11/05/2026
Su kriaukle ant kuprinės – piligrimų keliu
Gegužės 9-oji Raseinių lopšelis - darželis „Liepaitė“ bendruomenei tapo ne tik išvyka, bet ir ypatinga patirtimi, istorijos pažinimo bei tikro piligriminio ryžto diena. Tądien išsiruošėme į Šv. Jokūbo kelio jaunųjų ambasadorių estafetę, kurios pagrindinis tikslas – keliaujant pažinti kultūros paveldą, istorines vietas bei stiprinti ryšį su savo krašto praeitimi.
Šįkart kelias vedė į vieną paslaptingiausių ir jautriausių Raseinių krašto vietų – Kalnujų Šv. Viktoro bažnyčios griuvėsius. Ant kalvos stūksantys griuvėsiai tyliai saugo skaudžius istorijos prisiminimus ir iki šiol primena karo padarytas žaizdas. Dar 1815–1818 metais vietinis dvarininkas V. Jarudas Kalnujuose pastatė didingą akmens mūro bažnyčią. Deja, Antrojo pasaulinio karo metu ji buvo subombarduota. Nors laikas nusinešė didžiąją dalį šio statinio, griuvėsiai liko stovėti kaip nebylus istorijos liudininkas – viena iš nedaugelio Raseinių rajone išlikusių vietų, menančių karo tragediją. 2010 metais ši vieta buvo pritaikyta turistų lankymui, todėl šiandien ji kviečia ne tik prisiminti praeitį, bet ir sustoti apmąstymams.
Į kelionę „Liepaitės“ bendruomenės moterys leidosi ne šiaip sau – visos jautėsi tikromis piligrimėmis. Prie kuprinių buvo prisisegusios po kriauklę – ypatingą piligrimystės simbolį. Kriauklė nuo seno reiškia piligrimo kelią, apsaugą, dvasinį augimą bei žmogaus vidinę kelionę. Kiekvienas žingsnis tapo ne tik fiziniu išbandymu, bet ir prasminga patirtimi, kviečiančia pajusti kantrybę ir atkaklumą.
Nors oras tądien nelepino – dangų vis užtraukdavo debesys, tarpais tyliai krapnojo lietus, o stiprus vėjas bandė sustabdyti žingsnius – gera nuotaika ir bendras tikslas neleido pasiduoti. Drąsiai, vienos kitą palaikydamos, žygeivės įveikė net 13 kilometrų kelią. Kiekvienas nueitas kilometras tapo mažyte pergale, o kartu ir dar vienu gražiu prisiminimu.
Kelionės pabaigoje visų laukė ypatingas įvertinimas – sertifikatai, patvirtinantys, kad tapome Šv. Jokūbo piligrimų kelio Lietuvoje ambasadorėmis, bei gavome piligrimų pasus. Tai ne tik simboliniai dokumentai, bet ir prasmingas priminimas apie nueitą kelią ir patirtus iššūkius.
Nors vakare kojos jau buvo pavargusios ir apsunkusios nuo nueitų kilometrų, širdyse liko daug šilumos, pasididžiavimo ir džiugių emocijų. Tokios dienos dar ilgai išlieka atmintyje – jos moko vertinti istoriją, būti kartu ir atrasti džiaugsmą net tuomet, kai kelias vingiuotas, o vėjas pučia tiesiai į veidą.
Ši piligriminė kelionė tapo ne tik žygiu, bet ir ypatinga patirtimi, kuri dar kartą įrodė – kartu galima įveikti viską.
Kelionės estafetės vardu Rasa Kačiušienė
