Savo darbus jie buvo nuveikę: visus kelius ir griovius užpustę, visuos kiemuos baisias pusnis suvertę, upes ir ežerus storu ledu užšaldę. Dabar juodu tik slampinėjo ir sukosi vietoj, nežinodami, ką-daugiau nusitverti.
- Eime į mišką, gal ten darbo rasime, — pasiūlė žiemys. Rytys sutiko, ir abudu pasišokėdami nurūko į mišką. Lekia per šilą, kaukia per tankią girią, kad net medžių šakos linksta. Vi
rpa drebulės, traška beržai, šniokščia eglės ir pušys, o vėjams tik vienas smagumas. Staiga rytys sukluso:
- Girdi, brolau, — ar tiktai keliu kas nevažiuoja?
Žiemys įsiklausė ir tarė:
- Taip! Tada rytys sako:
- Su varpeliu ponas važiuoja, su žvangučiais — žmogus.
- Vykimės juos, — sušuko žiemys, — ir abudu gerai pašaldykim! Katrą nori šaldyti?
- Aš abejoju, ar poną priveiksiu,—sako rytys. — Jis su lokenomis, kiaunės kepure ir šiltais batais.
- Tai poną palik man, o tu vykis žmogų! —nusprendė žiemys.
- Gerai, brolau, — sutiko rytys,—imkimės darbo! Abudu sušvilpė, susuko sniegą baltais sūkuriais ir nudūmė kiekvienas į savo pusę. Kai saulė nusileido, abudu šalti vėjai vėl susiėjo.
- Kaip tau, brolau, sekėsi? — paklausė rytys. — Tur būt, gerokai pasiplūkei su tomis lokenomis!
- Ak brolau ryty, kiek tu, jaunas būdamas, maža teišmanai! Aš palindau ponui po lokenų apykakle, palindau po kiaunių kepure ir ėmiau rubuilį šaldyti. Kuo ponas labiau į kailinius gaužiasi, tuo stipriau mane prie savęs spaudžia. Galų gale vos gyvą paleidau, — apsakė žiemys.
- O man, brolau, su žmogum visai prastai baigėsi: aš pats vos gyvas pasprukau. Žiūriu, važiuoja toks susikūprinęs senukas, kailinukai kiauri, ant galvos nušiurusi ausinė. Na, manau, šitą lengvai sušaldysiu. Įlendu pro skylę į kailinius ir pradedu gnaibyti. Bet žmogus tik sušuko ,,Ėhė!” ir pagavo rankas į šonus daužyti, kojomis trepsėti. Juk tu žinai, kad man seniai tokie dalykai nepatinka. Aš perpykau ir dar šokau stipriau šaldyti. O jis sustabdo arklį, pasičiumpa iš rogių kirvį ir ima medžius vieną po kito versti, visas miškas skamba ir skiedros lyg paukščiai po orą laksto. Greitai žmogui pasidarė karšta, jis numetė kiaurus kailinukus ant kelmo ir kerta sau vienu švarkeliu. „Aha!—manau sau.—Dabar tai pakliuvai.” Ir visom keturiom kibau į tuos kailinius. Na ir šaldau, na ir stingdau, pagaliau kailinukai — kaip ragas, o žmogus — nors tu ką! Prisikrovė vežimą, pasistvėrė kailinukus, bet nesivelka: mato, kad jie į kaulą sušalę — na ir pradėjo daužyt į kelmą iš visų jėgų. Rodėsi, kad kepen*s atmuš! Nežinau, kaip dar gyvas išsisukau ir į mišką pabėgau. Taip rytys baigė savo liūdną apsakymą ir niekados nebemėgino darbo žmogaus šaldyti.
