Grow365 Audrone Kance

Praėjo daug metų, o šią tėčio frazę žmonai pamenu kaip dabar:

„Pameni, kiek laiko skyrėme išsirinkti skalbimo mašinai? Domėjomės modeliais, techniniais parametrais, atsiliepimais. Važiavome pažiūrėti gyvai, paliesti, palyginti. O vaikui darželį išrinkome tiesiog pirmą, kuris buvo arčiausiai namų.“

Šiais žodžiais tėvai dalijosi po nesėkmingos pirmojo darželio patirties, kai jau svarstė apie jo keitimą.

O vaikui darželio keitimas nėra lengvas.

Ypač adaptacijos metu.

Tai reiškia dar vieną prisitaikymo etapą, naujus žmones, naują aplinką ir papildomą emocinį krūvį tuo metu, kai vaikas dar nėra pilnai apsipratęs pirmojoje vietoje.

Todėl renkantis darželį labai tinka principas:

„9 kartus atmatuok ir tik 10 kartą kirpk.“

Nebijokite pasirodyti pernelyg rūpestingi tėvai.

Prašykitės stebėti grupę.

Kalbėkitės su pedagogais.

Užduokite daug klausimų.

Nes galiausiai svarbiausia ne gražios sienos, ne nauji žaislai ir net ne ugdymo programa.

Svarbiausia, kad viduje turėtumėte aiškų jausmą:

„Šiems žmonėms aš galiu patikėti savo vaiką ir man bus ramu.“

Būtent šis jausmas dažnai tampa didžiausia atrama adaptacijos metu, kai kyla abejonių, nerimo ir klausimų.

Į ką verta atkreipti dėmesį bei kokius klausimus užduoti pedagogams – trumpai dalinuosi reelse.

Ir ačiū, kad dalinatės su kitais tėvais ❤️

Vaiko savivertė nesusiformuoja iš vieno pokalbio.

Ji formuojasi iš tūkstančių mažų kasdienių žinučių.

Iš to, kaip reaguojame, kai jis suklysta.
Iš to, ar kritikuojame poelgį, ar patį vaiką.

Mes visi kartais pasakome "kandžiau", nei norėtume. Supykstame. Nusiviliame. Pavargstame.

Bet vaikai nuomonę apie save susidaro iš to, ką girdi apie save.

Labai svarbu atskirti vaiką nuo jo elgesio.

Todėl net taisydami, drausdami ar nustatydami ribas, stenkitės kalbėti apie vaiko elgesį, o ne apie asmenybę.

Nes po daugelio metų vaikas gali nebeatsiminti konkrečios situacijos. Tačiau tas vidinis kritikas jo galvoje gali skambėti jūsų balsu...

Su Vaikų teisių gynimo diena ❤️

Praktiškai visais atvejais, kai keliame balsą, darome tai iš bejėgystės.

Nes prašymas "gražiuoju" nesuveikė.

Ir visais atvejais tai kalba apie tai, kad trūksta sistemos tėvystėje.

Sprendimas? Ją susikurti.

O tam kviečiu pasinaudoti "šablonu", į kurį sudėsite savo individualizuotus sprendimus: https://grow365.lt/product/vaikas-negirdi-nekauso-ir-atsikalbineja/

Manote, kad su jūsų vaiku kiti vaikai nenori draugauti, nes jis drovus? O gal labai aktyvus ar „padauža“?

Dažniausiai problema slypi visai kitur.

Praktikoje pedagogai labai dažnai girdi tėvų prašymą:
„Padėkite mano vaikui susirasti draugų.“

Tačiau bendraamžiai dažniausiai vengia vaikų, kurie:
– erzina kitus;
– negerbia kitų ribų;
– nori, kad viskas vyktų tik pagal juos;
– sunkiai priima taisykles;
– nemoka tartis ir dalintis.

Bet socialiniai įgūdžiai prasideda ne darželyje.

Jų pagrindai formuojasi šeimoje.

Vaikas santykyje su tėvais turi išmokti:
– išgirsti „Stop, man taip nepatinka“;
– palaukti;
– priimti, kad ne viskas bus pagal jį;
– tartis ir ieškoti kompromiso;
– laikytis susitarimų.

Nes pasaulis nesisuka apie vieną vaiką.

Todėl ir namuose svarbūs turi būti visų šeimos narių poreikiai.

