Labanoro regioninis parkas

21/08/2026

Informuojame, kad dėl techninių kliūčių rugpjūčio 22 d. Labanoro regioninio parko lankytojų centras nedirbs.

Informaciją apie lankytinus objektus bei maršrutus rasite:

19/08/2026

Kas ten buvo?.. Labanoro miško garsai, kurių nesuprantame

Ar kada nors Labanoro miške išgirdote garsą, bet taip ir nesupratote, kas jį skleidė?
Kažkas sušlamėjo krūmuose.
Kažkur netoliese trakštelėjo šaka.
Nuo ežero atsklido keistas balsas.
Miško gilumoje kažkas suūbavo, sušuko, sušnypštė...
Apsižvalgome – nieko nėra. Ir tada nejučia pagalvojame- kas ten buvo?
Miške garsų yra kur kas daugiau, negu mes paprastai pastebime. Tik dieną juos dažnai nustelbia mūsų pačių balsai, automobiliai, vėjas, žmonių žingsniai. O kai miške nurimstame, staiga pradedame girdėti visai kitą pasaulį.

🌅 Ryte miškas prabyla pirmiausia

Dar prieš patekant saulei jau galima išgirsti pirmuosius paukščius.
Jų balsai – ne šiaip gražus rytinis koncertas. Paukščiai taip praneša apie save, žymi teritoriją, ieško poros, įspėja vieni kitus apie pavojų.
Todėl ankstyvas rytas miške yra ypatingas laikas. Atrodo, kad nieko nevyksta, tačiau aplinkui jau vyksta aktyvus gyvenimas.
Kartais užtenka atsikelti gerokai anksčiau nei įprastai ir išeiti į mišką, kad išgirstum tai, ko vidury dienos nė nepastebėtum.

🌲 O kas buvo už krūmo?

Vienas keisčiausių miško garsų – staiga trakštelėjusi šaka.
Mes sustojame. Pažiūrime į vieną pusę, į kitą. Nieko.
Tačiau gyvūnas, kuris tą garsą sukėlė, galbūt jau seniai pasitraukė.
Miško gyventojai dažnai žmogų pastebi anksčiau, negu žmogus pastebi juos. Stirna gali išgirsti mūsų žingsnius iš tolo. Lapė gali tyliai pasitraukti į tankmę. Paukštis nuo medžio viršūnės stebi mus, nors mes jo nė nepastebime.
Mes išeiname manydami, kad nieko nepamatėme.
O gal miškas visą tą laiką mus matė.

🌙 O sutemus?

Čia prasideda dar kitoks gyvenimas.
Kai mums atrodo, kad miškas nutyla, kai kurie jo gyventojai kaip tik tampa aktyvesni.
Pradeda skraidyti šikšnosparniai, suaktyvėja kai kurie naktiniai gyvūnai, o iš medžių ar miško gilumos gali pasigirsti balsai, kurių dieną negirdime. Kartais naktinis garsas gali net išgąsdinti.
Tas pats miškas, kuriuo dieną vaikščiojome ramiai, tamsoje staiga atrodo paslaptingas.
Bet dažniausiai paslaptis turi visai paprastą paaiškinimą.
Tiesiog mes nepažįstame visų miško balsų.
Ir galbūt tai net yra gražiausia. Nereikia visko iš karto žinoti. Kartais smagu tiesiog sustoti ir pagalvoti:
„Kas ten buvo?“

📷 O dabar – Jūsų eilė!
Ar kada nors Labanoro miške išgirdote garsą, kurio negalėjote paaiškinti?
Galbūt kažkas suūbavo prie ežero.
Gal miške kažkas garsiai sušlamėjo.
Gal girdėjote keistą paukščio balsą, kurio neatpažinote.
O gal pavyko ne tik išgirsti, bet ir nufotografuoti tą, kuris skleidė garsą?

