Grow365 Audrone Kance

Viena dažniausių klaidų, kurias matau praktikoje – tėvai dažnai iš mažo vaiko tikisi to, kam jo smegenys dar nėra subrendusios.

„Pažiūrėk, sesei skauda.“
„Kaip tu gali taip elgtis?“
„Na pagalvok, kaip jaučiasi kitas.“

Skamba logiškai. Tačiau dvimečiui ar trimečiui tokie argumentai dažniausiai neveikia ne todėl, kad jis beširdis. O todėl, kad jo moralinis mąstymas dar tik formuojasi.

Pagal Lawrence'o Kohlbergo moralės vystymosi teoriją ankstyvoje vaikystėje vaiko elgesį daugiausia reguliuoja pasekmės, o ne vidinis moralinis kompasas. Taip, empatijos užuomazgos atsiranda anksti, tačiau gebėjimas nuosekliai savo elgesį reguliuoti remiantis kito žmogaus jausmais vystosi gerokai vėliau.

Todėl mažam vaikui labiausiai reikia ne moralizavimo, o aiškios struktūros:
✔️ aiškių ribų;
✔️ nuoseklių susitarimų;
✔️ logiškų pasekmių;
✔️ ir kantrybės bei nuoseklumo taikant taisykles bei susitarimus.

Kai vaikas atima žaislą, trenkia kastuvėliu ar stumia kitą vaiką, mūsų tikslas nėra priversti jį pasijusti kaltu.

Mūsų tikslas – išmokyti, kaip elgtis kitaip.

👉 „Paprašyk.“
👉 „Palauk savo eilės.“
👉 „Grąžink žaislą.“
👉 „Dabar atsiprašyk.“

Iš pradžių tai yra įgūdis.

Tik vėliau jis tampa vaiko pasirinkimu, paremtu jo vidinėmis vertybėmis ir empatija.

Kuo realistiškesni mūsų lūkesčiai vaikui, tuo mažiau išgyvename nusivylimo ir pykčio kaip tėvai. O kuo daugiau kantrybės ir nuoseklumo – tuo didesnė tikimybė, kad vieną dieną tas vidinis moralinis kompasas iš tiesų susiformuos.

„Mano vaikas viską meta pusiaukelėje” - tai turbūt viena dažniausių frazių, kurias girdžiu iš tėvų.

Piešė – atsibodo.
Lankė futbolą – nebenori.
Pradėjo dėlionę – numetė.

Vos tik tampa sunku, norisi trauktis. Atsiranda vengimas.

Ir visai netrukus ateis rugsėjis. Būrelių pasirinkimo metas.

Žinote, ką aš siūlau?

Leiskite vaikui išbandyti viską, ką jis norėtų lankyti. Vieno ar dviejų užsiėmimų dažniausiai visiškai pakanka suprasti, kas jam patinka.

O tada – pasirinkti.

Vieną, du ar tris būrelius. Tačiau su viena sąlyga – jei pasirinkai, įsipareigoji lankyti visus mokslo metus.

Ne todėl, kad jums svarbu užauginti būsimą sportininką, muzikantą ar programuotoją. O todėl, kad taip vaikas ugdosi valią ir atsparumą.

Nes metų eigoje bus visko. Lietingų vakarų. Tamsių rudens popiečių. Nuovargio. Dings pradinis entuziazmas. Ateis dienos, kai kažkas nesiseks, kai norėsis viską mesti, kai vaikas sakys: „Nebenoriu lankyti.“

Ir jei tą akimirką jūs ramiai priminsite jo paties duotą pažadą ir atlaikysite ribą, vaikas vietoje pasitraukimo mokysis pabandyti dar kartą. Išbūti frustraciją. Įveikti sunkumus. Nepasiduoti. Auginti savo valios ir atsparumo „raumenį“.

Nes valia neugdoma tada, kai viskas lengva.

Ji stiprėja tada, kai vaikas padaro tai, ką buvo įsipareigojęs padaryti. Kai įveikia savo „nenoriu“ ir „negaliu“.

