07/09/2026
KAIP TAPTI PSICHOLOGIŠKAI STIPRESNIAM: RASK ŽMOGŲ, KURIS TAU GRAŽIAU ĮSAKINĖS
Atleisk.
Paleisk.
Nieko nesitikėk.
Mylėk save.
Mylėk kitus.
Galvok apie save.
Negalvok per daug apie save.
Brėžk ribas.
Būk atviras.
Kontroliuok emocijas.
Leisk emocijoms tekėti.
Pasitrauk nuo žmonių.
Nebūk vienišas.
Pasitikėk savimi.
Klausyk mokytojo.
🤣
Nuostabu.
Vienu metu galima vykdyti maždaug šešias viena kitai prieštaraujančias komandas ir dar jaustis kaltam, kad kažką darai ne taip.
Bet smagiausia net ne tai.
Smagiausia, kad jeigu patarimas tau netinka, blogas vis tiek ne patarimas. Blogas tu.
Nevykdei?
„Priešiniesi.“
Nesutinki?
„Ego.“
Paklausei, kodėl?
„Per daug analizuoji.“
Pasakei, kad tau nuo to blogiau?
„Dar nepasiruošęs.“
🤣🤣🤣
Geniali sistema.
Mokytojas praktiškai negali suklysti.
Nes jeigu jo metodas suveikė – metodas geras.
Jeigu nesuveikė – tu blogai darei.
Va čia tai verslo modelis.
Ir mieli žvėriukai, jūs dar labai mėgstate žmones, kurie gražiai įsakinėja.
Jeigu kas nors pasakys:
„Galvok savo galva. Patikrink, ar mano žodžiai tau apskritai tinka.“
– kažkaip nelabai seksualu.
Bet jeigu ateina žmogus baltais rūbais, užsideda karolius ir sako:
„Aš žinau, ką tau reikia daryti.“
Viskas.
Guru rastas. 🤣
Dar geriau, jeigu jis moko MEILĖS.
Nes tada mūsų smegenys padaro nuostabų loginį šuolį:
moko meilės → vadinasi, mylintis žmogus.
Ne.
Jis tiesiog moka pasakyti žodį „meilė“. 😂
Bet mes kažkodėl labai mėgstame supainioti žmogaus kalbamą temą su jo paties savybėmis.
Kalba apie sąmoningumą – sąmoningas.
Kalba apie gerumą – geras.
Kalba apie dvasingumą – dvasingas.
Kalba apie pinigus – milijonierius.
Dar truputį ir žmogus, pasakojantis apie kosmosą, automatiškai bus astronautas.
O paskui atsiranda įvairios „meilės ir šviesos“ bendruomenės.
Pradžia visada graži.
Meilė.
Vienybė.
Augimas.
Palaikymas.
Aukštesnis tikslas.
Tada:
„Padėk bendruomenei.“
Gerai.
„Dar truputį.“
Gerai.
„Paaukok.“
Gerai.
„Pasitikėk.“
Gerai.
„Neklausinėk tiek daug.“
Gerai.
„Tie, kurie abejoja, yra negatyvūs.“
Gerai.
„Atiduok dar daugiau.“
Gerai.
Ir po penkerių metų:
„BLET, AŠ ČIA DIRBU NEMOKAMAI, ATIDAVIAU PINIGUS IR DAR ATSIPRAŠINĖJU, KAD NEPAKANKAMAI MYLIU.“
🤣🤣🤣
O paskui visi klausia:
„Kaip žmogus galėjo taip pasiduoti?“
Labai paprastai.
Jis ilgai treniravosi.
Jau prieš tai dešimt metų klausė:
„Pasakykit, ką man daryti.“
Todėl aš žmones mokau ne paklusti man.
Aš mokau atsikabinti ir pradėti galvoti savo galva.
Net nuo manęs.
Jeigu sakau nesąmonę – tikrink.
Jeigu netinka – atmesk.
Jeigu matai prieštaravimą – klausk.
Jeigu kažkas reikalauja, kad nustotum klausinėti – klausk dar daugiau.
Man visiškai nereikia aplink save žmonių, kurie linksėtų galvomis.
Bet, mieli žvėriukai...
jums kartais taip patinka būti padlaižūnais. 🤣
Laisvė?
„Nežinau, ką su ja daryti.“
Savarankiškas mąstymas?
„O kas pasakys, kaip teisingai savarankiškai mąstyti?“
🤣🤣🤣
Bet vos atsiranda žmogus, kuris pakankamai užtikrintai pasako:
„Aš žinau kelią.“
Ir pulkelis jau pajudėjo.
Me-e-e-e.
🐑
Tik paskui, kai kelio gale pasirodo skerdykla, visi labai nustemba:
„Bet jis taip gražiai kalbėjo apie meilę.“
Nu taip.
Ir skerdykla galėjo vadintis „Šviesos transformacijos centras“.
Pavadinimas dar nėra mechanizmas.
Todėl gal pats stipriausias saviugdos klausimas nėra:
„Ką man dabar daryti?“
O:
„Kodėl aš taip noriu, kad kažkas kitas man pasakytų, ką daryti?“