Psichoterapija.Koučingas.Saviugda

🧥 IŠAUGTI SAVISAUGOS DRABUŽIAI

Kartais žmogų labiausiai nustebina ne tai, ką jis atranda apie kitus, o tai, ką pamato savyje.

Konsultacijų metu klientai pamato savo reakcijas, kurios nepatinka, nors nelabai supranta, iš kur jos atsirado ir kodėl vis pasikartoja.

„Kodėl aš vis taip sureaguoju, nors viduje visai to nejaučiu?“
„Kodėl vėl pasakiau tai, ko nenorėjau sakyti?“
„Kodėl elgiuosi taip, lyg pati sau trukdyčiau?“

Tokios reakcijos neatsiranda iš niekur. Jos yra mūsų kadaise susikurti būdai išgyventi, vadinami “gynybiniu mechanizmu” arba “šarvais”.

Vaikystėje ar sudėtingais gyvenimo etapais išmokstama saugotis.
Pavyzdžiui, vieni užsidaro, kiti - juokiasi ir juokauja kalbėdami apie skaudžius dalykus, treti - stengiasi visiems įtikti, dar kiti apsimeta, kad jiems nieko nereikia...
Yra gausybė gynybinių įpročių ir elgesio modelių.
Tuo metu, kai juos suformuojame, tai - mums labai reikalinga. Tai padeda ištverti trauminius išgyvenimus, prisitaikyti, apsaugoti save.

Tačiau gyvenimas teka, mes augame, keičiamės.
O seni apsaugos mechanizmai dažnai lieka tokie patys.
Ir tada tai, kas kažkada saugojo, pradeda trukdyti.
Tarytum išaugti drabužiai, kurie kadaise puikiai tiko, o dabar spaudžia ir nebeleidžia laisvai judėti.

Konsultacijose mokomės pastebėti tai, kas vyksta ir ieškome supratimo:

Kada šis mechanizmas atsirado?
Nuo ko jis saugojo?
Ką gero jis man davė?
Ir ar jo vis dar reikia šiandien?

Supratus savo reakcijos priežastį, ji nustoja būti “priešu”.
Atsiranda galimybė su pagarba priimti tai, kas kadaise padėjo išgyventi, ir pamažu pratintis rinktis naujus adekvačius sau ir patiriamoms situacijoms elgsenos būdus.

„O jūs - ar atpažįstate savo gyvenime tokių „išaugtų drabužių“, kurie kažkada saugojo, o dabar jau spaudžia?“

Kartais žmogus laukia „pateisinamos“ priežasties užbaigti santykius:

💥 Išdavystės;�💥 Agresijos protrūkio;�💥 Didelės klaidos…
Tarsi tik tada būtų leistina pasirinkti kitą kelią.

Tačiau kartais pakanka visai kito dalyko – pripažinti savo vidinį poreikį:

🌱 Poreikį laisvei.�🌱 Poreikį augti.�🌱 Poreikį pradėti naują gyvenimo etapą.

Ne kiekviena pabaiga gimsta iš tragedijos.
Kartais ji gimsta iš suvokimo, kad atėjo laikas eiti toliau.

/Klientei svarbiausia mintis iš šiandienos konsultacijos./

🤔 “ŽINAU, O KĄ GALIU PADARYTI?”
Šiandien informacijos turime daugiau nei bet kada anksčiau.
Skaitome knygas, straipsnius, klausome tinklalaidžių, domimės psichologija, santykiais, saviugda.

Ir dažnai nutinka taip, kad supratimo lyg ir daugėja, bet gyvenime mažai kas keičiasi.

Galime puikiai žinoti, kodėl jaučiamės vienaip ar kitaip. Galime suprasti savo elgesio priežastis, vaikystės patirtis ar vidinius mechanizmus.
Tačiau vien suvokimas dar nebūtinai atneša pokytį.

Žinių kaupimas be praktikos šiek tiek primena plaukimo vadovėlio skaitymą patogiai gulint ant sofos. Gali mintinai išmokti visus rankų ir kojų judesius, išanalizuoti vandens pasipriešinimo teoriją, tačiau kol neįšoksi į vandenį – plaukti taip ir neišmoksi.

