ShadowLight svetainė

Nebūtina laukti, kol baigsis lietus tam, kad važiuoti. Saulė dažniausiai nusišypso pakeliui… 🌞
Nebūtina visko išspręsti ir sutvarkyti, kad jau dabar jaustumei laimę 🫶

“Savi”

Esu girdėjusi labai logišką mintį, kad net ir pačioje geriausioje konsultacijoje, sesijoje ar mokymuose įvyksta gal tik trečdalis viso darbo. Nors tuo metu žmogus gali patirti stiprių įžvalgų, palengvėjimą, aiškumą ar net euforiją, didžioji pokyčio dalis vyksta vėliau.
Po susitikimo žmogus grįžta į savo kasdienybę. Į tą pačią aplinką, tuos pačius santykius, darbą, šeimą, įprastus mąstymo ir reagavimo būdus. Va čia darbas – ar tai, ką supratau, pritaikysiu gyvenime.
Pokytis vyksta tada, kai pradedi gyventi kitaip.
Tačiau čia labai svarbu nepaslysti.
Darbas su savimi nereiškia, kad turi tapti nušvitusiu žmogumi, kuris visur ir su visais jaučiasi gerai. Tai nereiškia, kad turi išmokti ramiai būti situacijose, kurios tave žeidžia, sekina ar iš esmės tau netinka.
Esmė yra ne dar labiau prisitaikyti.
Dažnai esmė yra pripažinti, kad tam tikri žmonės, ryšiai ar aplinkos tau nėra tinkami. Kad daugiau ten būti negali, nes tai tave traukia žemyn.
O pokytis būti – mažinti kontaktą, keisti bendravimo formatą, nustatyti ribas arba net nutraukti ryšį.

Dažnai sakoma: „Ieškok savų.“
Aš gal sakyčiau kiek kitaip. Ne tiek ieškok, kiek leisk jiems atsirasti. Pastebėk juos. Būk ten, kur gali būti suprastas savo vertybėse, savo noruose augti, keistis, judėti pirmyn.
Nes kai nustoji laikytis to, kas tau nebetinka, dažnai atsiranda daugiau erdvės tam, kas iš tikrųjų yra sava.
Ieškok savų. O dar labiau – leisk sau atpažinti, kai juos sutinki.

Shadowlight svetainė- 2026

“Aš esu”

Man prireikė daug metų suprasti, kad didžiausia gyvenimo laisvė ateina ne tada, kai tampi kažkuo ar kažkokiu.

Ji ateina tada, kai nustoji atsiprašinėti už tai, kas esi.
Už savo kūną. Už savo amžių. Už savo pasirinkimus. Už tai, kad turi vaikų. Už tai, kad neturi. Už savo jautrumą. Už savo stiprybę. Už pasiekimus ir strigimą. Už savo istoriją.

Juk vaikystėje dažniausiai labai gerai jaučiame, kas esame.
Paskui ateina taisyklės.

Ką turėtume pasiekti.Kaip turėtume atrodyti.Kada turėtume kurti šeimą.Kada turėtume būti sėkmingi.Kada jau „per vėlu“. Ir po „turėčiau“ pasimeta žmogus.

Tada gyvenimas vienaip ar kitaip veda į lūžį.
Tokį, kuris atrodo kaip griūtis.

Bet šiandien man atrodo, kad tie lūžiai reikalingi ne tam, kad taptume kažkuo nauju.

Jie reikalingi tam, kad prisimintume.
Prisimintume save iki baimių.Iki svetimų lūkesčių.Iki nuolatinio noro atitikti.

Nes paprasta- Manęs nereikėjo taisyti.
Man reikėjo save susigrąžinti.

Ir pasirodo, tai, ko taip ilgai ieškojau, niekada nebuvo dingę. Buvo tik paslėpta. 🐎 ☀️

Shadowlight svetainė- 2026

“Pasakėlės”

Vėl priminė man temą. Pasakos gražu, bet per mažai kalbama apie jų poveikį vaiko psichikai. Ir manau- gal sprendimas ne jas atšaukti- o keisti jų interpretaciją❗️
Pati daug dirbau su šios pasakelės “dovana”man- Undinėlė…🧜🏻‍♀️💔

Ta pasaka ne tik, kad pasakoja apie kančią, bet ją estetiškai apvelka grožiu, taurumu ir dvasingumu. Kas man buvo vertybės, todėl “kabino”. Nes pasaka neprikimba šiaip sau, tam reikia pagrindo, kuris dažnai perimtas vertybėmis.. Pagal šią konkrečiai pasaką vaikui gali susiformuoti itin klastinga žinutė: jei skauda, vadinasi myliu; vadinasi esu išskirtinis, gražus; jei aukojuosi, vadinasi esu tobulas žmogus; jei renkuosi save, esu savanaudis. Ir tai jau visai kita programa nei meilė.

