Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

/Motinystė – toks keistas paradoksas: tu tampi kažkam viskuo, bet tuo pačiu po truputį mokaisi paleisti.
Vaikai ateina į mūsų gyvenimus tarsi atsakymai, į niekada iki galo neužduotus klausimus.
Ir nuo tada nejučia tampi esmingiausia pradžia, pirmu pasaulio paaiškinimu, saugumo jausmu, pasitikėjimo uostu.
Ir nuo tada gyveni tarp dviejų tylų – tos, kuri buvo prieš juos, ir tos, kurią kada nors vėl išgirsi, kai jie išeis į savo pasaulius.

Būna, mamos ne visada lieka pastebėtos savo kasdienybės didybėje. Renka trupinius laiko, lipdo iš jų šilumą, kurią kiti vadina „namais“. Jų meilė nėra garsi – ji slypi kalboje širdies, paprastuose veiksmuose, pasikartojančiuose iki begalybės, kol jie tampa beveik nematomi. Bet būtent ten, toje pasikartojimo tyloje, gimsta kažkas amžino: žinojimas, kad kažkur pasaulyje visada yra vieta, kur tavęs laukia be sąlygų – net jei ir kur kely pasiklydai.

Šviesaus ir neišsemiamas prasmes talpinančio mamos dienos jausmo - ne tik šiandien🧡/

/Užverčiu paskutinį skyrių knygos ir lieku su įspaudu pamokos - „net jei tau nepavyks, rytoj vis tiek patekės saulė.“

Ši mintis primena, kad kalendorius verčiasi nepriklausomai nuo mūsų laimėjimų ar nesėkmių. Ir tai, paradoksaliai, gali būti ir skaudu, ir tuo pačiu išlaisvinančiai raminti.

Viena vertus atrodo, kad mūsų pastangos kartais neturi keičiančios reikšmės, kad ir kaip stipriai besistengtum, rytas ateis toks pat, abejingas tavo vidiniams mūšiams.
Bet kartu tai ir dovana. Nes, jei saulė pateka nepaisydama tavo suklupimo, tai tarsi leidimas būti netobulam. Leidimas klysti, nepasiekti, būti trapiam, pavargti. Gyvenimas nesustoja - ir todėl tu turi dar ir dar vieną progą.

Pažvelgus egzistenciškai, tai priminimas apie mūsų laikinumą ir laisvę vienu metu.
Niekas iš anksto neapibrėžia, ką reiškia „pavyko“ ar „nepavyko“. Tik tu pats suteiki tam prasmę.

Ir galbūt svarbiausia čia ne tai, ar tau pavyks rytoj. O tai, kad tu vis tiek atsikelsi po saule, kuri tau dar kartą suteiks erdvę pažvelgti į viską iš naujo.

Dedu į lentyną ir neskaičiusiems rekomenduoju. Knyga apie šviesą. Apie lengvumą ir viltį./

📚Gianluca Gotto "Tikrai nutiks kažkas nuostabaus"

P.S. šalia grožinių skaitinių, paraleliai rašau filosofijos darbą (iš S. Kierkegaardo) savo HEPI studijoms, tad gal kiek klampokos tos mintys🫣.

/Kiekvienas mūsų viduje turime savo tamsą
ir savo rytą..

Šventos Velykos ateina ne tik kaip ypatinga šventė, bet ir kaip tylus klausimas: ką manyje dar galima prikelti?

Prikelti, kas kažkada pamažu užgeso - tikėjimą, jautrumą, gebėjimą patirti džiaugsmą, švelnumą, atkaklumą, valią, drąsą būti savimi.

Sau ir Tau linkiu ne tik tikėti stebuklu, bet leisti sau pačiam juo tapti./

/Sirpsta pavasaris - kiek nedrąsiai, nerangiai, bet vis tik atkakliai primindamas, kad visada gali pamėginti iš naujo.
Išgirsti save.
Nusigręžti nuo savo baimių.
Prisiminti, ką sau žadėjai.
Kliautis tuo, kuo tiki.

