Dėmesingumo praktika mažiems ir dideliems

Kai Tu sakai sau: aš nemėgstu piktų žmonių, apsimetėlių, lendančių be muilo į …., melagių, netikrų ir t.t. Būtinai paklausk savęs, kurioj vietoj pats gyvenime apsimeti, ant savęs pyksti, gal kitų, kurioj vietoj dėvi kaukes, meluoji sau, ar bandai būti geras visiems. O jei Tau nepatinka drąsūs žmonės, pamaivos, garsiai kalbantys, paklausk savęs ar Tave tildė vaikystėje? Ar neleido Tau vaikiškai džiaugtis? Būti drąsiu? Išsakyt viska ką galvoji ar galbūt tiesiog svajoti?
Turime suprasti paprastą tiesą, viskas kas mus supa tai tik mūsų vidaus atspindys, iš vaikystės atsineštos patirtys. Mes patys leidžiame, kad būtų tokia kasdienybė ir suptų būtent tokie žmonės. Ir kai nei vienas žmogus Jūsų nebetrigerins ir nebeužkabins, vadinasi jau būsite labai didelį darbą su savim atlikę. Todėl jei kažkas netinka kitame, iš kart atsigręžk į save.
Būkite laimingi Mielieji ❤️
Ačiū Indre Lipskyte

,,1. Pabandykite nevalgyti prieš naktį ir užmikite tuščiu skrandžiu apie 1 - 2 savaites ir imsite regėti lengvus, šviesius sapnus, kas rytą nubusite geros nuotaikos, žvalūs, be vangaus noro voliotis pataluose iki pietų.
2. Pabandykite neskaninti maisto dviem prieskoniais: druska ir pipirais ir pastebėsite, kad pasisotinti galima 2 - 3 kartus mažesniu maisto kiekiu. Po 1 - 2 savaičių dings kūno tinimas, o tie, kas turi viršsvorį, numes ne vieną kilogramą.
3. Pabandykite negerti limonadų ir kitų gazuotų gėrimų ir pastebėsite, koks skanus paprastas vanduo, o kad numalšintume troškulį, jo reikia kur kas mažiau.
4. Pabandykite bent dvi savaites negerti kavos ir arbatos ir pamatysite, kad Jus viskas džiugina, Jūs ramiai užmiegate ir miegas yra gilus, kad išsilygino įsitempusio ir niūraus veido raukšlės. o nervuotumas dingo arba bent jau sumažėjo iki minimumo.
5. Atsisveikindami su žmogumi, pabandykite tai daryti lengvai, be nereikalingų žodžių.
6. Pabandykite savaitę vaikščioti ir sėdėti tiesia nugara ir pastebėsite, kaip pagerės Jūsų atmintis bei pagreitės mąstymas.
7. Pabandykite žmogui, kuris Jums nepatinka, vos tik apie jį pagalvojus, mintyse dovanoti pačią prabangiausią dovaną, įsivaizduodami, kaip jis džiaugiasi, ne už ilgo pastebėsite, kaip tas žmogus su Jumis elgiasi gražiai, kaip ir Jūs su juo.
8. Pabandykite 1 - 2 valandos prieš miegą išjungti televizorių ir kompiuterį ir imsite matyti savo norus bei kūrybinius impulsus.
9. Pabandykite 2 savaites telefonu kalbėtis tik reikalui esant ir pastebėsite, jog paroje daugiau valandų nei 24.
10. Pabandykite vos tik atsiradus norui paimti cigaretę, vietoje jos paimti obuolį, mandariną, bananą ar išgerti stiklinę vandens, ir po poros savaičių jausitės stipresni ir ištvermingesni.
11. Pabandykite kiekvieną kartą, kai tik Jums norisi padaryti kažką, kas Jums labai svarbu (ar tai bus pirmas kartas ar tai Jums nebūdinga), darykite tai iš karto, nepasineriant į apmąstymus ir vertinimus, pastebėsite, kiek daug Jūs galite.
12. Pabandykite kartais nusišypsoti praeiviui, nors kelioms sekundėms, negalvodami, ką jis apie Jus pagalvos, po mėnesio imsite jausti, kad kiekvienas žmogus yra Jūsų pažįstamas ir nekelia Jums grėsmės.
13. Pabandykite pagulėti žolėje, tarp medžių, toliau nuo mašinų, nesigėdindami žmonių, ir Jūs išgirsite savyje taip ilgai lauktą tylą.''
(Išminties lobynai)
Sveikam, Sėkmingam, Laimingam Gyvenimui...