Žinoma, aš nekalbu apie situacijas, kai susiduriate su vaikui nepalankia aplinka būrelyje ar sveikatos problemomis. Bet jei vienintelė priežastis yra „pasidarė sunku“, tada tikrai nereikia ieškoti naujo būrelio. Tuomet vaikui reikia jūsų ribų atlaikymo ir tikėjimo, kad jis gali įveikti šį iššūkį.

Ir dažnai tai tampa daug vertingesne gyvenimo pamoka nei pats būrelis.

Galvoju, kad kiekvienas iš mūsų bent kartą esame savęs paklausę – o kas iš tikrųjų svarbiausia, norint užauginti laimingą vaiką?

Atsakymai tikriausiai būtų labai įvairūs. Nenustebčiau, jei dažniausiai pasikartojantys būtų vertybių diegimas, disciplina, ribos, geras išsilavinimas, vaiko talentus ugdantys būreliai.

Vakar radau didelę tėvystės studiją, kurioje buvo išskirti penki svarbiausi geros tėvystės kriterijai. Pagalvojau, kad jums gali būti įdomu ir aktualu. Vardinu svarbos tvarka:

1️⃣ Tėvų gebėjimas parodyti meilę. Ne tik mylėti, bet ir tai parodyti – apkabinti, paguosti, pasidžiaugti, pasakyti: „Myliu tave.“

2️⃣ Tėvų emocinė savireguliacija. Gebėjimas pirmiausia suprasti, išsiaiškinti ir tik tada reaguoti. Būti emociškai brandžiu ir patikimu suaugusiuoju.

3️⃣ Tėvų tarpusavio santykiai. Vaikai kasdien stebi, kaip mes kalbamės, sprendžiame konfliktus, tariamės, atsiprašome ir rūpinamės vienas kitu. Būtent taip jie mokosi kurti savo būsimus santykius.

4️⃣ Vaiko savarankiškumo skatinimas. Galimybė pačiam pabandyti, suklysti ir patirti tą labai svarbų jausmą – „Aš galiu.“

5️⃣ Vaiko smalsumo skatinimas. Kai mokymasis nėra tik mokyklos reikalas, o natūrali šeimos gyvenimo dalis – knygos, muziejai, spektakliai, klausimai, tyrinėjimai ir nauji atradimai.

Labiausiai man patinka vienas dalykas. Šiame sąraše beveik nėra nieko, ką reikėtų pirkti. Vaiko laimei svarbiausia mūsų dėmesys jam, kokybiškas laikas kartu ir sąmoningumas.

Kaip panaudoti šią informaciją praktiškai? Kelios labai paprastos idėjos:
• leiskite vaikui pačiam padaryti bent vieną darbą, kurį iki šiol darydavote už jį;
• pakvieskite kartu gaminti vakarienę ar tvarkytis namuose;
• savaitgalį apsilankykite muziejuje ar spektaklyje;
• išeikite į pievą ir stenkitės surasti kuo daugiau skirting drugelių ar vabalų rūšių. Fotografuokite juos ir sužinokite jų pavadinimus;
• pabandykite atpažinti kuo daugiau vaistažolių;
• o svarbiausia – kasdien savo pavyzdžiu parodykite, kaip mylėti, spręsti konfliktus, atsiprašyti ir rūpintis kitu žmogumi.

Man atrodo, kad būtent iš tokių mažų, kasdienių dalykų ir susideda tai, ką vėliau vadiname laiminga vaikyste.

Aš tikrai nesitikiu, kad mano dukra užaugs niekada nesuklydusi. Žinoma, yra dalykų, kurių labai nenorėčiau, kad jai tektų patirti ar išbandyti.

Tačiau ne galimos jos klaidos mane gąsdina labiausiai.

Daug labiau mane gąsdina mintis, kad tą dieną, kai jai bus sunkiausia, ji liks viena su savo problema, nes bijos mano reakcijos. Nepasitikės, kad sugebėsiu sureaguoti ramiai ir adekvačiai.

