01/03/2024
"𝑁𝑜𝑟𝑖𝑢, 𝑘𝑎𝑑 𝑝𝑎𝑠𝑡𝑎𝑡𝑦𝑡𝑢𝑚 𝑏𝑜𝑘𝑠̌𝑡𝑎̨", - 𝑠𝑎𝑘𝑎𝑢.
Tu sutinki, atsistoji ir eini pasiimti kibiro kaladėlių nuo lentynos.
Griežtai papurtau galvą. "Ne. Ar sakiau, kad gali atsistoti? Sėskis. Statyk bokštą."
Tu atrodai sutrikęs. Rodai į kibirą su kaladėlėmis. Jis yra už penkių metrų ir ant pasiekiamos lentynos.
Atsidūstu dėl 𝑡𝑎𝑣𝑜 𝑟𝑖𝑏𝑜𝑡𝑢̨ 𝑔𝑒𝑏𝑒̇𝑗𝑖𝑚𝑢̨ 𝑠𝑢𝑝𝑟𝑎𝑠𝑡𝑖. Išsitraukiu popieriaus lapą, kad būtų lengviau įsivaizduoti, ir nupiešiu tau mažą diagramą. "𝑍̌𝑖𝑢̄𝑟𝑒̇𝑘. 𝑃𝑖𝑟𝑚𝑖𝑎𝑢𝑠𝑖𝑎 𝑝𝑎𝑠𝑖𝑑𝑎𝑟𝑦𝑘 𝑏𝑜𝑘𝑠̌𝑡𝑎̨. 𝑇𝑎𝑑𝑎 𝑎𝑡𝑠𝑖𝑠𝑡𝑜𝑘 𝑖𝑟 𝑒𝑖𝑘. 𝑀𝑎𝑡𝑎𝑖? 𝑃𝑖𝑟𝑚𝑖𝑎𝑢𝑠𝑖𝑎 𝑡𝑢𝑟𝑖 𝑝𝑎𝑑𝑎𝑟𝑦𝑡𝑖 𝑏𝑜𝑘𝑠̌𝑡𝑎̨."
Tu bandai gestais ir kūno kalba parodyti absurdiškumą šitos situacijos. Rodydamas rankomis žemyn, tarsi sakytum: "𝙄𝙨̌ 𝙠𝙤 𝙥𝙖𝙙𝙖𝙧𝙮𝙩𝙞 𝙗𝙤𝙠𝙨̌𝙩𝙖̨??????".
Vėl rodau į vaizdinę kortelę, sulėtindama ir pagarsindama balsą, tarsi būtum kūdikis. "Pirma, bokštas. Tada atsistok."
Tu sėdi ir žiūri į mane, laukdamas, kol suprasiu, kad tiesiogine ta prasme negali to padaryti.
Išsitraukiu keletą lipdukų. "Nagi. Pastatyk bokštą, o aš užrašysiu šypsenėlę ant tavo šios dienos lentelės! Argi tu nenori šypsenėlės?"
Tu 𝗡𝗢𝗥𝗜 šypsenėlės, bet tiesiogine to žodžio prasme neturi tam tinkamų priemonių! 𝗡𝗲𝘁𝘂𝗿𝗶 𝗻𝗶𝗲𝗸𝗼, 𝗶𝘀̌ 𝗸𝗼 𝗴𝗮𝗹𝗲̇𝘁𝘂𝗺 𝗽𝗮𝘀𝗶𝗱𝗮𝗿𝘆𝘁𝗶 𝗯𝗼𝗸𝘀̌𝘁𝗮̨. Pradedi erzintis ir pykti.
Rodau į visus kitus kambaryje esančius vaikus.