Pasiveja kažkur nugirsta mintis - "kiekvienas tiltas į ateitį turi būti suręstas is tavo valios".

Visada yra galimybė rinktis - tu arba tampi savo rytdienos kūrėju, arba lieki svetimų kelių keleiviu.

Juk, vienok, nesinori susitaikyti su mintimi, jog gali taip ir likti žmogumi, kuris tik galėjo.

Šypsausi rytojui.
Net ir tada, kai nesiranda dėl ko.
Kai pasidaro klaidu. Kai bijau.

Taip drąsiau. Taip galiu.
Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską./

/Yra tokia patarlė: "Kol apie medžioklę nepapasakojo liūtas, ši istorija visada šlovins medžiotoją."

Tai - tarsi užuomina, kad mums kur kas patogiau gyventi klausantis 'pergalių', bet ne 'išgyvenimų'.
Patogiau gyventi be klausimų, be įtrūkių gražiose istorijose, be poreikio peržiūrėti tai, kuo jau įtikėjome. 'Išgyvenimai' vargina, reikalauja sustoti, jausti, prisiimti atsakomybę.

Be vis tik, tai - ir kvietimas: išgirsti tuos, kurie išdrįsta prabilti vėliau, kalba tyliau, su mažiau žodžių, ne taip drąsiai.
Kartais, būtent ten slypi pilnesnė tiesa, kuri ilgai neturėjo balso./

📷 Ugnė Helenė

/Prisėdu ant vakaru užtemdytos palangės. Tarp padrikų debesų oriai sūpuojasi jaunatis - dar ne šviesa, kolkas tik pažadas.

Tyliai galvoju apie skausmą. Apie tą, kuris ateina su mano klientų balsais, ir apie tą, kuris be beldimo užsuka ir į mane pačią. Skirtingi vardai, bet ta pati gelmė.

Brendu kartu per sunkių jausmų labirintus, ne ieškodama išeities, o ieškodama aiškumo. Ir jis randasi - ne kaip atsakymas, o kaip leidimas būti.

Prisimena persų dvasininkas Rumi: „The wound is the place where the light enters you.“
Tai ne kvietimas garbinti skausmą. Greičiau tyli tiesa apie augimą, kuris retai kada gimsta patogume. Žmogus dažniau plečiasi ne tada, kai jam gera, o tada, kai jis nebepajėgia apsimesti vientisu.

Žaizda - tai properša tame, kuo iki tol buvome įsitikinę esą. Kol buvome "sveiki", „stiprūs“ ir „susitvarkę“, šviesai nebuvo kur įeiti. Tik kai lūžta santykis, tikėjimas, tapatybė ar saugumo iliuzija, atsiveria ertmė - ir per ją ima skverbtis tai, kas nebegali meluoti.

Tai toli gražu nereiškia, kad skausmas mums reikalingas. Tai labiau priminimas, kad kartais jis būna neišvengiamas - ir tuomet gali tapti prasmingas, jei neskubame jo užlopyti. Per greitai užgydyta žaizda virsta randu be atminties. Išbūta - tampa langu.

Šviesa čia nėra džiaugsmas ar palengvėjimas.
Ji - sąmoningumas. Gebėjimas matyti giliau nei baimę, jausti plačiau nei ribas, būti mažiau kietam ir labiau gyvam.

Kartais mes neieškome šviesos.
Kartais skausmas pats ją įsileidžia.

Nežinau ar guodžia, bet tikiu, kad per sprindį ramina./

📷 Ugnė Helenė

/Lai metai nauji neateina su tvirtais pažadais sau.
Lai ateina jie su leidimu būti.

Su viskuo, ką nešiesi.
Su viskuo, ko nepavyko paleisti.
Su viskuo, ką pavyko suturėti rankose.

