Mokytoja Gabija

29/07/2026

Kviečiu kartu su vaikais pasiklausyti pasakų ir po klausymo skirti šiek tiek laiko jaukiam pokalbiui apie išgirstą istoriją, veikėjų jausmus bei pasakoje slypinčias vertybes. Nuoroda: https://www.youtube.com//videos

Būčiau labai dėkinga už Jūsų grįžtamąjį ryšį apie vaikų patirtas emocijas klausantis pasakų ir jų patirtį po klausymo. Jūsų mintys bei pastebėjimai man yra labai svarbūs, nes noriu nuolat tobulėti, gerinti kuriamas pasakas ir kurti istorijas, kurios būtų prasmingos, įdomios bei naudingos vaikams.

Jūsų atsiliepimai padės geriau suprasti, kas vaikams labiausiai patinka, kas juos įtraukia ir kaip pasakas galima dar labiau pritaikyti vaikų emociniam ugdymui, vaizduotei bei vertybių pažinimui.

Nuoširdžiai dėkoju už skirtą laiką ir labai lauksiu pasidalintų minčių į asmenines žinutes. ☺️

Share your videos with friends, family and the world

20/07/2026

Šiandien, noriu pristatyti savo audio pasakų rinkinį ir papasakoti, kaip jis atsidaro. :)

„Stebuklų girios pasakos“ gimė iš kasdienio darbo su vaikais, pedagoginės patirties ir nuoširdaus noro padėti vaikams augti ne tik protingais, bet ir gerais žmonėms.

Dirbdama pradinio ugdymo mokytoja kasdien stebėjau, kaip vaikai mokosi pažinti pasaulį, bendrauti, draugauti, spręsti nesutarimus, įveikti baimes ir suprasti savo jausmus. Pastebėjau, kad šiandien vaikams ypač svarbu ugdyti socialines ir emocines kompetencijas – empatiją, pagarbą, atsakomybę, bendradarbiavimą, drąsą, pasitikėjimą savimi, gebėjimą išklausyti kitą ir tinkamai išreikšti savo emocijas.

Būtent iš šių pastebėjimų ir gimė pirmosios pasakos. Jos buvo kuriamos dar gerokai prieš gimstant šiai knygai – kaip mažos istorijos, padedančios vaikams lengviau suprasti sudėtingas gyvenimo situacijas. Vėliau šios istorijos išaugo į vientisą Stebuklų girios pasaulį, kuriame kiekvienas veikėjas ir kiekviena pasaka atspindi tam tikrą vertybę ar gyvenimo pamoką.

Šios pasakos paremtos vertybių ugdymu ir socialinių bei emocinių kompetencijų stiprinimu. Jose nėra pamokslavimo ar griežtų moralų. Vaikai mokosi per veikėjų patirtis, jų pokalbius, klaidas, atradimus ir draugystę. Pasaka tampa saugia erdve, kurioje galima pažinti save, kitus ir pasaulį.

Vaikams pasakos visais laikais buvo stebuklingas pasaulis, kuriame viskas įmanoma. Klausydamiesi istorijų jie kuria vaizdinius, lavina vaizduotę, turtina kalbą ir mokosi suprasti jausmus.

Audio pasakos leidžia vaikui ne tik klausytis istorijos, bet ir pačiam susikurti jos pasaulį savo vaizduotėje. Klausydamasis vaikas sutelkia dėmesį į žodį, intonaciją, veikėjų emocijas ir istorijos prasmę. Tai skatina kūrybiškumą, ugdo klausymo gebėjimus ir padeda kurti stipresnį emocinį ryšį su pasaka.

„Stebuklų girios pasakos“ skirtos 3–10 metų vaikams, tačiau jos gali tapti jaukiu vakaro ritualu ir visai šeimai. Mažesni vaikai istorijas išgyvena per veikėjų emocijas, o vyresni jau geba pastebėti gilesnes vertybes, aptarti veikėjų pasirinkimus ir susieti juos su savo kasdieniu gyvenimu. Didžiausią naudą pasakos suteikia tuomet, kai jų klausymasis tampa bendru vaiko ir suaugusiojo laiku.