Pasidalykite savo istorija komentaruose. Parašykite, kur ir kada tai nutiko. Jei turite nuotrauką – įkelkite ir ją.
Galbūt vienas garsas bus visiems gerai pažįstamas, o kitas privers kartu pasukti galvą.

Šįkart pasakojimą tęskite Jūs - Labanoro regioninio parko stebėtojai, lankytojai ar gyventojai, ar šiaip prijaučiantys...laukiame

19/08/2026

‼️ATŠAUKTA‼️
🌊PLAUKIMO GRAFIKAS RUGPJŪČIO 22-23 D. (šeštadienis ir sekmadienis)! 🌊🛥️

Kviečiame rezervuoti apžvalginius arba individualius plaukimus Baltųjų Lakajų ežeru su laivu Laumaris MINDŪNAI! 🌊

📍 Mus rasite: Laumaris MINDŪNAI, Mindūnai
📄 Plaukimų grafiką, naujienas ir kitą informaciją rasite „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose Laumaris MINDŪNAI.
📞 Rezervuokite telefonu +370 606 36800 arba el. paštu [email protected]

❗️SVARBU! Minimali plaukimo suma - 50 EUR (jei plaukia 2, 3 ar 4 asmenys, taikoma minimali suma).

❗️Dėl nepalankių oro sąlygų plaukimai gali būti atšaukti. Apie tai informuosime iš anksto.

❗️Į apžvalginius plaukimus nepriimame su atsineštu maistu ir gėrimais. Tokia galimybė skirta tik individualiems plaukimams. Gerbkime kartu plaukiančiųjų poilsį.

👉 Rezervuoti rekomenduojame bent kelias valandas prieš pageidaujamą plaukimo laiką.

🐶 Keliaujate su augintiniu? Mielai priimsime! Svarbu, kad jis būtų draugiškas kitiems keleiviams.

📎 Informaciją apie vietų užimtumą nuolat atnaujinsime.

Iki susitikimo Baltųjų Lakajų ežere! 🌊☀️

14/08/2026

ŽOLINĖ - KAI VASARA SUSIRIŠA Į PUOKŠTĘ

Rytoj - Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė, o kartu ir viena gražiausių lietuviškų tradicijų, kurioje susitinka tikėjimas, gamta, derlius ir žmogaus dėkingumas.
Žolinė ateina tuo ypatingu metu, kai vasara jau subrendusi. Laukuose auksuoja javai, pievose žydi paskutinės vasaros gėlės, soduose noksta vaisiai, o daržai dovanoja tai, ką visą vasarą augino žemė ir žmogaus rankos. Todėl nuo seno ši diena buvo tarsi padėka už tai, ką užaugino žemė, ir už viską, kuo žmogus buvo apdovanotas.
Krikščioniškoje tradicijoje Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Tačiau Lietuvoje ši diena ypatingai susipynė su senaisiais mūsų krašto papročiais – su pagarba žemei, augalams, derliui ir gyvybei.
🌾 O kokia Žolinė be žolynų puokštės?
Į bažnyčią žmonės nuo seno nešasi ne prabangių gėlių puokštę, o tai, ką tuo metu dovanoja laukai, pievos, daržai ir sodai.

Į Žolinės puokštę galima dėti:

🌼 kraujažoles, ramunes, medetkas,
🌿 mėtas, čiobrelius, jonažoles, kiečius,
🌾 rugių, kviečių ar kitų javų varpas,
🌸 laukų ir darželio gėles,
🍃 įvairių žolynų, žalumynų,
🍎 jei norisi – vaisių, uogų ar daržovių.

