką jis apie save galvoja, ne tai, koks jis norėtų būti, o tai, kaip jis diena iš dienos gyvena.

Mes tampame tuo, ką atkakliai ir nuosekliai renkamės daryti. Mūsų gyvenimą kuria ne dideli pavieniai sprendimai, bet sąmoningi ar nesąmoningi kasdieniai pasirinkimai - kaip mylime, kaip rūpinamės, ko vengiame, dėl ko pasiliekame ir dėl ko išeiname.

Kiekvienas mūsų veiksmas palieka pėdsaką ne tik aplinkinių gyvenimuose, bet ir mumyse pačiuose. Taip mes nuolat tampame.

Ir kiekvieną akimirką savo veiksmais mėginame atsakyti į vieną svarbiausių egzistencinių klausimų: kas aš esu?

Ne žodžiais. Ne ketinimais. Ne pažadais.

O gyvenimu./

27/05/2026

/„Būna, keičiame miestus, žmones, pradžias.
Bandom tikėti, kad nauja aplinka nuramins tai, kas triukšminga viduj.
Kad kitas etapas išgelbės nuo senų minčių, senų baimių, seno savęs.

Ir vis tik, žmogus visur gabenasi savo vidų.
Todėl, kartais gyvenimas lyg ir pasikeičia,
o kartėlis ir nerimas lieka tas pats -
tik kitame kambaryje, šalia kitų žmonių, po naujais vardais.

Naujas etapas įmanomas tuomet, kai nustojame bėgt nuo savęs, kai randas drąsos nuoširdžiai apžvelgti vidinius koridorius,
susitikt su tuo, nuo ko ilgai slėpėmės,
ir kai sukaupiam valią tuos atradimus apjungt su gyvenimu.

Visada galim atversti naują gyvenimo lapą. Sunkiau pakeisti rašyseną./

03/05/2026

/Motinystė – toks keistas paradoksas: tu tampi kažkam viskuo, bet tuo pačiu po truputį mokaisi paleisti.
Vaikai ateina į mūsų gyvenimus tarsi atsakymai, į niekada iki galo neužduotus klausimus.
Ir nuo tada nejučia tampi esmingiausia pradžia, pirmu pasaulio paaiškinimu, saugumo jausmu, pasitikėjimo uostu.
Ir nuo tada gyveni tarp dviejų tylų – tos, kuri buvo prieš juos, ir tos, kurią kada nors vėl išgirsi, kai jie išeis į savo pasaulius.

Būna, mamos ne visada lieka pastebėtos savo kasdienybės didybėje. Renka trupinius laiko, lipdo iš jų šilumą, kurią kiti vadina „namais“. Jų meilė nėra garsi – ji slypi kalboje širdies, paprastuose veiksmuose, pasikartojančiuose iki begalybės, kol jie tampa beveik nematomi. Bet būtent ten, toje pasikartojimo tyloje, gimsta kažkas amžino: žinojimas, kad kažkur pasaulyje visada yra vieta, kur tavęs laukia be sąlygų – net jei ir kur kely pasiklydai.

Šviesaus ir neišsemiamas prasmes talpinančio mamos dienos jausmo - ne tik šiandien🧡/

30/04/2026

/Užverčiu paskutinį skyrių knygos ir lieku su įspaudu pamokos - „net jei tau nepavyks, rytoj vis tiek patekės saulė.“

Ši mintis primena, kad kalendorius verčiasi nepriklausomai nuo mūsų laimėjimų ar nesėkmių. Ir tai, paradoksaliai, gali būti ir skaudu, ir tuo pačiu išlaisvinančiai raminti.

Viena vertus atrodo, kad mūsų pastangos kartais neturi keičiančios reikšmės, kad ir kaip stipriai besistengtum, rytas ateis toks pat, abejingas tavo vidiniams mūšiams.
Bet kartu tai ir dovana. Nes, jei saulė pateka nepaisydama tavo suklupimo, tai tarsi leidimas būti netobulam. Leidimas klysti, nepasiekti, būti trapiam, pavargti. Gyvenimas nesustoja - ir todėl tu turi dar ir dar vieną progą.

Pažvelgus egzistenciškai, tai priminimas apie mūsų laikinumą ir laisvę vienu metu.
Niekas iš anksto neapibrėžia, ką reiškia „pavyko“ ar „nepavyko“. Tik tu pats suteiki tam prasmę.

Ir galbūt svarbiausia čia ne tai, ar tau pavyks rytoj. O tai, kad tu vis tiek atsikelsi po saule, kuri tau dar kartą suteiks erdvę pažvelgti į viską iš naujo.

Dedu į lentyną ir neskaičiusiems rekomenduoju. Knyga apie šviesą. Apie lengvumą ir viltį./

📚Gianluca Gotto "Tikrai nutiks kažkas nuostabaus"

P.S. šalia grožinių skaitinių, paraleliai rašau filosofijos darbą (iš S. Kierkegaardo) savo HEPI studijoms, tad gal kiek klampokos tos mintys🫣.

05/04/2026

/Kiekvienas mūsų viduje turime savo tamsą
ir savo rytą..

Šventos Velykos ateina ne tik kaip ypatinga šventė, bet ir kaip tylus klausimas: ką manyje dar galima prikelti?

Prikelti, kas kažkada pamažu užgeso - tikėjimą, jautrumą, gebėjimą patirti džiaugsmą, švelnumą, atkaklumą, valią, drąsą būti savimi.