Visi jie turi kibirą kaladėlių tiesiai priešais save ir visi stato bokštą. "𝘝𝘪𝘴𝘪 𝘵𝘢𝘷𝘰 𝘥𝘳𝘢𝘶𝘨𝘢𝘪 laukia, kol 𝘵𝘶 𝘱𝘢𝘥𝘢𝘳𝘺𝘴𝘪 𝘣𝘰𝘬𝘴̌𝘵𝘢̨. 𝘛𝘶 𝘦𝘭𝘨𝘪𝘦𝘴𝘪 𝘯𝘦𝘱𝘳𝘰𝘨𝘯𝘰𝘻𝘶𝘰𝘫𝘢𝘮𝘢𝘪, 𝘥𝘦̇𝘭 𝘵𝘰 𝘬𝘪𝘵𝘪𝘦𝘮𝘴 𝘯𝘦𝘨𝘦𝘳𝘢 𝘪𝘳 𝘵𝘳𝘶𝘬𝘥𝘢𝘪".
Svarstydamas savo galimybes, galiausiai nusprendi vis tiek atsistoti ir puoli prie tos lentynos. 𝐺𝑎𝑙 𝑡𝑎𝑢 𝑝𝑎𝑣𝑦𝑘𝑠 𝑝𝑎𝑔𝑟𝑖𝑒𝑏𝑡𝑖 𝑘𝑖𝑏𝑖𝑟𝑎̨ 𝑠𝑢 𝑘𝑎𝑙𝑎𝑑𝑒̇𝑙𝑒̇𝑚𝑖𝑠 𝑔𝑟𝑒𝑖𝑐̌𝑖𝑎𝑢 𝑛𝑒𝑖 𝑎𝑠̌ 𝑡𝑎𝑣𝑒 𝑝𝑎𝑔𝑎𝑢𝑠𝑖𝑢 𝑖𝑟 𝑎𝑡𝑖𝑚𝑠𝑖𝑢? 𝐺𝑎𝑙 𝑝𝑒𝑟 𝑘𝑒𝑙𝑖𝑎𝑠 𝑠𝑒𝑘𝑢𝑛𝑑𝑒𝑠 𝑝𝑎𝑣𝑦𝑘𝑠 𝑠𝑢𝑙𝑖𝑝𝑑𝑦𝑡𝑖 𝑏𝑜𝑘𝑠̌𝑡𝑎̨? 𝐺𝑎𝑙 𝑡𝑎𝑖 𝑝𝑎𝑑𝑒̇𝑠 𝑚𝑎𝑛 𝑠𝑢𝑝𝑟𝑎𝑠𝑡𝑖, 𝑘𝑎𝑑 𝑡𝑢 𝑁𝑂𝑅𝐼 𝑡𝑎̨ 𝑏𝑜𝑘𝑠̌𝑡𝑎̨ 𝑝𝑎𝑠𝑡𝑎𝑡𝑦𝑡𝑖?
Bet kai tik atsistoji ant kojų, aš ant tavęs šaukiu.
𝗣𝗮𝘀𝗸𝘂𝗶 𝘁𝗮𝘃𝗲 𝗹𝗮𝗶𝗸𝗮𝘂 𝘃𝗶𝗲𝘁𝗼𝗷𝗲.
Tada aš su tavim kovoju, galinėjuosi, varžau judesius, suspaudžiu, baru, grasinu atskyrimu, sakau, kad tu esi patologiškai agresyvus vaikas, išlepintas ir nieko neklausantis. 𝗦𝗮𝘃𝗼 𝗮𝘁𝗮𝘀𝗸𝗮𝗶𝘁𝗼𝗷𝗲 𝗽𝗼 𝘁𝗼 𝗽𝗮𝗿𝗮𝘀̌𝗮𝘂, 𝗸𝗮𝗱 𝗮𝘀̌ 𝗽𝗮𝗱𝗮𝗿𝗶𝗮𝘂 𝘃𝗶𝘀𝗸𝗮̨ 𝘁𝗲𝗶𝘀𝗶𝗻𝗴𝗮𝗶, 𝗼 𝘁𝘂 – 𝘃𝗶𝘀𝗸𝗮̨ 𝗻𝗲𝘁𝗲𝗶𝘀𝗶𝗻𝗴𝗮𝗶.
Kitą dieną paprašau tavęs padaryti bokštą.
𝙏𝙪 𝙫𝙞𝙨 𝙙𝙖𝙧 𝙣𝙚𝙩𝙪𝙧𝙞 𝙟𝙤𝙠𝙞𝙪̨ 𝙠𝙖𝙡𝙖𝙙𝙚̇𝙡𝙞𝙪̨.