Rekomenduoju:

* klausytis vienos pasakos vienu metu, neskubant;
* po pasakos skirti kelias minutes pokalbiui;
* aptarti, ką jautė veikėjai ir kodėl jie taip pasielgė;
* paklausti vaiko, ar jis yra patyręs panašią situaciją;
* kartu pagalvoti, kaip istorijos mintį galima pritaikyti kasdieniame gyvenime.

Tam gali padėti paprasti klausimai:

* Koks veikėjas tau šiandien patiko labiausiai? Kodėl?
* Ką ši istorija norėjo pasakyti?
* Kaip tu būtum pasielgęs tokioje situacijoje?
* Ar prisimeni, kada pats padarei panašų gerą darbą?
* Ką galėtum padaryti rytoj, kad pradžiugintum kitą žmogų?

Tokie pokalbiai padeda vaikui ne tik suprasti pasaką, bet ir ugdyti emocinį intelektą, kritinį mąstymą, empatiją, gebėjimą priimti sprendimus bei taikyti išmoktas vertybes kasdienybėje.

Tikiu, kad kiekviena pasaka gali tapti ne tik gražia istorija prieš miegą, bet ir mažu žingsniu į geresnį, jautresnį ir drąsesnį pasaulį. Jei bent viena istorija paskatins vaiką padėti draugui, ištarti gerą žodį, išdrįsti pabandyti ar patikėti savimi, vadinasi, Stebuklų girios gyventojai atliko savo svarbiausią misiją.
Pasakos po truputėlį atsiras visos. Norinčius išgirsti ir kartu mokytis per pasakas kviečiu jų pasiklausyti šioje nuorodoje: https://www.youtube.com//videos

18/03/2026

Kviečiu balsuoti!! 🫣❤️ ir palaikyti šaunius mokinius! 🌸

12/11/2025

Terapinės pasakos-mažas stebuklas klasėje

Gerosios patirties pasidalijimas ir praktinės rekomendacijos mokytojams

Šiandienos mokykloje vis dažniau kalbame ne tik apie žinias, bet ir apie vaikų emocinę sveikatą, bendravimo kultūrą, gebėjimą suprasti save ir kitus. Dirbdama su pradinukais pastebėjau, kad kartais tradicinės pamokos formos neužkabina gilesnių jausmų ar santykių temų. Todėl į savo ugdymo praktiką įtraukiau terapinių pasakų metodą, kuris tapo vienu veiksmingiausių būdų padėti vaikams pažinti emocijas ir spręsti kasdienes situacijas per simbolius bei istorijas.

Kodėl pasakos veikia?
Vaikai natūraliai reaguoja į pasakojimus-jie atpažįsta save veikėjų situacijose, mokosi iš jų sprendimų, o kartu gali saugiai kalbėti apie savo jausmus. Terapinė pasaka veikia tarsi veidrodis-ji leidžia vaikui atpažinti savo išgyvenimus per kitų patirtį, tačiau be kaltės ar gėdos jausmo. Remiantis tyrimais, tokios pasakos padeda mažinti nerimą, gerina socialinius įgūdžius, ugdo empatiją ir savivertę. Praktikoje matau, kad po tokių užsiėmimų vaikai tampa atviresni, drąsiau kalba apie jausmus, geriau susitvarko su konfliktinėmis situacijomis.

Kaip aš taikau terapines pasakas pamokose?
1. Pasiruošimas.
Iš anksto parenku pasaką, atitinkančią klasės poreikius ar aktualijas. Pvz., jei vaikai dažnai ginčijasi-renkuosi istoriją apie draugystę, bendradarbiavimą ar atleidimą. Dažnai naudoju Maria Molicka „Terapinės pasakas“ arba trumpas lietuviškas istorijas iš vaikų literatūros.
2. Skaitymas ir įsijautimas.
Pamokos metu sukuriu ramią atmosferą-įjungiu tylią atpalaiduojančią muziką, mokiniams leidžiu pasirinkti, kaip ir kur sėdėti klasėje. Skaitau lėtai, leisdama vaikams įsijausti į veikėjų išgyvenimus.
3. Aptarimas ir refleksija.
Po pasakos kalbamės atvirai: Kaip jautiesi išgirdęs šią pasaką? Kas labiausiai patiko? Ką herojus jautė? Ar tau yra buvę panašiai? Vaikai dažnai pasako netikėtai gilių minčių-šiuo metu svarbiausia klausytis, o ne vertinti.
4. Kūrybinė veikla.
Kartais vaikai piešia pasakos herojų, sugalvoja naują pabaigą, vaidina trumpus epizodus. Kūryba padeda giliau išgyventi istoriją ir pasisemti įžvalgų.
5. Apibendrinimas.
Užbaigiame ramiu pokalbiu: „Ką šios pasakos herojus išmoko?“ arba „Ką galime pasiskolinti iš jo drąsos ar išminties?“.