Izraelyje buvo atliktas vienas labai įdomus tyrimas. Iš tiriamojo paimtas kraujo lašas ir parodytas ekrane. Ekrane buvo galima pamatyti įdomų vaizdą.
"Čia yra bakterijos, jos juda lėtai. O čia - makrofagai, kurie kraujo ląstelėse yra atsakingi už kraujo švarą ir yra kaip dezinfekcijos priemonės, jų misija - pašalinti viską, kas svetima.
Bet ... . Jie kažkaip miega. Bakterijos juda nerūpestingai, kaip bulvare vakarinio pasivaikščiojimo metu, o makrofagai miega. Jie jų nemato."
Ir štai tiriamąjam įjungiamas juokingas filmas, komedija ir jo nuotaika pradeda gerėti. Ir tada prasideda linksmybės. Makrofagas staiga pabunda ir iškart pradeda vykdyti savo pareigas. Jis atsisuka į bakterijas ir ima jas ryti su apetitu. Galbūt tai buvo pietų metas, ir jis pajuto nepaprastą apetitą, bet ... Tiesą sakant, viskas yra daug įdomiau.
Apie sąmonės ir kūno ryšį buvo diskutuojama ilgą laiką ir tam yra daugybė įrodymų. Bet įdomu šiame tyrime yra tai, kad imuninės ląstelės labai reaguoja į mūsų nuotaiką. Ir tai dar ne viskas. Pažymėkime svarbų dalyką:
Kraujo lašas buvo atskirtas nuo jo šeimininko. Tuo metu savininkas sėdėjo kitame kambaryje, o jo nuotaika kažkokiu nesuprantamu būdu paveikė kraujo lašą, buvusį kitame kambaryje.
Tai reiškia, kad yra keletas informacijos kanalų, kuriais sąmonės bangos gali paveikti objektą, esantį toli nuo paties sąmonės šaltinio.
Tačiau yra ir kita šio tyrimo pusė. Į tyrimą buvo įtraukti siaubo filmo fragmentai. Ir ką? Tuo pačiu metu kraujo laše pradėjo vykti keisti dalykai. Čia ... bakterijos jau suaktyvėjo!
Jos staiga atgijo, nudžiugo ir kažkaip staiga jų padaugėjo. Jos pradėjo tvarkytis tarsi namuose, netgi pradėjo atakuoti makrofagus. Šie pradėjo trauktis ir sklaidytis įvairiomis kryptimis. Kas tai padarė?
Principas aiškus: sąmonės būsena yra svarbiausias veiksnys palaikantis mūsų vidinę ekologiją. Ir ne tik mūsų.
Juk sąmonės bangos, kaip jau minėjome aukščiau, pradeda plisti aplinkoje ir veikia tolimas savo kraujo ląsteles.
Ir ne tik savo.
Juk mano vaikai ir artimieji yra mano kraujas. Tai reiškia, kad mano nuotaika daro įtaką mano vaikų makrofagų būklei, kad ir kur jie bebūtų - šalia ar kitame žemyne. Tai reiškia, kad mano sąmonės būsena yra susijusi su, galima sakyti, „bendruoju imunitetu“.
Pakeliui į galvą ateina juokinga istorija. Ją papasakojo vienas pacientas - laikrodininkas.
Šis darbas, kaip žinome, yra labai tikslus, jam reikia skirti daug dėmesio ir jis reikalauja labai tikslių veiksmų. Tačiau kartais dirbant kairės rankos smilius pradeda trūkčioti. Akivaizdu, kad darbo tęsti neįmanoma. Ir ką jis tuomet daro?
Ne, jis nemasažuoja piršto, negeria magnio spazmams malšinti, nelaiko rankos. Jis pasiima telefoną ir paskambina motinai, gyvenančiai toli, už tūkstančio kilometrų. Ar manote, kad jis klausia jos patarimo, kaip atsikratyti šio trikdžio?
Esate neteisus.
Išgirskime, ką jis sako:
„Mama, tu vėl nerimauji dėl manęs! Nustok jaudintis, kitaip negaliu dirbti! "
Jei net nedidelis motinos jaudulys gali sukelti sūnui fiziologinius pokyčius, ką tada sakyti apie didelius sukrėtimus. Žengiame svarbų žingsnį suprasdami daiktų esmę.
Išvada paprasta:
Senoji formulė: „Tai yra mano gyvenimas, ką aš noriu su juo, tą darau“ yra beviltiškai pasenusi.
„Mūsų sąmonės būsena yra atsakinga už mūsų vaikų, artimųjų ir artimųjų imuniteto būseną“, - taip dabar reikėtų suprasti gyvenimą.
Taigi būtina rasti būdą, kaip sukurti euforiją, džiaugsmą, laimę, ir pageidautina sukurti kuo daugiau.
PS:
Taip pat išryškėja Normano Cousinso fenomenas, kuris buvo išgydytas juoko pagalba nuo neišgydomos mirtinos ligos. Apmąstymai paskatino Normaną Cousinsą suvokti akivaizdžią idėją: jei neigiamos emocijos, slegiančios endokrininę sistemą, yra ligų „provokatorės“, tai teigiamos emocijos, suaktyvindamos jos veiklą, gali tapti sveikimo stimuliatoriais. Be to, kiekvienas žmogus turi labai paprastą ir prieinamą gydymo priemonę - juoką. Senas posakis „Juokas yra geriausias vaistas“ buvo priimtas fiziologiniu pagrindu.
1976 m. Normanas Cousinsas paskelbė autobiografiją „Ligos anatomija“ (iš paciento perspektyvos), kuri tiesiogine prasme tapo sprogimu. Remdamasis savo patirtimi, autorius parodė, kad teigiama emocinė būsena gali išgydyti net sunkią ligą.
„Žmogus, kuris prajuokino mirtį“.