Sau ir Tau linkiu ne tik tikėti stebuklu, bet leisti sau pačiam juo tapti./

26/03/2026

/Sirpsta pavasaris - kiek nedrąsiai, nerangiai, bet vis tik atkakliai primindamas, kad visada gali pamėginti iš naujo.
Išgirsti save.
Nusigręžti nuo savo baimių.
Prisiminti, ką sau žadėjai.
Kliautis tuo, kuo tiki.

Pasiveja kažkur nugirsta mintis - "kiekvienas tiltas į ateitį turi būti suręstas is tavo valios".

Visada yra galimybė rinktis - tu arba tampi savo rytdienos kūrėju, arba lieki svetimų kelių keleiviu.

Juk, vienok, nesinori susitaikyti su mintimi, jog gali taip ir likti žmogumi, kuris tik galėjo.

Šypsausi rytojui.
Net ir tada, kai nesiranda dėl ko.
Kai pasidaro klaidu. Kai bijau.

Taip drąsiau. Taip galiu.
Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską./

05/02/2026

/Yra tokia patarlė: "Kol apie medžioklę nepapasakojo liūtas, ši istorija visada šlovins medžiotoją."

Tai - tarsi užuomina, kad mums kur kas patogiau gyventi klausantis 'pergalių', bet ne 'išgyvenimų'.
Patogiau gyventi be klausimų, be įtrūkių gražiose istorijose, be poreikio peržiūrėti tai, kuo jau įtikėjome. 'Išgyvenimai' vargina, reikalauja sustoti, jausti, prisiimti atsakomybę.

Be vis tik, tai - ir kvietimas: išgirsti tuos, kurie išdrįsta prabilti vėliau, kalba tyliau, su mažiau žodžių, ne taip drąsiai.
Kartais, būtent ten slypi pilnesnė tiesa, kuri ilgai neturėjo balso./

📷 Ugnė Helenė

25/01/2026

/Prisėdu ant vakaru užtemdytos palangės. Tarp padrikų debesų oriai sūpuojasi jaunatis - dar ne šviesa, kolkas tik pažadas.

Tyliai galvoju apie skausmą. Apie tą, kuris ateina su mano klientų balsais, ir apie tą, kuris be beldimo užsuka ir į mane pačią. Skirtingi vardai, bet ta pati gelmė.

Brendu kartu per sunkių jausmų labirintus, ne ieškodama išeities, o ieškodama aiškumo. Ir jis randasi - ne kaip atsakymas, o kaip leidimas būti.

Prisimena persų dvasininkas Rumi: „The wound is the place where the light enters you.“
Tai ne kvietimas garbinti skausmą. Greičiau tyli tiesa apie augimą, kuris retai kada gimsta patogume. Žmogus dažniau plečiasi ne tada, kai jam gera, o tada, kai jis nebepajėgia apsimesti vientisu.

Žaizda - tai properša tame, kuo iki tol buvome įsitikinę esą. Kol buvome "sveiki", „stiprūs“ ir „susitvarkę“, šviesai nebuvo kur įeiti. Tik kai lūžta santykis, tikėjimas, tapatybė ar saugumo iliuzija, atsiveria ertmė - ir per ją ima skverbtis tai, kas nebegali meluoti.

Tai toli gražu nereiškia, kad skausmas mums reikalingas. Tai labiau priminimas, kad kartais jis būna neišvengiamas - ir tuomet gali tapti prasmingas, jei neskubame jo užlopyti. Per greitai užgydyta žaizda virsta randu be atminties. Išbūta - tampa langu.

Šviesa čia nėra džiaugsmas ar palengvėjimas.
Ji - sąmoningumas. Gebėjimas matyti giliau nei baimę, jausti plačiau nei ribas, būti mažiau kietam ir labiau gyvam.

Kartais mes neieškome šviesos.
Kartais skausmas pats ją įsileidžia.

Nežinau ar guodžia, bet tikiu, kad per sprindį ramina./

📷 Ugnė Helenė

31/12/2025

/Lai metai nauji neateina su tvirtais pažadais sau.
Lai ateina jie su leidimu būti.

Su viskuo, ką nešiesi.
Su viskuo, ko nepavyko paleisti.
Su viskuo, ką pavyko suturėti rankose.

Iš tiesų, juk niekas nesikeičia per vidurnaktį.
Keičiamės mes - labai iš lėto, beveik nepastebimai.
Ne per ryžtingus pažadus, o per mažus pasirinkimus:
🪶atsikelti dar kartą,
🪶pasakyti „ne“, kai skauda,
🪶pasakyti "taip", kai branginam,
🪶būti švelnesniems sau, net kai visi aplink reikalauja kietumo.
Juk ne viską reikia sutaisyti.

Jei nieko šiais metais daugiau neišmoksi, prisimink: tu neprivalai gyventi greičiau, garsiau ar teisingiau už save.

Užversdamas senųjų kalendorių, prisimink ne vien tai, ką laimėjai ir kas pavyko, bet ir tai, kas tave laikė, kai nebebuvo už ko laikytis.

Linkiu, kad sunkesnę dieną užtektų jėgų pasakyti - šiandien aš esu ir to visai pakanka./

📷 Ugnė Helenė

Address

Vilnius

Telephone

+37068649174

Website

http://www.eglekuisiene.lt/, http://www.eglekuisiene.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The School

Send a message to Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė:

Want your school to be the top-listed School/college in Vilnius?