Iš tiesų, juk niekas nesikeičia per vidurnaktį.
Keičiamės mes - labai iš lėto, beveik nepastebimai.
Ne per ryžtingus pažadus, o per mažus pasirinkimus:
🪶atsikelti dar kartą,
🪶pasakyti „ne“, kai skauda,
🪶pasakyti "taip", kai branginam,
🪶būti švelnesniems sau, net kai visi aplink reikalauja kietumo.
Juk ne viską reikia sutaisyti.

Jei nieko šiais metais daugiau neišmoksi, prisimink: tu neprivalai gyventi greičiau, garsiau ar teisingiau už save.

Užversdamas senųjų kalendorių, prisimink ne vien tai, ką laimėjai ir kas pavyko, bet ir tai, kas tave laikė, kai nebebuvo už ko laikytis.

Linkiu, kad sunkesnę dieną užtektų jėgų pasakyti - šiandien aš esu ir to visai pakanka./

📷 Ugnė Helenė

fb.me

/Užvertus dar vieną studijų dieną, anksti užklumpantis vakaras panyra į romiai žiemojantį Nemuną. Parko pušys švelniai kraiposi pavėjui. Prisimenu. "Kam priešiniesi, tas išlieka. Ką priimi, tas keičiasi." (K.G.Jungas)

Prie kai kurių dalykų mes neprisiliečiame ne todėl, kad jie maži ar nereikšmingi, o todėl, kad jie skauda. Ir tas skausmas, kurį bandome stumtelti į tamsą, ima užimti daugiau vietos nei pripažintas.

Atsisakymas jausti pyktį, liūdesį, bejėgiškumą, nerimą ar net meilę - tampa savotišku slėgiu: mes laikome duris užremtas, bijodami, kad jei atidarysime - užplūs per daug.
Tačiau, tai, ko nenorime įsileisti, ima reikštis kitais būdais: nerimu, sapnais, staigiais emocijų proveržiais, nuovargiu, vidine įtampa.

Tai, ka mes atmetame, nustoja būti tik emocija - ir tampa jėga.

Būna sakom:
🪶„aš nenoriu apie tai galvoti“, bet mintys grįžta.
🪶„nenoriu to jausti“, bet kūnas randa būdą priminti.
🪶„nenoriu, kad tai būtų tiesa“, bet tikrovė tyliai laukia, kol ją išpažinsim.

Priėmimas dažnai suvokiamas kaip silpnumas - tarsi „jei priimsiu, taip ir liks“. Bet, iš tikrųjų, dažniausiai nutinka priešingai: tai, ką priimi, praranda galią valdyti tave iš pasalų. Vietoj kovos - atsiranda kvėpavimas.

Ir aš mokausi įsileisti./

/Diena nusineša į egzistencinės filosofijos užutėkius. Klausausi prof. Tomo Sodeikos, kuris taip ramiai ir manieringai išskleidžia mintis, kad jos lyg pačios išsilanksto. O vienoje jų lieka kabėti Epikūro sakinys - tarsi plona gija virš kasdienybės: "mirties nereikia bijoti, nes kol esi gyvas – mirties nėra, o kai mirtis ateina – tavęs jau nėra.“

Panašu, kad mirtis ir aš niekada nesusitinkame.

Toks žinojimas gal ir neapverčia pasaulio, bet šiek tiek pakeičia regėjimo kampą.

Juk dažniausiai mirties baimė nėra baimė pačios mirties, o tiesiog baimė prarasti galimybes. Baiminamės dėl galimai nepasakytų žodžių, nenueitų žingsnių, neišgyventų dienų.

Ji slepiasi ne mirties akimirkoje, o gyvenimo ribotume. Egzistenciškai mes vis tiek jaučiame josios šešėlį, bet ne dėl jos pačios, o dėl suvokimo, kad esame laikini, kad mūsų laikas yra ribotas, kad esame trapūs savo pačių rankose.