IŠMOKIMAI

Kiekvieną dieną vyksta ugdymosi procesas. Vakar aš mokiausi nusileisti, pripažinti, kad esu ožka, kad gynybiškumas trukdo matyti. Dar kartą patyriau didelių akių ir atviros širdies naudą. Pasikartojau atsiprašymo mantrą. Aš esu gyvenimo mokyklos mokinė.

Norėtųsi visko lengviau ir paprasčiau. Norėtųsi be pasekmių. Norėtųsi neįžeidžiant kitų. Bet, matyt, tokia ugdymo(si) kaina. Ir, deja, dažniau ir stipriau mokomės iš savo klaidų. Tie randai ir įbrėžimai, kuriuos galime kaskart pačiupinėti savo viduje, primena, kad netinkamas poelgis, nederamas pasirinkimas skaudūs.

Šiandien aš mokiausi klausytis, girdėti, išgirsti, suprasti, įsijausti, pasimatuoti kito batus. Norėčiau gebėti apsikeisti su kitu kūnais ir pagyventi kitokį gyvenimą. Gal kažkas pasikeistų manyje? Gal tada galėčiau paprasčiau padėti kitam? O gal kitas gyvenimas mane užaugintų labiau nei manasis? Dabar tenkinuosi lydėjimu, stengiuosi kurti saugią aplinką pokalbiui, klausau didelėmis ausimis, mąstau atvira širdimi. Ko dar tikitės iš psichologo, kai pas jį ateinate? Žinokite, jis taip pat mokosi. Iš Jūsų. Mes visi esame mokiniai.

Taip atrodo MŪSŲ VAIKAI 🧡

Pradėsiu klausimu. Kiek iš jūsų, tų, kurios esate mamos, tapatinate save tik su mamos vaidmeniu? Ar gali būti visas gyvenimo tikslas – būti mama. Gera. Tobula. Supermama. Normalia. Nesvarbu. Mano galva, negali. Mama – tai viena iš asmenybės dalių. Taip, labai didelė dalis. Bet juk dar yra moteris, žmona, dukra, sesuo, draugė, darbuotoja ir t.t. O bet tačiau, mūsų vaikai mus mato tik kaip mamas. Viską žinančias ir viską galinčias. Neklystančias. Na čia iki paauglystės. Bet net ir tada, jie dar nesuvokia mamos kaip žmogaus. Mes patys, lygiai taip pat. Bet, jeigu pažiūrėtume į savo mamas kaip į žmones. Tai moteris, kuri, tarkime, dvidešimt trejų metų susilaukė vaikelio. Ji turėjo savo istoriją iki tol. Ir štai čia vaikas. Lauktas ar netikėtas – nebesvarbu. Vaikelis jau čia. Vyras drauge ar atskirai, mylimas ar tik „iš bėdos“ irgi nebesvarbu, nes dabar jos gyvenimo užduotis – pasirūpinti vaikeliu. Ir ji rūpinasi. Taip, kaip moka. Mažiausiai aštuonioliką metų. Per tą laiką ji dar ir kažką dirba, kažkur gyvena, linksminasi, atsipalaiduoja, siekia karjeros, rūpinasi vyru ar mezga santykius su įvairiais vyrais. Kartais jai sekasi, o kartais labai ne. Vaikas visada šalia. Kaip kokia fone nuolat grojanti muzika. Savo poreikius ji turi derinti su vaiko poreikiais. Ir tas vaikas suvokia mamą kaip kažką antgamtiško. Ji – geroji fėja ir piktoji ragana viename. Bet jis niekada nesuvokia mamos kaip žmogaus. Kaip asmenybės, kuri turi kitų dalių ir tikslų, ne tik būti mama. Žinoma, kad ne visada jai pavyko tuos vaidmenis sklandžiai suderinti. Žinoma, kad ji padarė klaidų. Žinoma, kad vaikas turi mamai pretenzijų. Visi turi. Ir dažniausiai daug daugiau nei tėvui. Net, jei pastarasis įsidarbinęs vėjo gaudytoju. Nes mama, tai – pamatas. Tai žemė, kurioje užgimėme ir augame. Atėjus laikui, išlendame iš po mamos sparnelio. Tada dažnai pretenzijų dar padaugėja. Mama nepadarė to ar ano. Arba padarė ne taip. Ar per daug. Bet juk mama tik žmogus. Kuri už mamos kaukės, turi daug kitų. Kada ji gali vėl pradėti naudoti tas kitas asmenybės dalis? Kada jos norai ir poreikiai nebeturi būti derinami su vaiko? Pažiūrėjus į mamą šituo kampu, man labai palengvėjo. Ji žmogus – kaip ir aš. Ir galima leisti, pagaliau, mamai gyventi savo gyvenimą! Ne, nereikia, apsisukus ant kulno, niekada nebegrįžti. Maždaug, nu ir gyvenk. Bet leisti jai atskleisti kitas savo asmenybės dalis. Kitus vaidmenis. Ir apkabinti ją – įvairiapusį, įvairiaplanį žmogų. Ne fėją ir ne raganą. O, pažvelgus už tos iliuzijos, tarsi praskleidus užuolaidą, pamatyti sielą, kuri šitam gyvenime vaidina jūsų mamą.