Kokie pokyčiai pastebimi?
Klasėje mažėja susierzinimo, ginčų, vaikai greičiau susitaiko.
Vaikai drąsiau kalba apie jausmus, išmoksta juos įvardinti.
Sustiprėja tarpusavio ryšys-klasėje atsiranda daugiau atjautos, mažiau pajuokos. Mokytojui tampa lengviau aptarti sudėtingas temas (baimę, liūdesį, netektį) be tiesioginio moralizavimo.

Kodėl verta išbandyti?
Terapinės pasakos-tai ne papildomas darbas, o prasmingas būdas įtraukti vaikų širdis į ugdymą. Jos lavina kalbą, stiprina emocinį raštingumą, padeda kurti klasės bendruomenę. Dažnai po užsiėmimo vaikai prašo dar vienos istorijos-ir tai geriausias įrodymas, kad pasaka veikia.

Rekomenduoju kiekvienam pradinių klasių mokytojui bent kartą išbandyti šį metodą. Jis nereikalauja sudėtingų priemonių-tik šiek tiek laiko, pasakos ir noro klausytis.
O rezultatas-ramesni, atviresni ir laimingesni vaikai. :))

12/11/2025

Labai dažnai tenka išgirsti, kad ne visi gali mokytis kartu, bet čia noriu sustoti.. Skaudu girdėti šiuos žodžius, nes aš tikiu, kad kiekvienas vaikas turi teisę mokytis kartu su bendraamžiais-tai padeda ne tik akademiniam, bet ir socialiniam bei emociniam augimui.

Kurtieji ir neprigirdintys vaikai nėra „kitokie“-jie tiesiog turi kitą būdą girdėti pasaulį. Kai mokykla pasiruošusi ir klasė priimanti, tokie mokiniai tampa aktyvūs, kūrybingi ir dažnai labai motyvuoti.

Kurtieji ir neprigirdintys vaikai gali sėkmingai mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, jei mokykla organizuoja tinkamą specialiąją pagalbą: surdopedagogą, individualų ugdymo planą, garsui padedančias priemones ir (kai reikia) gestų (lietuvos gestų) kalbos vertėją. Šiuos principus remia ir Lietuvos teisės aktai bei specialiosios pagalbos organizavimas švietimo sistemoje.

Kaip mokytojui priimti tokį mokinį
Susiplanuok ir bendradarbiauk su specialistais. Prieš pradedant pamokas svarbu aptarti mokinio poreikius su surdopedagogu, specialiųjų poreikių koordinatoriumi ar Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro specialistais-taip bus parengtas realus ugdymo planas ir nustatytos priemonės.
Prieinamumas klasėje: mokinį sodinti arčiau mokytojo, geras apšvietimas (mokinys turi matyti mokytojo veidą), triukšmo mažinimas, užrašai ant lentos ir vizualinės priemonės. Naudok adaptacijas (tekstai, pagrindinės žodžių kortelės, vaizdinės užduotys).
Mokymo metodai: trumpesni sakiniai, aiškūs nurodymai, pakartojimai, užduočių suskaidymas į žingsnius. Vertinga turėti individualų ugdymo planą (IUP) su aiškiais tikslai bei vertinimu.

Kaip informuoti klasę-draugiškai ir aiškiai
Prieš mokinio atėjimą arba pirmomis dienomis organizuok trumpą pokalbį: paaiškink, ką reiškia klausos sutrikimas, pabrėžk, kad mokinys mokės ir komunikuos šiek tiek kitaip, bet nori draugauti, žaisti ir mokytis kaip visi. Parodyk paprastų gestų pagrindus (pvz., „labas“, „ačiū“), pasiūlyk trumpą žaidimą „mokomės ženklų“-tai nuteiks klasę pozityviai ir sumažins baimę. Tokius metodus dažnai rekomenduoja kurčiųjų ugdymo specialistai.