Svarbiausia ne puokštės grožis, o jos pilnatvė – kad joje būtų bent truputis to, ką mums užaugino žemė. Tradicinėse puokštėse būdavo ir vaistažolių, javų, daržovių, vaisių. Dzūkijoje į jas net įdėdavo morką, buroką ar nedidelį kopūstą.
Ypatingą vietą senosiose Žolinės tradicijose užėmė kietis – tikėta, kad jis saugo nuo perkūnijos.
O pašventintą puokštę žmonės parsinešdavo namo, išdžiovindavo ir laikydavo garbingoje vietoje – už šventųjų paveikslų, balkio ar kitoje saugioje vietoje. Ji turėjo saugoti namus ir šeimą, o žolynai būdavo naudojami ir įvairiems liaudiškiems gydymo papročiams.
Tačiau turbūt gražiausia Žolinės puokštės prasmė – ne jos „stebuklinga galia“. Tai - gyvybės puokštė.
Joje susitinka pieva ir laukas, daržas ir sodas, žmogaus darbas ir gamtos dovana. Joje telpa vasara, derlius, prisiminimai ir mūsų protėvių pagarba žemei.
Todėl rytoj, eidami į bažnyčią, nuskinkime ne šiaip gėlių.
Nuskinkime mažą vasaros dalelę.
Susiriškime ją į puokštę ir padėkokime už tai, ką turime. 🌿

Už žemę.
Už derlių.
Už namus.
Už artimus žmones.
Už gyvybę.

Juk Žolinė – tai diena, kai visa vasara susiriša į vieną puokštę ir tampa padėka. 💚
Gražios, prasmingos ir jaukios Žolinės! 🌾🌼

13/08/2026

VIENA DIENA LABANORO GIRIOJE - NUO AUŠROS LIGI TAMSOS

Ar kada nors susimąstėte, kiek daug miške įvyksta per vieną vienintelę dieną?
Mes ateiname į Labanoro mišką ryte, dieną ar vakare. Pamatome medžius, ežerą, išgirstame paukštį, galbūt sutinkame stirną. Kartais atrodo, kad miškas tiesiog yra.
Jis gyvena. Nuo aušros ligi tamsos. Ir net tada, kai mūsų ten nėra.
🌅 Aušra
Dar tik pradeda švisti, o miškas jau bunda. Pirmieji prabyla paukščiai. Vieni garsiai paskelbia apie save, kiti ieško poros, treti perspėja apie pavojų.
Rytas – vienas aktyviausių miško laikų. O žmogui, kuris ateina kiek vėliau, dalis šio rytinio gyvenimo jau būna pasibaigusi.
☀️ Diena
Į mišką ateiname mes.
Einame takais, fotografuojame, kalbamės, grožimės ežerais ir medžiais.
Tačiau tuo metu aplink mus vyksta daugybė dalykų, kurių nematome.
Kažkur tankmėje gyvūnas atsargiai stebi praeinantį žmogų. Kažkur medžio drevėje ilsisi paukštis. Po samanomis ir nukritusiais lapais knibžda mažytis pasaulis.
Mes matome mišką.
O miškas gyvena savo gyvenimą.
🌆 Vakaras
Saulė leidžiasi. Miškas keičiasi.
Dienos triukšmas nutyla, tačiau tai nereiškia, kad gyvenimas stoja. Priešingai – kai kuriems miško gyventojams dabar tik prasideda aktyviausias metas.
Į savo teritorijas pajuda lapės, stirnos, įvairūs smulkūs žinduoliai. Virš miško pasirodo šikšnosparniai.
Tai laikas, kai žmogus jau pradeda mažiau matyti, o miško gyventojai tampa drąsesni.
🌙 Tamsa
Mes sakome: „Miškas nurimo.“
Bet ar tikrai?
Tamsiame miške gyvenimas nesustoja. Pelėda tyloje ieško grobio. Šikšnosparnis ore gaudo vabzdžius. Naktiniai gyvūnai juda, ieško maisto, saugo savo teritorijas.
Mes girdime tik kažkur trakštelėjusią šakelę ar neaiškų garsą tamsoje.
O kažkam tai – visiškai įprasta naktis.
🌲 Ir tada ateina rytas.
Vėl pirmieji paukščių balsai, vėl bunda miškas, vėl prasideda nauja diena.
Galbūt todėl Labanoro miško neįmanoma pažinti vienu apsilankymu. Jis vis kitoks ryte, kitoks vidurdienį, kitoks vakare ir visiškai kitoks tamsoje.
Mes tik trumpam užsukame į jo gyvenimą. O jis gyvena visą parą.