Pokytis prasideda tada, kai atsiranda atsakymas į klausimą: „O ką man konkrečiai daryti savo kasdienybėje?“

Todėl konsultacijose man svarbu ne tik kalbėti apie priežastis ar teorijas.
Svarbu kartu atrasti paprastus, realiame gyvenime pritaikomus žingsnius, kuriuos žmogus gali pradėti daryti jau šiandien.

🌟 Kartais tai būna vienas naujas sakinys pokalbyje su artimu žmogumi.
🌟 Kartais – kitoks reagavimas į savo jausmus.
🌟 Kartais – mažas sprendimas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingas, bet ilgainiui pakeičia labai daug.

Kai teorija susitinka su patirtimi, žinios tampa nebe informacija, o gyvenimo dalimi.
Tokiu būdu ir atsirenkame, kas iš gausybės teorijų realiai veikia ir tinka.
Tuomet atsiranda ne tik supratimas, bet ir tikras vidinis pokytis.

O kaip yra jums?
Kokią teoriją ar žinojimą apie save šiuo metu sunkiausia perkelti į realius veiksmus?

“Nesuformulavus [minties] - negali jos apmąstyti,
Neišsakius iki galo - negali atrasti savo būsenos ir situacijos niuansų,
Neišreiškus [emocijos] - neatlaisvini vietos naujam.”

Ruslan Žukovec

🛑 „Viskas lyg ir gerai… tai kodėl jaučiu abejones?“
Arba apie vadinamuosius „auksinius narvelius“.

Įsivaizduokite situaciją: turite darbą, kuriame geras atlyginimas, vadovai vertina, o karjeros galimybės aiškios ir stabilios.
Atrodo - gyvenk ir džiaukis.

Tačiau viduje vis tiek kažkas neduoda ramybės:
„O kas, jeigu pamėginčiau dirbti savarankiškai?“
„O jeigu galėčiau kurti kažką didesnio, kūrybiškesnio, labiau savo?“

Šiandien konsultacijoje su klientu nagrinėjome būtent tokią vidinę dilemą.

Vienoje pusėje — saugumas, stabilumas, aiškumas.
Kitoje — laisvė, kūryba, platesnės galimybės… ir daug nežinomybės.

Tokiose situacijose žmogus dažnai pradeda svyruoti tarp kraštutinumų.
Mąstymas susiaurėja iki „arba–arba“, o sprendimus ima valdyti nebe aiškumas, o baimės ar vidinis spaudimas:
„O jeigu suklysiu?“
„O jeigu prarasiu stabilumą?“
„Gal tiesiog per daug noriu?“
„Gal reikia būti dėkingam už tai, ką jau turiu?“

🔍 Konsultacijos metu neskubėjome priimti sprendimo.
Pirmiausia bandėme giliau suprasti:

- Kokius poreikius tenkina dabartinis darbas,
- Ko jame trūksta,
- Kas slypi už noro viską keisti,
- Kokie kiekvieno pasirinkimo privalumai ir trūkumai;
- Kaip jaučiasi kūnas ir vidus įsivaizduojant save kiekviename iš kelių.

Ir būtent tada pradėjo ryškėti visai kitoks vaizdas.

Iš vidinių sūpynių atsirado daugiau aiškumo.
Iš nerimo - daugiau aiškumo ir konkretumo, pasitikėjimo.
Susidėliojo prioritetai, vertybės ir tai, kas šiuo gyvenimo etapu iš tiesų svarbiausia.

Veiksmingiausia pagalba yra ne tuomet, kai kažkas kitas pasako, ką daryti, ką pasirinkti.
Veiksmingiausia pagalba yra suteikta erdvė, kurioje žmogus gali aiškiai išgirsti save ir tinkami klausimai, vedantys į savus atsakymus.
-----------------------------
🤔 O jums pažįstamas jausmas, kai „pagal viską“ turėtumėte būti patenkinti situacija, o viduje kažkas vis tiek kviečia pokyčiui?