Kaip bendrauti su kurčiu/neprigirdinčiu mokiniu
Visada kalbėk matydamas mokinį, kalbėk aiškiai, nešaukiant.
Naudok gestus, piešinius ar užrašus, kai reikia paaiškinti sudėtingesnį dalyką.
Patikrink supratimą: paprašyk mokinio pakartoti žodžiais arba parodyti.
Jei mokinys naudoja gestų kalbą, išmok kelis svarbiausius ženklus-tai labai pagerins santykį.
Leisk mokiniui naudoti technologijas: FM sistemą, tekstinius užrašus, planšetę ar kitas pagalbines priemones.

Kaip padėti adaptuotis socialiai
Organizuok „Bičiulių draugystė“ programas: brolio/sesers sistemą, grupines užduotis, mentorystę vyresnių mokinių. Skatink draugiškus vaidmenis (pvz., klasės pagalbininkas), supažindink klasę su bendravimo taisyklėmis (kalbėti vienam po kito, ne visiems kartu, bent jau minimalūs gestai, vizualūs signalai). Bendruomenės ir šeimos palaikymas-taip pat labai svarbu.

Praktinės problemos Lietuvos mokyklose
Lietuvoje išlieka kelios realios kliūtys: specialistų (surdopedagogų, gestų kalbos vertėjų) stoka, kai kuriose savivaldybėse, riboti finansiniai ištekliai techninėms priemonėms, nepakankamas bendrojo lavinimo mokytojų rengimas praktiniam darbui su klausos sutrikimų turinčiais vaikais ir socialiniai stereotipai. Tyrimai ir analizės rodo, kad nors teisės aktai leidžia integraciją, vietovėse pasitaiko spragų aprūpinime ir kvalifikuotų paslaugų prieinamume.

Kokios galimos sėkmės, jei mokykla pasiruošusi
Tinkamai pasiruošus, integracija duoda aiškią naudą: mokiniai geriau įsitraukia į klasės gyvenimą, įgyja socialinių įgūdžių, kurtieji gali tapti dvikalbiais (lietuvių kalba ir lietuvių gestų kalba), o akademiniai pasiekimai stabilizuojasi ar gerėja. Sėkmės pavyzdžiai rodo: aiškus planavimas, specialistų įtraukimas ir technologijų naudojimas-raktas į sėkmę. Lietuvos kurčiųjų ugdymo centrai ir draugijos teikia metodinę pagalbą bei mokymus, kuriais verta pasinaudoti.

Integracija-ne vien tik teisinė prievolė, tai kasdienis darbas, reikalaujantis empatijos, pasiruošimo ir bendradarbiavimo. Jei mokykla pasiruoš, o klasė-priimanti ir smalsi, kurtieji ir neprigirdintys vaikai gali tapti pilnaverčiais bendruomenės nariais, o visa mokykla-labiau žmogiška ir atvira vieta mokytis.

25/09/2025

💫 Kartais užtenka vieno žvilgsnio į buvusį mokinį, kad suprastum – visos pastangos buvo vertos. Džiaugiuosi Mato kelione, jo drąsa ir atkaklumu. Linkiu, kad kiekvienas žingsnis pirmyn atvertų dar daugiau durų. O mums, mokytojams, tai tikras įkvėpimas – kiekvienas mokinys yra istorija, kuria verta didžiuotis.

Susitikimas su JAV Betelio universiteto profesore, įtraukiojo ugdymo eksperte

Įtraukusis ugdymas – ir vertybė, ir iššūkis. Neturime visrakčio, atrakinančio visas duris į sėkmę, tačiau mokydamiesi, bendradarbiaudami, dalydamiesi patirtimi siekiame, kad mūsų progimnazijoje būtų pastebėtas kiekvienas vaikas, siekiame įgyvendinti mokymosi paradigmą, kad mokykla skirta visiems ir kiekvienam.

Šių metų rugsėjo 24 dieną susitikome su JAV Betelio universiteto profesore ir įtraukiojo ugdymo eksperte Katie Raisanen Bonawitz, kuri atvyko drauge su savo asistentu. Profesorė domėjosi mūsų progimnazijos patirtimi ir dalijosi savo šalies patirtimi, kaip sekasi įgyvendinti įtraukųjį ugdymą. Kalbėjome apie mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais integraciją į ugdymo procesą, su kokiomis kliūtimis susiduriame, kaip jas įveikiame.

