16/03/2021
Kovo 16 – oji – Knygnešio diena!
Ir šviečia kaip žvaigždės lietuviškos raidės,
Ir džiaugiasi širdys, už skausmą jas pirkę…
Petras Vaičiūnas
Kovo 16 – oji – Knygnešio diena. Minint šią dieną prisimenama mūsų tautos istorijos atkarpa – 1864 – 1904 metai. Šis laikotarpis – spaudos draudimo metai.
Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 - 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 - 1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.
Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Lietuviškos knygos ir laikraščiai buvo leidžiami iš rankų į rankas. Milžinišką darbą atliko spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą tuo laikotarpiu buvo įkalinta, nužudyta, ištremta maždaug 2000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.
Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebantys kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.
„...Pasaulyje niekur daugiau nežinoma, kad tautai būtų uždrausta savo kalba melstis, mokyti vaikus, leisti ir skaityti laikraščius, nekalbant apie knygas. Tai lygu išplėšti liežuvį iš burnos, o iš krūtinės širdį, kuri gebėtų ne tik savo artimą, bet ir tėvynę mylėti. Ogi mes – ta pasauliui nežinoma išimtis, būtent mūsų senoliai, net kelios viena kitą gimdžiusios kartos, kaip sakoma, savo oda patyrė gimtojo žodžio draudimą. Viena Lietuva, daugiau niekas po saule, išsiugdė savo knygnešius – kitur nė nežinoma, kas tai per užsiėmimas. O kam knygnešiai, nepaisydami didelių pavojų, iš užsienio draudžiama kalba sudėtas knygas gabendavo? Savaime aišku, ne žydiškai, lenkiškai, rusiškai arba vokiškai šnekančiam miestelėnui. Po sodžius jas išdalydavo, išparduodavo, tas draudžiamas lietuviškas knygeles, artojai jas skaitė po savo šiaudinėmis vargo pastogėmis rudens ar žiemos atvangų vakarais...
Lietuvos kaimas niekada nebuvo toks tamsus ir neraštingas, kaip aprašoma sovietiniuose vadovėliuose. Lietuviška knyga ant sodiečio stalo visada buvo šalia duonos abišalės, o knygų spinta jam buvo nežinomas baldas todėl, kad dažnais istoriniais tarpsniais knygas teko slėpti palėpėse, drevėse, aviliuose, aruoduose ar kitokiuose užkaboriuose.“ (R. Sadauskas, 1997)
1864 – 1904 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį, už savo egzistenciją. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena (1846 m.) – skirta visiems knygnešiams prisiminti ir pagerbti.
Informaciją parengė Veisiejų TVM bibliotekininkė Asta Makauskienė.
Nuotraukoje Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“.