Bet, kai viduje pajuda nerimas ar nevilties banga, galiu sustoti ir savęs paklausti: „ką man iš tiesų reiškia tai, kad turiu ribotą laiką?“

Gal ši žinia nėra grėsmė, o veikiau kvietimas - palydėjimas link autentiškesnio gyvenimo, link pasirinkimo svarbiausio, link atsisakymo tuščio ir griaunančio, link apsisprendimo tikrumui. Primenantis, kad gyvenimas nevyksta „po to“ - jis nuolat vyksta čia.

Pavymui pasiveja R.V. Emersonas: "gyvenime randame tik tai, ką patys jam suteikiame.“

Gal todėl lieka svarbiausia - ne kiek turime laiko, o kiek jo iš tikrųjų skiriame tikram gyvenimui./

📷 Ugnė Helenė

fb.me

/Šįvakar randu Vytauto Stankaus eiles ir čia sustoju:
"vėl ir vėl bandau
permesti tau per upę popierinį drugelį".

Ir tada, tarsi regėčiau - kaskart jis krenta į vandenį, ištirpsta, pasiduoda srovei, bet aš vis tiek lankstau naują.

Nesu tikra, ar kažkas išvis yra kitame krante, bet gal tai ir ne taip svarbu.
Tame trapiame popieriaus skrydyje yra kažkas nepaaiškinamai žmogiško - bandyti vėl ir vėl.

Upė - tarsi laikas, teka nuplaudamas tai, kas buvome vakar, ir palikdamas tik atspindžius to, kuo dar bandome būti.

Dar pagalvoju, kad kitas krantas, galbūt, tik mūsų pačių gyvenimo vizijos dalis, kažkoks ataidintis fragmentas, į kurį mėtydami drugelius bandome pataikyti. Gal tai mūsų atminties krantas.

Ir dar man atrodo, kad pats mėtymo veiksmas ir yra būties esmė. Kad galbūt gyvenimas ir yra ta begalinė seka bandymų pasiekti kitą, suprasti, būti suprastam ir išgirstam, net ir tada jei viskas byra dar prieš perskrendant upę.

Ir vis dėlto, kaip svarbu mėtyti.
Nes tame judesyje, tame sykiais viltingame, o sykiais ir nedaug žadančiame, bet gyvame veiksme - slypi visa tai, ką galėtume pavadinti gyvu savimi./

📷 Tati Frank photo

fb.me

/Kapsi apsunkusiais lašais spalio vidurys, o man sukasi mintys apie "kažin ko" paieškas.

Žmogus - unikali būtybė, kuri klaidžioja net tada, kai stovi vietoje. Kovoja su savo paties tyla, manydamas, kad nepaliaujamas judesys suteiks prasmę, o naujos vietos pakeis vidų.

Sugrįžta kažkur nugirsta mintis - „viskas, ko mes taip beviltiškai ir atkakliai ieškome, dažniausiai būna tame pačiame kambaryje.“

O mums nepailstamai atrodo, kad prasmė slypi "už durų".

Tylus paradoksas: mes visą gyvenimą bėgame nuo tuštumos, nuo nežinomybės, nuo beprasmybės — ir vis tiek grįžtame į tą pačią vietą, tik kitomis akimis.
Ieškome meilės kituose, nors jos daigai glūdi mūsų pačių viduje.
Ieškome prasmės sukardami tūkstančius kilometrų, nors ji tyliai alsuoja mūsų pačių kvėpavime.

Dar viena kelionė, dar vienas žmogus, dar vienas žingsnis, regis, atvers tai, ko trūksta.

Panašu, kad kiekvienas mūsų ieškojimas tėra sugrįžimas.
Kiekvienas atradimas — tik atpažinimas to, kas jau buvo mumyse, tik dar neįvardyta.

Ir vistik, kartais reikia perplaukti ne vieną Atlantą, kad suprastume, jog viskas, ko taip desperatiškai siekėme, kantriai laukė visai čia pat.

Akimirkai sustoju, įkvepiu giliai ir iškvepiu.
Žvelgiu į siluetą veidrodyje. Tą patį, kurį susipakavus vežuosi į visas savo ieškojimų keliones.

Graži ir skaudi savo paprastumu tiesa./

fb.me