LKNUC Muziejus

Susitikimas su pirmojo kurčiųjų judėjimo lyderio Petro Makutėno dukra Aldona Kliukiene

Ketverius metus trukusios paieškos pagaliau atvedė prie rezultato, kuris pranoko visus lūkesčius. Ieškant Petro Makutėno, vienos svarbiausių Lietuvos kurčiųjų istorijos asmenybių, artimųjų, pavyko surasti jo provaikaitę Augustę. Būtent jos dėka įvyko susitikimas su P. Makutėno viduriniąja dukra Aldona Kliukiene, kuriai šiandien - 93 metai.
Iki šiol apie Petro Makutėno asmeninį gyvenimą turėjome tik labai fragmentiškų žinių, o kai kurie biografijos faktai buvo visiškai nežinomi. Primename, kad P. Makutėnas buvo vienas iš Lietuvos kurčiųjų globos draugijos (įkurtos 1938 m.) ir Lietuvos kurčiųjų sąjungos (įkurtos 1944 m.) steigėjų. Šios organizacijos padėjo pagrindus Lietuvos kurčiųjų bendruomenės savarankiškumui ir vienybei.
Aldona mus priėmė itin šiltai ir nuoširdžiai sutiko pasidalyti savo prisiminimais apie tėvą. Jos atmintyje tėvas išliko kaip rūpestingas ir atsakingas žmogus, kuris domėjosi dukterų mokslais, tikrindavo namų darbus, mokė pirštų abėcėlės (nors šiandien Aldona ją jau pamiršo) bei šachmatų - žaidimo, kurį labai mėgo ir kurį žaisdavo net su profesionaliu Lietuvos šachmatininku Valdu Mikėnu. Ji pasakojo apie aklą karo veteraną Praną Daunį, kuris buvo apsilankęs Makutėnų namuose ir, norėdamas geriau susipažinti su šeima, rankomis švelniai tyrinėjo kiekvienos dukters veidą. Pasak Aldonos, tėvas taip pat bendradarbiavo su poetu, rašytoju ir Lietuvos aklųjų draugijos pirmininku Antanu Jonynu.
Susitikimo metu paaiškėjo ir daugiau faktų. Petras Makutėnas gerai mokėjo rusiškai, kadangi gyveno ir mokėsi Peterburge, o jo gimtoji kalba buvo lietuvių, dar mokėjo ir prancūzų ir vokiečių kalbas, o vėliau mokėsi ir lenkų kalbos - tai liudija jo platų akiratį ir intelektinį smalsumą.
Ne mažiau reikšminga ir tai, kad Aldona išsaugojo nemažai tėvo nuotraukų nuo jaunystės laikų. Iki šiol buvome turėję vos vieną Petro Makutėno atvaizdą, todėl ši vizualinė medžiaga yra ypač vertinga.
Šis susitikimas tapo neeiliniu įvykiu Lietuvos kurčiųjų istorijai, o LKNUC muziejus pasipildė naujomis medžiagomis, faktais ir gyvu liudijimu, leidusiu geriau pažinti žmogų, kūrusį mūsų šalies kurčiųjų bendruomenės pamatus.

Prieš II pasaulinį karą lenkų valdomoje Vilniuje veikė mokykla kurtiesiems. Tarp šios mokyklos mokytojų buvo MARIJA STELMOŠENKO, kuri pasibaigus karui tęsė savo darbą su kurčaisiais (dirbo 1930 – 1965 m.). Ji išsiskyrė savo entuazizmu ir pasišventimu mokytojo profesijai.

„ Dirbdama su kurčiaisiais, neieškojo įmantrumo ir trumpalaikių sensacijų, tačiau pasiekdavo gerų rezultatų. Pirmaisiais pokario metais, trūkstant surdopedagogų, vadovavo metodiniam būreliui, geranoriškai padėdavo pedagogams, rašė vadovėlius, skaitydavo pranešimus. Tai buvo didelės kultūros ir aukštos moralės žmogus, ir aukojamasis kitiems buvo jos gyvenimo būtinybė“, – apie M. Stelmošenko savo knygoje „200 metų Vilniuje“ parašė Milda Pošytė.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kurčiųjų mokymas buvo nutrauktas. Karui baigiantis M. Stelmošenko buvo pirmoji, kuri ėmėsi iniciatyvos atnaujinti kurčių vaikų mokymą. Deja, Vilniaus miestas buvo nuniokotas, nebuvo transporto, paštas nereguliarus, todėl sunku buvo surinkti kurčiuosius.
M. Stelmošenko nepasidavė sunkumams, ji ant stulpų klijavo skelbimus, nurodydama adresą, kur gali mokytis kurtieji. Turgaus dienomis miesto turgavietėse klausinėdavo žmonių apie kurčius vaikus. Ir jai pavyko: pirmoji pokario kurčiųjų laida, susirinkusi 1944-aisiais, buvo gausi – net 26 mokiniai.