📸 O dabar labai norime pamatyti Labanorą jūsų akimis.
Gal turite nuotrauką, darytą anksti ryte, kai dar kyla rūkas? O gal vakare, saulei leidžiantis? Gal teko fotografuoti mišką prieblandoje ar išgirsti tai, ko dieną niekada nebūtumėte išgirdę?
Pasidalinkite savo nuotraukomis komentaruose.
Šįkart nuotraukos nėra mūsų straipsnio iliustracija.
Jūs patys ją sukursite. 🌿📷
Galbūt tarp jūsų nuotraukų atrasime ir tokių Labanoro akimirkų, kurių dar niekada nesame matę.

06/08/2026

Labanoro paslaptys

Kas naktį nuaudžia sidabrinius miško nėrinius?

Ankstyvą vasaros rytą Labanoro miške kartais atrodo, kad kažkas per vieną naktį tarp žolių, krūmų ir medžių iškabino šimtus mažų nėrinių. Vos tik juos paliečia rasos lašeliai, voratinkliai suspindi lyg sidabriniai.
Bet kam vorams reikia tokių sudėtingų tinklų?
Pasaulyje gyvena dešimtys tūkstančių vorų rūšių, o Lietuvoje jų aptinkama daugiau kaip 500. Ne visi jie pina apskritus voratinklius – vieni audžia tankius tinklus, kiti slepiasi urveliuose, dar kiti grobį pagauna tiesiog bėgdami. Tačiau tie, kurių voratinklius dažniausiai matome miške, juos audžia ne dėl grožio.
Voratinklis – tai jų medžioklės įrankis.
Į jį įkliūva uodai, musės, mašalai ir kiti smulkūs vabzdžiai. Voras pajunta net menkiausią siūlų virptelėjimą ir skuba prie grobio. Taip kiekvieną dieną jis sumedžioja daugybę vabzdžių.
Todėl vorai yra vieni svarbiausių gamtos pagalbininkų. Jei jų būtų gerokai mažiau, gerokai padaugėtų vabzdžių, tarp jų ir tokių, kurie minta augalais ar tiesiog labai vargina žmones. Nors vorai dažnai kelia baimę, jie padeda palaikyti gamtos pusiausvyrą.
Dar labiau stebina jų darbštumas. Daugelis tinklus pinančių vorų seną voratinklį suardo ir net... suėda. Taip susigrąžina dalį baltymų, reikalingų naujam šilkui pagaminti. O jau kitą naktį toje pačioje ar visai kitoje vietoje nuaudžia naują tinklą.
Tik ryte, rasai nusėdus ant plonų šilko gijų, mes pamatome tai, kas visą naktį buvo beveik nematoma.
Ne veltui nuo seno vorai žmonėms atrodė paslaptingi. Lietuvių tautosakoje jie laikyti darbštumo ir kantrybės simboliu. Kai kur buvo tikima, kad voro be reikalo žudyti negalima – jis neša sėkmę ir saugo namus. Gal todėl senoliai voratinklius matė ne tik kaip gamtos kūrinį, bet ir kaip savotišką gerą ženklą.
Kitą kartą eidami Labanoro mišku stabtelėkite prie rasos nusėto voratinklio. Galbūt tai ne tik gražus gamtos vaizdas, bet ir vieno mažo, kantraus miško gyventojo visos nakties darbas.

📸 Ar esate Labanoro regioniniame parke užfiksavę įspūdingą voratinklį? O gal jūsų tėvai ar seneliai pasakodavo kokių nors tikėjimų ar istorijų apie vorus? Pasidalykite nuotraukomis ir prisiminimais – labai smalsu sužinoti, kokias istorijas saugo jūsų šeimos.