Kodėl svarbu suprasti, ką jaučiate ir stiprinti ryšį su vidiniu vaiku 🌿

Šiandienos konsultacija buvo kupina atradimų.
Su kliente kalbėjomės apie pagrindines emocijas, mokėmės jas atpažinti ir geriau suprasti savo vidinius procesus.
Tačiau giliausias konsultacijos momentas įvyko atliekant praktiką, skirtą stiprinti ryšį su vidiniu vaiku.

Vidinis vaikas — tai mūsų jautrioji dalis, kuri atsakinga už jausmus ir emocijas, kiurioje slypi seni išgyvenimai, nepatenkinti poreikiai ir saugumo ilgesys.
Kai pradedame ją girdėti ir su ja sąveikauti, daug kas mūsų viduje tampa aiškiau ir atsiranda galimybė subtiliems pokyčiams savijautoje.

Klientė nustebo supratusi, kiek daug svarbių atsakymų glūdi šiose žiniose ir pratimuose, skirtuose jų įsisavinimui.

🌿 Emocijos yra kompasas.
Jos padeda suprasti, kas su mumis iš tiesų vyksta, net tada, kai protas dar neranda atsakymų.

🌿 Kūnas reaguoja į vidinius pokyčius.
Kai paleidžiame susikaupusią įtampą, atsiranda lengvumo, ramybės ir gyvumo pojūtis.

🌿 Vidinis pasaulis turi savo struktūrą.
Kartais atrodo, kad viduje — chaosas. Tačiau pradėjus sąmoningai pažinti savo emocijas, poreikius ir vidines "aš" struktūros dalis, pamažu atsiranda daugiau aiškumo ir pusiausvyros.

Kaip akmenų bokštelis laikosi ne per jėgą, o per jautrų balansą, taip ir žmogaus vidinė būsena bei santykiai kinta tada, kai jis pradeda save girdėti, o ne kovoti su savimi.

Dideli pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnių — nuo noro suprasti save truputį giliau.

Kartais į konsultaciją ateinama ne su aiškia problema, o su keistu vidiniu jausmu:
„Atrodo, kad kažkas su manimi negerai.“

Ir tik pradėjus kalbėtis paaiškėja, kad ilgą laiką buvo tylima apie tai, kas skauda, prisitaikoma iš nenoro „apsunkinti“, apsimetama, kad viskas yra gerai, nes santykių aiškinimasis reikalauja jėgų, kurių ir taip trūksta.

Tai panašu į žaizdos aptvarkymą tik iš išorės, kol viduje kaupiasi "pūliai": užspaustas pyktis, liūdesys ir neišgirsti poreikiai.

Savitvarda veikia tol, kol vieną dieną vidinis ugnikalnis prasiveržia. Įvyksta griežtas pokalbis, staigus atsitraukimas ir santykiai tiesiog nutraukiami.
Tą akimirką tai atrodo kaip vienintelė teisinga savigyna.
O vėliau ateina tuštuma ir kartu su ja – ilgesys, gailestis, kaltė bei vienatvė.

Už viso šio rato dažniausiai slepiasi milžiniška savikontrolė ir tas tylus, varginantis noras būti „tobulu“ – partneriu, draugu, darbuotoju. Tuo, kuris niekada nekelia problemų, nepyksta ir viską supranta.

Tai nėra ženklas, kad "iš esmės su manimi kažkas yra negerai - aš esu per jautri, per tiesmuka ar nemoku kurti ryšio".
Tai ženklas, kad per ilgai buvo slopinamos emocijos ir bandoma būti patogia kitiems, darant tai savo pačios sąskaita.

🖼️ Kaip viena frazė tampa nematomais rėmais?

Ar kada jautėte, kad bendraujant su kitais kažkas viduje tiesiog „užsikerta“?
Atrodo, norite pasakyti mintį ar paklausti, palaikyti pokalbį, o galva tampa tuščia, iškyla nejaukumo jausmas ir noras pabėgti.
Mintyse pradeda suktis: „Geriau patylėk“.

Neseniai su klientu naršėme būtent tokį jausmą.
Pradėjome nuo paprasto klausimo: „Kas vyksta tavo viduje, kai tau sunku kalbėti?“

Atsakinėjant į klausimus ir stebint savo kūno pojūčius, viena po kitos pradėjo kilti senos patirtys.
Lyg luptume svogūną – sluoksnis po sluoksnio, kol prisikasėme prie šerdies.