Plačiau „AKIRATYJE“ 2021 m. 12 -13 puslapiuose.
http://www.lkd.lt/uploads/pdf/akiratis/Akiratis-2021-rugpjutis.pdf

🕯️ Pagerbiant Petrą Makutėną

LKNUC mokiniai tęsia gražią Vėlinių tradiciją – aplankė ir sutvarkė pirmojo kurčiųjų judėjimo lyderio Petro Makutėno kapavietę, prisimindami jo indėlį į kurčiųjų teisių ir bendruomenės stiprinimą.

P. Makutėnas buvo vienas iš Lietuvos kurčiųjų globos draugijos (1938 m.) ir Kurčiųjų sąjungos (1944 m.) steigėjų – svarbių organizacijų, padėjusių pagrindus kurčiųjų savarankiškumui ir vienybei.

🙏 Ačiū 8 klasės mokiniams Milanai ir Matui už nuoširdų darbą ir rūpestį!

Sugrįžimas po 43 metų: buvę mokiniai vėl praveria mokyklos duris
Šiandien, spalio 17-ąją, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras sulaukė ypatingų svečių – buvusių mokinių, mokyklą baigusių prieš 43 metus, 1982-aisiais.
Pirmiausia svečiai panoro išvysti atnaujintas mokyklos erdves – antrąjį ir trečiąjį aukštus, kuriuose kadaise jie mokėsi ir gyveno. Vaikščiodami koridoriais, jie dalijosi prisiminimais, o kiekvienas pažįstamas kampas tarsi prikėlė jaunystės akimirkas.
Apsilankę šeštos klasės kabinete, kur kadaise patys sėdėjo suolų eilėse, buvę mokiniai susitiko su dabartiniais šeštokais. Pokalbis virto gyvu ir šiltu bendravimu – vaikai smalsiai klausinėjo, kaip jų svečiai leisdavo laiką po pamokų, kuo domėjosi, kokie buvo jų pomėgiai.
Vėliau svečiai aplankė trečios klasės kabinetą – juos nustebino šiuolaikinės mokymo priemonės, ypač interaktyvioji lenta, kurią jie mielai išbandė. Kelionė po mokyklą tęsėsi: svečiai užsuko į aktų salę, ritmikos (anksčiau – sporto) salę, treniruoklių ir sensorinius kabinetus, vaikų darželį bei technologijų dirbtuves.
Vizitą vainikavo apsilankymas centro muziejuje. Ten svečius nuvedė muziejininkė ir pedagogė Ramunė, papasakojusi apie muziejaus įkūrimo istoriją bei senąją mokyklą Konarskio g. 33. Klausantis pasakojimo, tarsi atgijo praeities dvasia.
Prie kavos puodelio svečiai dalijosi įspūdžiais – apie dabartinę, atsinaujinusią mokyklą ir apie metus, praleistus jos suoluose. Atsisveikindami jie džiaugėsi matydami, kaip pasikeitė jų Alma Mater – erdvi, šviesi ir kupina gyvybės.

LKNUC mokiniai tęsia gražią Vėlinių tradiciją – aplankė ir sutvarkė žymaus surdopedagogo Jono Glembockio kapavietę, prisimindami jo indėlį į lietuviškosios pirštų abėcėlės kūrimą.

Šiandien, spalio 15 dieną, po pamokų 8 klasės mokiniai Milana, Titas ir Matas bei IV gimnazijos klasės mokinys Augustas sutvarkė žymaus surdopedagogo Jono Glembockio kapavietę, pasodino gėlę ir uždegė žvakelę.

Nuoširdžiai dėkojame Milanai, Titui, Matui, Augustui ir visiems LKNUC mokiniams už paaukotas lėšas gėlei ir žvakei. Jūsų bendrystė ir pagarba istorijai padeda išlaikyti mūsų mokyklos tradicijas gyvas.

Ar žinojote, kad surdopedagogas Jonas Glembockis buvo tas, kuris sukūrė vienos rankos pirštų abėcėlę?
Po Antrojo pasaulinio karo kurtieji Vilniuje dar naudojo dviejų rankų pirštų abėcėlę, kuri buvo paplitusi ir tarp Kauno moksleivių prieškario metais. J. Glembockiui ši sistema atrodė nepatogi, todėl jis ėmėsi kurti naują – vienos rankos pirštų abėcėlę, pritaikytą lietuvių kalbai.
Remdamasis tuo, kaip kurtieji bendravo prieškario laikų Vilniuje (tuomet lenkų valdymo metais), Glembockis lietuvišką abėcėlę sukūrė iš lenkiškosios, ją patobulindamas ir pritaikydamas mūsų kalbai.
Pedagogas pats rodė rankų pozas, o piešimo mokytoja J. Štelbienė jas meniškai pavaizdavo.
Ši Jono Glembockio sukurta vienos rankos lietuviškoji pirštų abėcėlė sėkmingai naudojama iki šių dienų – ji tapo svarbia mūsų kurčiųjų bendruomenės kultūros ir bendravimo dalimi.