***
Nuolat, NUOLAT suaugusieji, esantys galios pozicijose (mokytojai ir specialistai, tėvai, padėjėjai ……mokykloje, namuose, užklasinėje veikloje), reikalauja, kad vaikai darytų tai, ką jiems liepiama daryti, ir kaip “apdovanojimą” naudoja (arba kaip bausmę – atima) iš jo tuos pačius išteklius, kurių vaikui iš tikrųjų reikėtų, kad jis galėtų padaryti tai, ką jam liepiama daryti.
𝗧𝗮𝗶 𝗯𝘂𝘃𝗼 𝗽𝗮𝗿𝗮𝘀̌𝘆𝘁𝗮 𝗸𝗼𝗻𝗸𝗿𝗲𝗰̌𝗶𝗮𝗶 𝗮𝗽𝗶𝗲 𝘁𝗮𝗶, 𝗸𝗮𝗱 𝗮𝘂𝘁𝗶𝘀𝘁𝗶𝘀̌𝗸𝘂̨ 𝘃𝗮𝗶𝗸𝘂̨ 𝘆𝗽𝗮𝘁𝗶𝗻𝗴𝗶 𝗶𝗻𝘁𝗲𝗿𝗲𝘀𝗮𝗶 𝗜𝗥 𝘀𝗲𝗻𝘀𝗼𝗿𝗶𝗻𝗲̇𝘀 𝗽𝗿𝗶𝗲𝗺𝗼𝗻𝗲̇𝘀 𝗱𝗮𝘇̌𝗻𝗮𝗶 𝗻𝗮𝘂𝗱𝗼𝗷𝗮𝗺𝗶 𝗸𝗮𝗶𝗽 𝗮𝗽𝗱𝗼𝘃𝗮𝗻𝗼𝗷𝗶𝗺𝗮𝘀 𝘂𝘇̌ 𝗴𝗲𝗿𝗮̨ 𝗲𝗹𝗴𝗲𝘀𝗶̨ 𝗶𝗿 𝗽𝗮𝗸𝗹𝘂𝘀𝗻𝘂𝗺𝗮̨ / 𝗽𝗮𝗱𝗮𝗿𝘆𝗺𝗮̨, 𝗸𝗼 𝗿𝗲𝗶𝗸𝗮𝗹𝗮𝘂𝗷𝗮𝗺𝗮,
arba taikant sistemą "pirmas ir tada", pavyzdžiui, "pirma atlik šį darbą, tada galėsi tris minutes žaisti su mašinėlėmis" arba "pirma padaryk tai, ką tau sakau, tada galėsi turėti "sensorinę pertraukėlę"(galėsi suptis/ šokinėti/ suktis / pažaisti su stimuliuojančiu žaislu).
Taip visiškai ignoruojama, kad 𝗕𝗨̄𝗧𝗘𝗡𝗧 𝗦̌𝗜𝗘 𝗗𝗔𝗟𝗬𝗞𝗔𝗜 𝗶𝗿 𝘆𝗿𝗮 𝘃𝗮𝗿𝗶𝗸𝗹𝗶𝘀, 𝘂𝘇̌𝗸𝘂𝗿𝗶𝗮𝗻𝘁𝗶𝘀 𝗦𝗠𝗘𝗚𝗘𝗡𝗜𝗦 𝘁𝗮𝗺 𝗱𝗮𝗿𝗯𝘂𝗶.
Ypatingas interesas yra džiaugsmas, malonumas, susidomėjimas - neurologiškai kalbant, tai 𝘥𝘰𝘱𝘢𝘮𝘪𝘯𝘢𝘴.
𝘥𝘰𝘱𝘢𝘮𝘪𝘯𝘢𝘴 iš tikrųjų fiziškai reikalingas tam, kad būtų galima užduotį pradėti ir pasiekti aukštesnius mąstymo išteklius, reikalingus užduočiai atlikti.