Akys – sielos veidrodis:

✅ žiūrint į akis sunkiau meluoti.
✅ žiūrint į akis gimsta susitarimai.
✅ žiūrint į akis sunku apsimesti, kad „negirdi“.
Tas ypač galioja su vaikais.

Būna situacijų, kai vaikas yra išsiblaškęs, „išėjęs iš savęs“ ir “negirdi”.

Ką siūlau?
Paprastą, bet beveik „stebuklingai“ veikiantį dalyką – akių kontaktą.

Atsitūpkite.
Tvirtai, bet švelniai suimkite vaiką už žastų ir pasakykite:
„Prašau, pažiūrėk man į akis.“

Vaikas gali muistytis, vartyti akis.
Ramiai nepaleisdami vaiko išlaukite, kol jūsų žvilgsniai susitiks.

Ir tik tada lėtai bei aiškiai pasakykite tai, ką norite, kad vaikas išgirstų.

„Neišgirsti“ laikant akių kontaktą beveik neįmanoma.

Laikymas už žastų padeda vaikui pajusti savo ribas, grįžti į savo kūną. Išgirsti ne tik jus, bet ir save.
O tada jau galima kalbėtis.

Išbandykite, pareflektuokite kaip pavyko ir dalinkitės su kitais!❤️

„Jei žaislo pasirinkimas kelia tokias dramas, išvis nieko negausi!”

Skamba pažįstamai? Reaguojame iš galios pozicijos, kai pavargstame nuo vaiko derybų ir kyla emocijos.

O viskas prasideda nuo penkiamečio klausimo parduotuvėje: „Ar galiu išsirinkti dar vieną žaislą?“

Mama atsako: „Ne. Turime susitarimą, kad perkame tik vieną žaislą“.

Tada vaikas vėl klausia: „Gal galiu pasitaupyti šįkart ir kitą kartą gauti du?“, po mamos atsakymo seka: „O kodėl?“

Emocijos kaista. Mama mato kylantį vaiko pyktį. Jaučia kaip pačią ima susierzinimas. Na ir lengviausia yra „nukirsti“ iš galios pozicijos.

Kai vaikas tikrinasi ribas, nėra lengva išlaikyti pusiausvyrą.

Nesame „nušvitę jogai“. Ir kaip tyčia tas dažniausiai atsitinka tada, kai esame pavargę ar kai vaikas ribas tikrinasi labai ne laiku ir ne vietoje.

Ką svarbu prisiminti? Kad jei tik jaučiame, jog įsitraukėme į galios kovą, geriausias sprendimas yra iš jos pasitraukti. Čia ne tiesioginis eteris. Klausimą galima perkelti į artimiausią šeimos pasitarimą.

Vaikai mokosi problemų sprendimo įgūdžių iš mūsų rodomo pavyzdžio. Deja😊

Ir labai geras pavyzdys yra karštoje situacijoje pasakyti: „Šis klausimas mums abiems kelia įtampą. Aš irgi pradedu pykti ir nemanau, kad supykusi priimsiu gerą sprendimą. Aptarkime tai artimiausiame šeimos pasitarime. Pažadu, kad tave išgirsiu ir rasime abiems pusėms tinkantį sprendimą“.

Parodysite vaikui puikų pavyzdį, su pagarba pakviesite jį kartu ieškoti sprendimo. Bet jau „šalta“ galva. Nes pykčio emocija susiaurina mąstymą ne tik vaikui, bet ir tėvams😊

Norite daugiau sužinoti, kodėl vaikai kovoja su tėvais? Ką tai signalizuoja ir kaip tinkamai reaguoti?

Viename įraše – visa vaikų poreikių hierarchija ir sistema nuosekliai tėvystei.

Kad konfliktų mažėtų: https://grow365.lt/product/vaikas-negirdi-nekauso-ir-atsikalbineja/

Ir didelis ačiū, kad dalinatės su kitais tėvais🤗

Daugelis tėvų vaikų saugumą bando diegti per baimę:

„Nekalbėk su svetimais.“
„Neik niekur.“
„Neimk nieko.“
„Tave gali pagrobti.“

Problema ta, kad mažo vaiko smegenims tai dar per daug abstraktu.