Šįkart specialiai nededame nuotraukos, o lauksime jūsų nuotraukų komentaruose, jūsų įspūdžių po pasivaikščiojimų po Labanoro girią ir tapsime bendraautoriais😃

05/08/2026

04/08/2026

Saldutiškis rugpjūtį pradėjo linksma gaida - vyko graži kraštiečių šventė. Šeštadienį (08.01) miestelis šurmuliavo nuo vaikų juoko, žaidimų ir skambių dainų. Buvome pakviesti ir mes pristatyti Labanoro regioninio parko vertybes, žaidėme žaidimus apie žuveles, pasitikrinome žinias, kiek atpažystame paukščių ir ką žinome apie juos. Buvo ir sodų pynėja, iš kurios galima buvo pasisemti šio amato patirties. Na, o ką jau kalbėti apie medžiotojų vaišes, kurios pakvipo po visą kultūros namų kiemelį. Tokios šventės suburia, suartina žmones pasidalinti prisiminimais, patirtimis.

Foto D. Radziulienės

31/07/2026

Taip rytai bunda Labanore...

Yra žmonių, kurie, rodos, patys neša šviesą. Dar nespėjus saulei gerai pakilti, jie jau pasitinka dieną su šypsena, geru žodžiu ir nuoširdžiu juoku.

Šį rytą, sutikau ALDONĄ GRIGIENĘ - Labanoro miestelio gyventoją. Jos namelis su dailiomis langinėmis, paskendęs gėlėse – kiekvienas žiedas lyg mažytė padėka gyvenimui. O pati šeimininkė... kupina optimizmo, nuoširdaus juoko ir tokios šilumos, kuri užkrečia kiekvieną užsukusį.
Šie metai jai nepagailėjo skaudaus išbandymo – į amžinybę iškeliavo mylimas gyvenimo žmogus. Namuose liko daugiau tylos, daugiau prisiminimų. Tačiau kartu liko ir nepaprasta stiprybė gyventi toliau.
Nors jau skaičiuoja devintą dešimtį, ji vis dar su džiaugsmu eina uogauti, grybauti, puoselėja savo gėlynus, pasitinka kiekvieną rytą su šypsena. Atrodo, pati gamta jai dovanoja jėgų, o ji savo ruožtu dalijasi jomis su kitais.
Kartais pagalvoju – tikrasis Labanoras slypi ne tik didinguose pušynuose, ežerų ramybėje ar paukščių giesmėse. Jis gyvena žmonėse. Tų, kurie, nepaisydami gyvenimo išbandymų, nepraranda gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais, pasisveikina su praeiviu, puoselėja savo kiemą ir dovanoja aplinkiniams gerą nuotaiką.
Tokie žmonės yra mūsų krašto stiprybė. Jie tyliai moko, kad gyvenimo grožis nepriklauso nuo metų skaičiaus. Jis priklauso nuo širdies – kiek joje telpa meilės, šviesos ir dėkingumo kiekvienai naujai dienai.

Ačiū Jums už šį rytą, už nuoširdų juoką, už žydinčius gėlynus ir už priminimą, kad net po didžiausių netekčių žmogus gali likti šviesus, stiprus ir įkvepiantis.

🌸 Tegul tokių žmonių Labanore niekada nepritrūksta Labanore.

Kiek dar tokių žmonių gyvena mūsų kaimuose ir vienkiemiuose – kuklių, darbščių, išmintingų, nieko neprašančių, bet turinčių tiek daug papasakoti...
Gal jie gyvena prie miško, prie ežero, atokioje sodyboje ar visai šalia mūsų. Kartais tereikia sustoti, pasibelsti į vartelius ir išgirsti jų istoriją.
Jeigu pažįstate tokį žmogų, parašykite mums. Norėtųsi, kad šios istorijos neliktų tik prisiminimuose – tegul jos gyvena ir pasiekia kitų širdis.