20/04/2026
🇱🇹 Apie lietuves motinas migracijoje ir gimtosios kalbos (ne)perdavimo patirtis kalbamės su migracijos procesų tyrėjomis dr. Egle Gudavičiene, dr. Eglė Kačkutė ir dr. Inga Hilbig.
Pokalbio metu diskutuojame apie lietuvių motinų diasporoje išgyvenamą didelį kaltės jausmą kylantį iš to, kad kultūriškai joms tarsi priklauso perduoti kalbą vaikams ir taip savotiškai užtikrinti Lietuvos valstybės gyvavimą.
„Šiai paskutiniajai migracijos bangai (XX a. 9 - 10 dešimtmečiais) buvo perduotas naratyvas, kad lietuvės motinos perduoda kalbą tiesiog savo buvimu, tiesiogiai su motinos pienu, per savo kūną: vaikas kalbės lietuviškai, nes jis turi lietuvę motiną. Ryšys tarp motinos, kalbos ir vaiko buvo visiškai esensializuotas. Dalia Staponkutė vartoja tokią metaforą, kad žmogus be kalbos - kaip žmogus be rankos. Mama glostydama vaiką savo lietuviška ranka natūraliai perduoda kalbą. Kultūrinių reiškinių esensializavimas - pasakymas, kad kažkas vyksta natūraliai - visai lietuvių kartai padarė įtaką, nes mes visos manėme, kad gausis natūraliai“, mintimis dalijasi dr. Eglė Kačkutė.
„Kalbėk ir kalbės. Ir tada susidūrus su sunkumais, kurie yra labai normalūs kyla stresas - kodėl man natūraliai nepavyksta? Aš kalbu, bet man neatsako.. Bandau, bet vaikas maištauja, nevyksta pagal planą. O planas yra labai kilnus, idealizuotas, su aukštais lūkesčiais (kad vaikas lietuviškai turėtų kalbėti gal net be akcento). Tokiems lūkesčiams patenkinti reikia nepaprastai daug įvairių resursų, kurių tikrai ne visi turi. Ir po tų lūkesčių, po prisiimtos atsakomybės - nacionalinės naštos - moterys dažnai palūžta“,- antrina dr. Inga Hilbig.
Pašnekoves kalbina dr. Ingrida Dačiolienė, VDU Pasaulio lietuvių universiteto veiklų koordinatorė.
Pokalbis vyko Liūto ir Françoise Mockūnų namų erdvėje (Vytauto Didžiojo universiteto atstovybėje Vilniuje).
Maloniai kviečiame žiūrėti 🌿
2 likes. "Lietuvės motinos migracijoje: gimtosios kalbos (ne)perdavimo patirtys"