Paaiškėjo, kad už suaugusio vyro baimės kalbėti slypėjo seniai pamirštas prisiminimas.
Kažkada seniai artimo žmogaus mesta frazė, virtusi nuosprendžiu sau: „Aš kalbu nesąmones“.

Tą akimirką pasąmonėje žmogus susikonstravo vidinius rėmus, kuriuose gyveno tikėdamas, kad jis negali kalbėti nelogiškai.

Kai įvardijome šį įsitikinimą ir išleidome susikaupusį pyktį, įvyko lūžis.
Atėjo išlaisvinantis suvokimas:

🔰Nėra vienos teisingos „tvarkos“, kaip privalome elgtis;

🔰Mes visi mąstome skirtingai, todėl ir suprantame dalykus savaip;

🔰Į įvairias situacijas galima žiūrėti paprasčiau ir tai atneša atsipalaidavimą bei lengvumą bendravime.

„Jaučiuosi lyg išsivadavęs iš rėmų“, – pasakė klientas po sesijos.

Mūsų praeities šešėliai dažnai valdo mūsų dabartį.
tai vyksta iki kol mes jų neįsisąmoniname ir kol nepadirbėjame su juose glūdinčiais skauduliais, kurie formuoja netikras išvadas apie save.

🔸 DIENOS MINTIS:

PASTEBĖTI IR ĮVARDINTI = PRIPAŽINTI

Kartais pokyčiai jau vyksta, tačiau tyliai ir subtiliai.

Ir, jei jų nepastebi ir neįvardini —
jie tarsi neišsiskleidžia, pilnai neįvyksta.

Kai konkrečioje situacijoje stabteli ir sau aiškiai pasakai:
„Taip, tai jau pasikeitė - čia pasielgiau kitaip, nei įprasta“ — atsiranda pripažinimas.

O su juo ateina:

– Didesnis pasitenkinimas savimi,
– Daugiau motyvacijos,
- Pokytis užtvirtinamas, todėl jis stiprėja.

Kartais nedideli veiksmai daro stiprų poveikį.

KAI BŪNA PAPRASČIAU, NEI ATRODĖ...

Šiandien su klientu aptarėme 5 konsultacijų progresą ir jis nustebo:

„Keisčiausia, kad lyg ir nieko ypatingo neįvyko, bet jaučiuosi daug ramiau ir aiškiau.“

Iš pradžių jam atrodė, kad situacija yra komplikuota.
Kad visko per daug: minčių, jausmų, situacijų, neišspręstų dalykų.
Ir kad jei jau kažką keisti – tam prireiks labai daug laiko.

Bet praktikoje dažnai viskas vyksta paprasčiau, nei atrodo iš pradžių.

Pakako 5 susitikimų, kad atsirastų aiškus pokytis.
Ne todėl, kad kažkas radikaliai pasikeitė gyvenime.

O todėl, kad:
– Atsirado daugiau aiškumo, kas iš tiesų vyksta;
– Emocinė būsena tapo stabilesnė;
– Pasikeitė pora įprastų reagavimo į situacijas šablonų;
– Atsirado daugiau pasitikėjimo savimi;
– Padidėjo bendras pasitenkinimas gyvenimu.

Ir, kas svarbiausia – jis pradėjo geriau suprasti save.
Be spaudimo, be bandymo „greitai susitvarkyti“.
Tiesiog po truputį sustojant, pasižiūrint, įsivardinant.

Kartais svarbiam vidiniam pokyčiui nereikia ilgų metų.
Kartais pakanka kelių sąmoningų sustojimų, kad viduje dalykai pradėtų dėliotis į vietas.

Ne todėl, kad viskas staiga tapo lengva.
O todėl, kad tapo aiškiau:

- Kas iš tiesų vyksta,
- Ką jauti,
- Ko nori ir, ko nenori,
- Ką gali ir, ko negali padaryti.

Ir aiškumas sudarė sąlygas viskam po truputį dėliotis į vietas.