Undinėlė 🧜🏻‍♀️atsisako savo pasaulio, savo balso, savo prigimties dėl “meilės”. Ji gauna kojas, bet kiekvienas žingsnis tampa kančia (tai akcentuojama kas be ko😆🥹). Ir tas skausmas pasakoje pateikiamas beveik kaip kilnumo įrodymas – tarsi kuo labiau kenčii, tuo labiau myli, tuo esi vertesnis. Ir ego randa progas tai daryti iki maksimumo.

Dar įdomiau, kad 🧜🏻‍♀️paaukoja balsą – galimybę kalbėti, pasakyti tiesą apie save, būti atpažinta. Reiškia šį vertybė mažesnė… O princiukas jos net nepažįsta tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Ji stovi šalia jo, bet negali būti matoma.
(taip ir yra-kai nesame savimi pasaulyje, mūsų nemato tie, kas turėtų)

O kai atsiranda galimybė išsigelbėti, pasaka vėl iškelia pasiaukojimą kaip aukščiausią vertybę. Undinėlė renkasi ne save, o dar vieną kilnumo ir savęs išsižadėjimo aktą. Bingo- kančia ir pražūtis nugalėjo, bet liūdna istorija bus puikiai menama…

Man šiandien ši istorija atrodo ne kaip meilės pasaka, o kaip pasakojimas apie savęs praradimą. Apie tikėjimą, kad meilę reikia užsitarnauti kančia. Kad dėl kito reikia atsisakyti savo balso, savo poreikių ir net savęs.

O gyvenimas man rodo ką kita: meilė neturėtų reikalauti savęs amputacijos. Skausmas nėra meilės mata savęs dėl nieko, net jei labai myli. 🌊 🩵

O kokią pasaką Tu gyveni?…

Kartais mes ne tiek žmogaus norim, kiek palengvėjimo jausmo. Norim, kad kažkas perimtų dalį įtampos, atsakomybės, sprendimų, nešimo. Ypač ten, kur nuo seniai sudėtos etiketės: „čia vyriški dalykai“ — technika, transportas, remontai, konfliktai.

Bet pavojingas momentas: mes pradedam sureikšminti bet kokią pagalbą vien todėl, kad esam pavargusios. Stebėti “ženklus”…
Ne todėl, kad žmogus iš tikrųjų kokybiškas.
Ne todėl, kad jis brandus, gilus ar saugus.
O todėl, kad jis trumpam sumažina įtampą arba atlieka kažkokią funkciją. Dažnai per dominavimą.

Ir čia aš pagaliau pripažinau:
daug tos „pagalbos“ realiai yra visiškas š..as 💩 😆
Patarimai paviršutiniški.
Sprendimai prasti.
Dalis vyrų net nesiklauso, ko tu nori — jie tiesiog nori pasijusti reikšmingi per „aš tau pasakysiu, kaip reikia“.

Ir absurdiškiausia tai, kad dažnai pati moteris situaciją išspręstų geriau, bet tai tarsi “negarbė”. Dažnai labai greitai užmetamos etiketės: „Nu tai tau vyro nereikia”, „Per daug savarankiška”, “Vyrui šalia tavęs nebelieka vietos”, “Pati viską gali”, “Feministė”, “Boba/diedas”, “Su 🥚”..
Ir blogiausia, kad dalį tų frazių mes pradedam nešiotis savo pačių viduje. Kaip mūsų moteriškos vertės matą.

Tarsi moteris, kuri geba spręsti, automatiškai tampa mažiau moteriška.
Mažiau verta rūpesčio.
Mažiau „normali“.

Tarsi jeigu nesugriūni ties techniniais ar gyvenimo klausimais, kažkaip nebeatitinki moters vaidmens.
O jei nesugebi- turi teisę būti mylima ir globojama…
Ir tada atsiranda keistas vidinis konfliktas:
tu gali. Bet kartu jautiesi prastai.
Nes kažkur giliai vis dar gyva mintis, kad moteris, kuri pati susitvarko — yra „nevykėlė santykiams“, „per kieta“, „ne ta“.

Bet gal problema ne tame, kad moteris gali.
Gal problema tame, kad mes vis dar per daug vyrų vertės statom ant funkcijos.

Nes iš tikrųjų, kas nori būti su žmogumi vien todėl, kad jis „sutvarko “. Net jeigu gerai sutvarko. Ar to pakanka?
Jeigu nėra sutapimo, artumo, pagarbos, brandos, ryšio — jokia funkcija ar finansai nesukuria meilės.

Yra didelis skirtumas tarp:
„man gera priimti pagalbą“
ir “be pagalbos aš tampu mažesnė.“

Todėl gebėjimai neturėtų būti slopinami, mažinami, kad kažkas su dominavimu per “pagalba” ar paramą gautų vietą šalia Jūsų. Nes tai tik dalis, ko iš tiesų reikia santykiui. Kaip tik manau, kad kai galime pačios- partnerius renkamės “sveikiau”.🫶

Shadowlight svetainė- 2026