29/05/2021
AUTORIAI, KURIE RAŠO(SI) (ne tik abiturientams)
# 9. KARALIUS JURGIS, GIMĘS GEGUŽĘ ARIOGALOJE
Būtent taip 1952 m. gruodį miręs diplomatas ir rašytojas JURGIS SAVICKIS buvo pavadintas aktoriaus Stasio Pilkos – karaliumi Jurgiu, kuris viešpatauja, bet ne valdo. Ir neatsitiktinai. Juk dar iki diplomatinės tarnybos ir kūrybinės karjeros pradžios Ariogalos apylinkių jaunuolis, pristatęs save esantį ūmaus, šuniško ir net giriniško charakterio, nenuilstamai ieškojo bajoriškos savo kilmės ir įtvirtino tai Rimošiaus slapyvardžiu pasirašinėdamas, mat močiutė buvo kilusi iš dvarininkų Rimaševskių giminės. O kai besirūpindamas Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliais Danijoje išmoko gerai vietos kalbą ir pasuko diplomato keliu, tai atstovaudamas Lietuvai Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje vienodai laisvai ir nuoširdžiai bendravo ne tik su eiliniais vietiniais, bet ir su jų karaliais bei prezidentais.
Karališkai tolimas jis buvo ir tėvynainiams: atrodė šaltas ir ironiškas džentelmenas, „avantiūristas su fraku“, „išsišokėlis“, ‚miesčionis“, „bezdielnikas“, paskleidęs lietuvių literatūroje cigarų, kvepalų, pudros, bet ne lauko gėlių ir garuojančios žemės kvapą. Nors savo tėvynei buvo artimas: grįžęs iš užsienio klampodavo po Žemaitiją, rinkdamas visokius sendaikčius ir posakius, rengdavo jaunimui gegužines bei menininkų vakarones. Juk būtent J.Savickio dėka iš danų į anglų kalbą išversta Age Meyerio Benedictseno knyga „Lietuva. Bundanti tauta“ buvo ta, kuria jauna valstybė Lietuva prisistatė pasauliui.
Aristokratiškai jis ir mylėjo Apoloniją, Idą, Ingą, Mary, susilaukė dviejų sūnų - Algirdo ir Augustino, iki šiol tebetęsiančio aristokratišką dailininkų Savickų dinastiją. Ir nors skeptiškai žiūrėjo į mišrias santuokas, savo nustebimui pirmą kartą Jurgis Savickis vedė žydę, antrąkart danę, o dar metelius prieš mirtį pagyveno su olande. Taigi „mylėjo jis moteris ir mylėti mokėjo, – anot A. J. Greimo, - o tuo tarpu jo kūryboje nė vienos tikros moters nesutiksi.“ O sutiksi teatro muzikantus, banko direktorius, prostitutes, vagis. Nes „lengvą plunksną“ buvo paveldėjęs iš motinos, todėl mokslus žemės ūkio kursuose, svajones tapti dailininku keitė kūryba, kuriai netrukdė nei diplomatinė tarnyba, nei darbas Užsienio reikalų ministerijoje, nei vadovavimas Kauno dramos teatrui, kuris dėl Savickio sumanumo „įžengė į normalią scenos darbui vagą“. Mylėjo ir dailę, ir teatrą ir čia karaliavo. Teatrališkai spalvingi jo „Šventadienio sonetai” ar „Raudoni batukai” buvo persmelkti tokios ironijos, kuri, pasak J. Žekaitės, lengva, švelni ir žaisminga, lietuviams buvo svetima ir menkai prigijusi.
Ir kai griūvant valstybėms ir politiniams santykiams jis įkūręs savo Ariogalą pietų Prancūzijoje, laikėsi įsikabinęs žemės – amžinos maitintojos ir gyvybės tęsėjos, tai džiaugėsi kiekviena išgyventa diena. Ir … mėgo prabangą, finansų tvarkyti nemokėjo, dažnai pats juokaudavo, kad esą jokia vyriausybė, būdama geranoriškiausia, neužtektų jam pinigų.