Susitikime dalyvavęs 8 b klasės mokinys Matas B. svečiams anglų kalba vedė ekskursiją po mokyklą, papasakojo, kas jam mokykloje patinka, kokie dalykai sekasi, su kokiais sunkumais susiduria. Kartu dalyvavusi Mato B. mama Jurgita pasidžiaugė, kad bendradarbiaujant su mokyklos specialistais iššūkius pavyksta įveikti.

Džiaugiamės turėję galimybę pasidalyti patirtimi apie įtraukųjį ugdymą su eksperte, atvykusia iš JAV. Susitarėme tęsti bendradarbiavimą.

13/09/2025

Noriu pasidalinti knyga, kuri priverčia pamatyti skirtumus tarp žmonių, kitu kampu. Knyga labai aktuali visiems, tiek mokytojams, tiek tėvams, tiek mokiniams. Nes kiekvienas, skaitydamas gali atrasti sau pamokų, įžvalgų, kurios labai reikalingos šių dienų kontekste.

Skaitant L. Hickok Helenos Keler istoriją mane labiausiai palietė ne tik pagrindinė herojė, bet ir jos santykis su aplinka bei mokytoja. Helena Keler savo vaikystėje atrodė tarsi įkalinta tylos ir tamsos pasaulyje – ji negirdėjo, nematė, o kartu neturėjo priemonių bendrauti su artimaisiais. Ši pradinė būklė išryškino neįtikėtiną kontrastą tarp visiškos izoliacijos ir galutinio išsivadavimo, kurį pavyko pasiekti atkakliai mokantis. Man įspūdį paliko tie momentai, kai Helena dar nesuprasdavo, jog ženklai delne gali turėti prasmę, o jos mokytoja Ana Sullivan, nepaisydama nesėkmių, atkakliai kartodavo judesius. Atrodo, kad kiekviena mažytė pažangos akimirka buvo ne tik mokymo rezultatas, bet ir giliai žmogiškas ryšys, įrodantis, kad kantrybė bei tikėjimas kitu žmogumi gali nuversti didžiausias kliūtis.
Ana Sullivan man paliko ne mažesnį įspūdį nei pati Helena. Ji – mokytojos figūros įsikūnijimas, parodantis, jog ugdytojo vaidmuo nėra vien perteikti žinias, bet padėti atrasti būdą pasaulį suvokti ir jame dalyvauti. Tai verčia permąstyti, kokią atsakomybę neša pedagogas: ar jis tik suteikia įgūdžius, ar padeda žmogui atrasti savo tapatybę ir balsą? Situacijos, kuriose Helena patirdavo nusivylimą, tačiau mokytoja atsisakydavo pasiduoti, išryškino, kad pažanga nėra tiesi linija – ji pilna griūčių, frustracijos, bet tuo pačiu ir džiaugsmo, kai pagaliau atsiveria prasmių pasaulis.
Knyga privertė mane apmąstyti kelis esminius klausimus. Pirmiausia – ką mes, kaip visuomenė, laikome „normalumu“ ir „gebėjimais“? Helenos istorija rodo, kad ribos dažnai nustatomos ne tiek dėl pačios negalios, kiek dėl mūsų pačių požiūrio. Tai moko, kad žmogaus potencialo negalime iš anksto apriboti vien dėl fizinių kliūčių. Antra, knyga išryškina komunikacijos esmę – bendravimas nėra vien žodžiai ar garsai, tai ryšys, kuris gali būti kuriamas įvairiausiais būdais. Helena parodė, kad kalba slypi ne tik balsuose, bet ir ženkluose, gestuose, net vidinėje vaizduotėje.
Ši istorija paskatino mane susimąstyti apie empatiją kaip pamatinę socialinę vertybę. Empatija čia reiškiasi ne tik kaip gailestis, bet kaip aktyvi pastanga suprasti kitą žmogų, ieškoti būdų, kaip jis galėtų atsiskleisti. Tai priverčia kelti klausimą: kiek mūsų aplinkoje yra žmonių, kurių mes „nematome“ ar „negirdime“? Ir ar tikrai tik Helenos sensorinė negalia yra kliūtis, ar dažnai mūsų pačių ribotas suvokimas tampa barjeru kitų pilnavertiškam dalyvavimui?
Galų gale ši knyga man tapo priminimu apie valios, smalsumo ir atkaklumo jėgą. Helena Keler nebuvo pasyvi mokytojos pastangų gavėja – ji pati troško mokytis, suprasti, dalyvauti pasaulyje. Tai verčia permąstyti, kaip mes patys siekiame savo tikslų, kiek įdėjome pastangų į tai, kas mums atrodo svarbiausia, ir kaip dažnai pasiduodame daug menkesnėms kliūtims.