Beveik 4 metų vaikas nesupranta:

kas tiksliai yra „svetimas“;
kodėl vienas nepažįstamas žmogus „geras“, o kitas jau „blogas“;
kodėl mama pati draugiškai kalba su pardavėju ar padavėju, bet jam sako „su svetimais nekalbėti“.
Ir tada vietoje saugumo dažnai atsiranda:
👉 nerimas;
👉 žmonių baimė;
👉 arba taisyklių ignoravimas.

Ikimokykliniame amžiuje daug veiksmingiau mokyti ne bijoti žmonių, o laikytis labai aiškių taisyklių.

Pavyzdžiui:
👉 „Aš tave saugau ir visada turiu žinoti, kur tu esi.“
👉 „Prieš kažkur eidamas (-a), turi gauti mano leidimą.“

Net jei tai:

supynės už kampo;
kaimyno kiemas;
žaidimų aikštelė šalia kavinės.
Mažam vaikui daug aiškesnės:

konkrečios taisyklės;
pasikartojantys ritualai;
tėvų susiejimas su saugumu.
Dar vienas labai stiprus įrankis šiame amžiuje – pasakos.

„Vilkas ir 7 ožiukai“, „Katinėlis ir gaidelis“ – archetipinės istorijos, kalbančios vaikui suprantama simbolių kalba.

Ir po jų tikrai nereikia ilgų moralų ar bauginimų.

Dažnai užtenka vieno sakinio:
👉 „Aš tave saugau. Todėl visada turiu žinoti, kur tu eini.“

„Duoti vaikui pasirinkimą“ skamba labai gražiai.
Bet daug tėvų vienoje vietoje viską pagadina:
👉 pasirinkimą paverčia derybomis.

Tada prasideda:
– „o gal galima trečias variantas?“
– „o kodėl?“
– „aš nežinau…“
– „nenoriu nė vieno.“

Ir vietoje mažesnio pasipriešinimo:
👉 situacija išsitęsia;
👉 vaikas perima kontrolę;
👉 tėvai pavargsta ir galiausiai nusileidžia arba sprogsta.

Todėl pasirinkimai veikia ne dėl pačių pasirinkimų.
Jie veikia dėl struktūros.

💡 Veikianti formulė:
1️⃣ duodi 2 pasirinkimus:
– vieną mažiau patrauklų vaikui;
– kitą — labiau patrauklų vaikui ir tuo pačiu modeliyojantį norimą elgesį;

2️⃣ jei vaikas nesirenka — pakartoji pasirinkimus ir informuoji:
„Jei nepasirinksi, nuspręsiu aš“;

3️⃣ trečią kartą — nebediskutuoji.
Arba vykdai vaiko pasirinkimą,
arba, jei jis nesirinko,
priimi sprendimą už jį ir vykdai.

Ramiai.
Be ilgų aiškinimų. Be moralų.

Ir čia svarbiausia dalis:
jei po 10 minučių derybų vis tiek nusileidi —
vaikas išmoksta ne rinktis.
Vaikas išmoksta,
kad užtenka pakankamai ilgai priešintis.

Todėl nuoseklumas yra auksinė sėkmės formulė!

Rezultatas? Namuose mažiau kovos.
Nes vaikui nebereikia tikrinti,
ar tu tikrai laikysies savo žodžio.

👉 Nori daugiau tokių frazių kasdienėms situacijoms (rytai, miegas, ekranai, išėjimai iš namų)?
Rašyk „noriu“ 👇

Kartais viskas pasidaro labai paprasta, jei užduodi sau vieną klausimą:

👉 ar mano vaikas šioje situacijoje turi pasirinkimą?

Jei atsakymas „ne“ —
labai tikėtina, kad vietoje bendradarbiavimo sulauksi pasipriešinimo.

Ir tada mes dažniausiai:
– aiškiname
– raminame
– bandome „gražiai susitarti“

O vaikas tai girdi taip:

👉 „suprantu tavo pyktį…
bet vis tiek bus taip, kaip noriu aš“

Ir prasideda kova.

💡 Lūžis įvyksta tada, kai atsiranda pasirinkimas.

Ne „daryk, kas liepta“,
o:

👉 „Ką renkiesi?“

Daug nereikia - vienos alternatyvos, kuri būtų vaikui mažiau patraukli nei norimas elgesys.

—

👉 Parašyk savo situaciją komentaruose (rytai, miegas, ekranai ar pan.)
Parodysiu, kokius 2 pasirinkimus gali duoti 👇