Daugiau mano pamąstymų ir istorijų galite rasti knygose "Gyvenimas be šešėlio" ir "Labirintuose".

ATLEIDIMO LAIŠKAS
Vakar visi socialiniai tinklai mirgėte mirgėjo nuo sveikinimų mamytėms, močiutėms, promočiutėms. Ne viena ašara išriedėjo skaitant jautrius tekstus. Šiandien užkirbėjo viena parazitinė mintis mano galvoje – “O kiek žmonių, kurie nekenčia savo mamų, tėčių, giminių vaikšto šioje žemėje?”

Šiandien rašau tokia tema ne dėl pačio fakto, kad ne tik meilė artimui egzistuoja. Tik atleidus tiems, kas skriaudė ir engė, gali laisvai pradėti kvėpuoti ir mėgautis gyvenimu, judėti pirmyn nesigręžiojant, nestoviniuojant, netrypčiojant vietoje. Kaip tai padaryti? Vienas iš būdų – parašyti laišką tam/tiems, kuriam/kuriems jauti neapykantą. Tebūnie tas laiškas ir nebus išsiųstas adresatui, bet jame nusės visas skausmas ir sunkumas, drumzlės ir purvas, įtampa ir nerimas. Kai parašysite laišką tam/tiems, kuriam/kuriems senokai negalite atleisti, parašykite laišką nuo jo/jų sau taip, lyg ir būtumėte tuo žmogumi. Rašykite sau atsakymą žodžiais, kuriuos norėtumėte išgirsti iš to žmogaus. Rašykite galimas jų elgesio priežastis. Vardinkite jų pačių galimus skausmus ir prasto elgesio ištakas. Apgalvokite, kodėl jis/ji galėjo taip elgtis. Visi mes turime savo istorijas, ar ne?

Kai parašysite abu laiškus, perskaitykite juos dar kartą sau iš karto arba šiek tiek palaukę (kelias valandas ar net dienas – pajauskite, kiek jums reikia laiko). Sunaikinkite laiškus su visu skausmu ir širdgėla juose. Visa tai, kas ten sudėta, jau praeitis.

Šiandien – čia ir dabar - yra kita diena. Jūs esate kitas. Kitoks. Kitur. Su kitais. Gyvenkite. Mylėkite. Mėgaukitės. Atleiskite. Paleiskite.

Šiandien norėčiau būt tiesiog maža mergaite :) išdykaut, lakstyti po močiutės daržą ir rinkti Velykės išslapstytus margučius, turėt dvi kasytes, puošnią suknelę ir daug daug juoktis. Eičiau žaisti slėpynių, vystyčiau lėles, statyčiau smėlio pilis, basa lakstyčiau po balas, turbūt dar kažką pamiršau, bet...:))) Juk juokas ir šypsena puikiausi dalykai, kuriuos kasdien turime su savim, tik būna, pamirštame apie tai :) linkiu šiandien išlaisvinti savyje vaiką, kuris šypsosi, išdykauja, žaidžia ir svajoja :)