01/09/2025

Mieli mokiniai, tėveliai ir mokytojai,
Šiandien, kai Rugsėjo 1-oji vėl atveria mokyklos duris, prisimename, kad kiekvienas žingsnis į klasę yra tarsi naujo kelio pradžia. Juk kaip sakoma knygoje „Tamsta Mokytojas“ – mokytojas nėra tik tas, kuris moko raidžių ar skaičių, bet ir tas, kuris įžiebia širdyje šviesą.
Mokiniai, šiandien Jūs – tarsi maži keliautojai, pradedantys dar vienus nuotykius. Kiekviena diena bus galimybė atrasti ką nors naujo, ne tik knygose, bet ir draugystėje, šypsenoje, gerume. Nepamirškite: tikrasis mokymasis – tai ne tik žinojimas, bet ir tapimas geresniu žmogumi.👧
Tėveliai, Jūsų rankose – didžiausias stebuklas: vaiko smalsumas. Leiskite jam klysti, ieškoti, svajoti. Drąsiai eikite šalia, bet nepamirškite ir paleisti – juk kiekvienas atradimas tampa prasmingu tik tada, kai vaikas jį padaro pats.👨‍👩‍👧
Mokytojai, ši diena – ypatinga. Jūs – tie, kurie tyliai sėjate sėklas, kurios sužaliuos galbūt ne iš karto, bet sužaliuos būtinai. Jūsų žodis, šypsena, kantrybė – tai dovana, kurią mokiniai nešis visą gyvenimą.🍂
Tad tegu šie mokslo metai būna kupini šilumos ir prasmės. Knygose slypi ne tik žinios, bet ir gyvenimo išmintis. Kiekviena pamoka palieka mažą, bet gilų pėdsaką širdyje.
Prisiminkime: tikrasis mokymasis – tai kelionė, kurioje svarbiausia ne pasiekti pabaigą, o išmokti džiaugtis kiekvienu žingsniu.🌟
Su Rugsėjo 1-ąja – nauja pradžia, nauju tikėjimu ir šviesa širdyje.

Mokytoja Gabija

31/08/2025

Rytoj rugsėjis

Vaikai – į mokyklą, tėvai – į nerimą.
„Kaip jam seksis? Ar gaus dešimtuką? O gal mokytoja priekaištaus, kad piešinys kreivas?“
Ramiai, mielieji. Kreivas piešinys – dar ne pasaulio pabaiga. Kreivas gyvenimas – va čia jau rimčiau.

Mokiniai pasiruošę: kuprinės kaip cementmaišiai, batai – lyg pabėgę iš kariuomenės. O tėvų akyse – sena kaip pasaulis viltis: gal šiemet bent kartą pats paruoš namų darbus.

Vaikas tikrai pamirš sportinę aprangą mokykloj. Irgi gerai – bent jau žinosite, kad mokykloj buvo.

Jei gavo penketą – džiaukitės: penki iš dešimt juk jau pusė pergalės! Vaiko klaidos – tik prieskonis jo mokyklinėje sriuboje.

Svarbiausia – neprarasti smalsumo. Jei po kelių metų jūsų vaikas dar paklaus: „Mama, o kodėl dangus mėlynas?“ – vadinasi, mokslas jo smalsumo dar nesuvalgė.

Ir neužmirškit šypsotis. Nes jei vaikas grįžęs namo randa tėvus su veidais, lyg būtumėt praradę milijoną eurų – jam aišku iš karto: matematika baisi, bet tėvų išraiškos dar baisesnės.

Jei jūsų vaikas užaugęs mylės gyvenimą, žmones ir save – tai bus pats geriausias dešimtukas, kokį tik galima gauti.

Nuotrauka unsplash. com