Arba 𝗧𝗔 “𝗮𝘁𝗶𝗺𝘁𝗮” 𝘀𝗲𝗻𝘀𝗼𝗿𝗶𝗻𝗲̇ 𝗽𝗿𝗶𝗲𝗺𝗼𝗻𝗲̇ 𝗕𝗨̄𝗧𝗘𝗡𝗧 𝗜𝗥 𝗦𝗨𝗧𝗘𝗜𝗞𝗜𝗔 , patenkina tą kūno poreikį, kurį 𝑩𝑼̄𝑻𝑰𝑵𝑨 𝒑𝒂𝒕𝒆𝒏𝒌𝒊𝒏𝒕𝒊, 𝒌𝒂𝒅 𝒔𝒎𝒆𝒈𝒆𝒏𝒚𝒔 𝒈𝒂𝒍𝒆̇𝒕𝒖̨ 𝒇𝒖𝒏𝒌𝒄𝒊𝒐𝒏𝒖𝒐𝒕𝒊 tame lygyje, kur gali 𝙨𝙥𝙧𝙚̨𝙨𝙩𝙞 𝙩𝙖̨ 𝙟𝙪̄𝙨𝙪̨ 𝙥𝙖𝙩𝙚𝙞𝙠𝙩𝙖̨ 𝙪𝙯̌𝙙𝙪𝙤𝙩𝙞̨.
Tačiau terapeutai arba dar geriau "terapeutai", mokytojai ar tėvai šiuos dalykus priima ir naudoja taip, tarsi jie būtų atlygis, kyšis, paspirtis/ apdovanojimas.
Ypatingas interesas arba sensorinė priemonė yra "atsistojimas ir ėjimas" prie kaladėlių, aukščiau pateiktame metaforiškame pasakojime. Tačiau suaugusieji vis pyksta, kad vaikas bando “ atsistoti ir eiti link kaladėlių”
𝐕𝐚𝐢𝐤𝐚𝐬 𝐝𝐚𝐫𝐨 𝐯𝐢𝐬𝐤𝐚̨, 𝐤𝐨 𝐫𝐞𝐢𝐤𝐢𝐚, 𝐤𝐚𝐝 𝐣𝐮𝐝𝐞̇𝐭𝐮̨ 𝐥𝐢𝐧𝐤 𝐝𝐨𝐩𝐚𝐦𝐢𝐧𝐨 𝐚𝐫𝐛𝐚 𝐤𝐚𝐝 𝐛𝐮̄𝐭𝐮̨ 𝐩𝐚𝐭𝐞𝐧𝐤𝐢𝐧𝐭𝐢 𝐣𝐨 𝐬𝐞𝐧𝐬𝐨𝐫𝐢𝐧𝐢𝐚𝐢 𝐩𝐨𝐫𝐞𝐢𝐤𝐢𝐚𝐢. 𝐎 𝐬𝐮𝐚𝐮𝐠𝐮𝐬𝐲𝐬𝐢𝐬 𝐩𝐲𝐤𝐬𝐭𝐚 𝐝𝐞̇𝐥 𝐭𝐨, 𝐤𝐚̨ 𝐣𝐢𝐬 𝐝𝐚𝐫𝐨, 𝐤𝐚𝐝 𝐣𝐮𝐝𝐞̇𝐭𝐮̨ 𝐭𝐚 𝐤𝐫𝐲𝐩𝐭𝐢𝐦𝐢.
Apie tai ir buvo parašytas šis įrašas, tačiau analogija perkeliama ir į daugelį kitų sričių. Mokytojai atima pertrauką - fizinį kūno judėjimą - kad nubaustų vaikus už tai, kad jie per daug judina savo kūną. Kaip ir draudimas vaikams kalbėtis tarpusavyje, nors tai yra įgimtas žmogaus socialinis poreikis dalytis idėjomis su bendraamžiais.