Ir nors rankraštinės kūrybos likimas tragikomiškas (didelę dalį rankraščių paskutinė sugyventinė sunaikino, kiti sudegė per karą, o kai kuriuos, gal ne itin talentingiausiai parašytus, giminaitis pasiėmė silkėms vynioti, dalis pabiro melioracijos metu griaunant namą), vis dėlto išspausdintoji dalis tapo karaliaujanti moderniosios literatūros pasaulyje. Anot rašytojo B. Sruogos, „Savickio kūryba Lietuvoje labai gerbiama mergužėlė. Tik maža kas ją myli: žodžiais sako viena, o pro eilutes trykšta visai kas kita. Truputį kilstelėkite Savickio prozos maskę - ir pamatysite, kaip prasiverš iš jos : ir meilė, ir šiluma, ir visa, kuo žmogus džiaugias pasaulyje.” Vis dėlto šviesa ir gėris, kaip tas dangaus karalienės - Kristaus motinos - pasikartojantis motyvas jo sūnaus Augustino ir anūko Raimondo tapyboje.
***
Tad dabar įtvirtink įgūdžius, rašydamas pastraipą, o gal ir visą rašinį, kai pateikta:
1. TEMA/PROBLEMA
2. ASPEKTAS/TEIGINYS
3. PAGRINDIMAS/ILIUSTRAVIMAS
***
1. VISUOMENĖS GYVENIMO KRITIKA LITERATŪROJE
2. „Savickis savo knygoj kaip koks burtininkas, kažkur dausose pasislėpęs pakabino pasaulį ant ilgo iešmo ir vartalioja jį, protarpiais smegtelėdamas kur į kokią skaudžiausią vietą savo magiška lazdele… Pasaulis verkia, , o jis...žiūri meiliomis akimis ir šypsos.” ( Balys Sruoga straipsnyje apie J. Savickį (Dainius - burtininkas)
3.1. „Apsakyme („Ad astra”) atskleidžiamas nužmogėjimas: tariamas reformatorius reformuoja ne save, besielį, o nuskandina ištikimiausią padarą?” (J. Žėkaitė)
3.2. „Savyje jis nutarė tikrai „pasitaisyti“, dar ne vėlu reviduoti savo senąsias programas.” Tačiau „Grauža į provinciją pas savo žmoną negrįžo.” ( „Jono Graužos nuotykiai")
3.3. Psichiatras Cesare Lombroso, kurio teorija kurį laiką buvo susidomėjęs J. Savickis, iškėlė nusikaltėlio iš prigimties teoriją, pagal kurią bet kokio žmogaus kvailas ir nedoras instinktas, sulaukęs savo valandos, paneigs protą ir būtinai prasiverš.
***
1. KĄ REIŠKIA BŪTI KITOKIAM?
2. Visų pirma tai reiškia iššūkių pilną gyvenimą žmogaus, kuriam aplinkiniai pavydės, bet sieks būti jo draugais, kritikuos, tačiau tyliai norės būti tokie kaip jis, galbūt smerks, o slapta žavėsis.
3. Pasak A. Nykos-Niliūno, šis „amžinas emigrantas“, „artistas be publikos“ „lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dailiai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtaringai stebinčių kaimiečių tarpe“.
3.2. „Fantazierius buvo“, – žemaitiškai trumpai ir taikliai apibūdino Jurgį brolis Antanas.
3.3. „O aš viską darau atžagariai: ir vedu „svetimšalę“, ir atostogas praleidžiu svečioje, ne bočių, šalyje, ir, pensininku likęs, noriu apsikasti savo užsienyje.“ (Jurgis Savickis)
***
1. AR GYVENIMAS GALI BŪTI ŽAIDIMAS?
2. Jei teatrą, beje, užgimusį žmonijos kultūrinės evoliucijos istorijoje kaip vieną pirmųjų menų, vadintume žaidimu, tai, žinoma, taip.
3.1. „Kūrybiniu metodu J. Savickis primena ne tiek įkvėptą poetą, kiek spektaklį racionaliai organizuojantį režisierių, kuriam įdomus tik galutinis efektas.” (A. Nyka - Niliūnas)
3.2. „Net biologijos profesorius, žmogus paprastai tylus ir nedrąsus, priėjo prie jos ir, paspaudęs profesoringai ranką, pagyrė: „Šokyje tamsta labai gražiai apsireiški.” (novelių ciklas „Kaukės”)
3.3. Jurgis Savickis „rašytojas - laisvas europietis, kūręs ne iš moralinių ir patriotinių įsipareigojimų, o iš talento laisvės, skatinusios ne tik gyvenimo keliu kitaip eiti, bet ir rašyti kitaip”.
***
Ir pabaigai: perfrazuojant vieną tokį nemirtingą herojų, užteks vergauti - laikas karaliauti. Juk beveik jau rankose ne tik galimybių, bet ir gyvenimo pasas.👩🏫