𝗭̌𝗺𝗼𝗻𝗲̇𝘀 𝗶𝘀̌ 𝗽𝗿𝗶𝗴𝗶𝗺𝘁𝗶𝗲𝘀, 𝗶𝗻𝘀𝘁𝗶𝗻𝗸𝘁𝘆𝘃𝗶𝗮𝗶, 𝗹𝗮𝗯𝗮𝗶 𝗴𝗲𝗿𝗮𝗶 𝗺𝗼𝗸𝗮 𝗽𝗮𝘁𝗲𝗻𝗸𝗶𝗻𝘁𝗶 𝘀𝗮𝘃𝗼 𝗷𝘂𝘁𝗶𝗺𝗶𝗻𝗶𝘂𝘀 𝗽𝗼𝗿𝗲𝗶𝗸𝗶𝘂𝘀.
Jei jie turi šiek tiek daugiau energijos arba jiems reikia šiek tiek daugiau propriocepcijos stimuliavimo kojose ir pėdose, jie eidami šokinėja.
Jei jie bando išlaikyti savo smegenis budrias ir judančias lėtai judančioje aplinkoje, kai jaučia, kad dėmesys jau blėsta, jie išties ranką ir pačiupinėja, nori imti/pažaisti su kažkuo, kas prieinama.
Tačiau jei pastebėsite grupę vaikų, kurie bando šiek tiek maivytis ir muistytis eidami koridoriumi arba ištiesia ranką ir pirštų galiukais paliečia ką nors, pro ką eina - greičiausiai pamatysite suaugusįjį, kuris juos "pataisys" (neteisingai, nes sakydamas jiems "liaukitės" niekaip neišmokys, kaip tai nukreipti, tik slopins poreikį, kol vaikas sprogs kur nors kitur).
𝗦𝗺𝗲𝗴𝗲𝗻𝘆𝘀 𝗻𝗲𝘁 𝗻𝗲𝗴𝗮𝗹𝗶 𝗮𝘁𝗹𝗶𝗸𝘁𝗶 𝘁𝗼, 𝗸𝗼 𝗷𝘂̨ 𝗽𝗿𝗮𝘀̌𝗼𝘁𝗲, 𝗻𝗲𝘁𝘂𝗿𝗲̇𝗱𝗮𝗺𝗼𝘀 𝘁𝗮𝗺 𝗿𝗲𝗶𝗸𝗮𝗹𝗶𝗻𝗴𝘂̨ 𝗶𝘀̌𝘁𝗲𝗸𝗹𝗶𝘂̨.
𝗧𝗮𝗰̌𝗶𝗮𝘂 𝘃𝗮𝗶𝗸𝗮𝗶 , 𝗸𝘂𝗿𝗶𝗲 𝗽𝗿𝗮𝗱𝗲𝗱𝗮 𝗶𝗲𝘀̌𝗸𝗼𝘁𝗶 𝘁𝘂̨ 𝗿𝗲𝗶𝗸𝗮𝗹𝗶𝗻𝗴𝘂̨ 𝗷𝗶𝗲𝗺𝘀 𝗶𝘀̌𝘁𝗲𝗸𝗹𝗶𝘂̨, 𝗽𝗮𝘁𝗲𝗻𝗸𝗮 𝗶̨ 𝗯𝗲̇𝗱ą ir būna nubaudžiami, o suaugusieji galvoja: "𝘈𝘴̌ 𝘱𝘢𝘥𝘢𝘳𝘪𝘢𝘶 𝘷𝘪𝘴𝘬𝘢̨ 𝘵𝘦𝘪𝘴𝘪𝘯𝘨𝘢𝘪, 𝘰 𝘵𝘶 𝘱𝘢𝘥𝘢𝘳𝘦𝘪 𝘷𝘪𝘴𝘬𝘢̨ 𝘯𝘦𝘵𝘦𝘪𝘴𝘪𝘯𝘨𝘢𝘪
".
Kitą dieną suaugusysis paprašo vaiko keltis ir vėl tai daryti.
𝗢 𝘃𝗮𝗶𝗸𝗮𝗶 𝘃𝗶𝘀 𝗱𝗮𝗿 𝗻𝗲𝘁𝘂𝗿𝗶 𝗷𝗼𝗸𝗶𝘂̨ "𝗸𝗮𝗹𝗮𝗱𝗲̇𝗹𝗶𝘂̨".
The Occuplaytional Therapist