Todėl labai stengiuosi nebūti emociškai reaktyvia mama. Net kai man kažkas labai nepatinka, iš visų jėgų stengiuosi nekaltinti, nemoralizuoti ir neskirti bausmių emociniame įkarštyje. Labai tikiuosi, kad dažniausiai man tai pavyksta. Kad dukra gali pasitikėti ne tik manimi, bet ir mano reakcija.

Nes man atrodo, kad vaikų melas ar tiesos slėpimas labai dažnai gimsta ne iš blogos valios, o iš baimės.

Todėl mūsų namuose galioja viena taisyklė – kad ir kas atsitiktų, tu visada gali ateiti ir pasakyti.

Aš nebausiu. Jei nebuvome dėl kažko susitarę iš anksto, mes kalbėsimės. Susitarsime, kaip elgtis kitą kartą. Numatysime pasekmes, jei situacija kartosis. Bet prisipažinti suklydus yra saugu.

Kaip ir turbūt kiekviena mama, aš noriu didžiuotis savo dukros elgesiu. Bet dar labiau noriu būti savo vaiko gyvenimo dalimi. Ir tada, kai sekasi. Ir tada, kai sunku. Pažinti ją tikrą.

Nenoriu būti ta mama, kuriai vaikas drįsta rodyti tik gražiąją savo gyvenimo pusę. Santykiuose aš renkuosi tikrumą.

Ir labai tikiuosi, kad jei kada nors ateis diena, kai mano dukrai atrodys, jog ji padarė didžiausią savo gyvenimo klaidą (tikiuosi, aišku, kad tokia diena niekada neišauš), aš būsiu tas žmogus, kuriam ji paskambins pirmiausia.

Labai įdomu, kaip yra jūsų šeimoje. Ar jūsų namuose buvo ir yra saugu prisipažinti, kad suklydai? 🤍

Tėvai dažnai klausia: „Gerai, o ką konkrečiai sakyti vietoj grasinimų?“

Šiame reels’e sudėjau kelis kasdienius pavyzdžius.

Ir noriu pabrėžti vieną labai svarbų dalyką- pakeisti grasinimą galimybe nereiškia vaiko papirkinėjimo.

Tai nėra: „Susitvarkyk – nupirksiu saldainį.“

Tai yra: "Jei susitvarkysi dabar, liks daugiau laiko tam, ką pats nori veikti.“

Skirtumas – didžiulis.

Papirkinėjimas moko, kad už kiekvieną pareigą turi būti sumokėta.

O motyvacija padeda vaikui pamatyti natūralią bendradarbiavimo naudą. Kad atlikęs tai, ką reikia padaryti dabar, jis greičiau galės užsiimti tuo, kas jam malonu.

Mes, suaugusieji, juk irgi taip gyvename. Pirmiausia baigiame darbus, o tada ilsimės, sportuojame, susitinkame su draugais ar skaitome knygą.

Vaikai šio įgūdžio tik mokosi. Ir mes galime jiems padėti ne grasinimais, o parodydami, kad bendradarbiauti apsimoka pirmiausia jiems patiems.

Vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu iš tėvų, yra labai paprastas:

„Kaip padaryti, kad vaikas bendradarbiautų?“

Kad susitvarkytų, apsirengtų, išsivalytų dantis ar padarytų tai, dėl ko susitarėte. Be dešimties priminimų, ginčų ir ašarų.

Dažniausiai pirma tėvų reakcija yra „paspausti“ stipriau: dar kartą paaiškinti, pamoralizuoti, pakelti balsą. Kartais tai suveikia. Tačiau dažniausiai vaikas bendradarbiauja todėl, kad bijo pasekmių, o ne todėl, kad pats nori įsitraukti. Ir tame nėra nieko blogo – ribos yra svarbi nuoseklios tėvystės dalis.

Bet... kartais ir mes pavargstame būti tais teisingais „policininkais“.

Tad kai pajusite, kad pavargote, pasitelkite žaismingumą.

Vaikai mokosi žaisdami. Vaikams riba tarp gyvenimo ir žaidimo beveik neegzistuoja – gyvenimas ir yra žaidimas. Todėl vietoje „spaudimo“ paprastą užduotį paverskite žaidimo dalimi. Žaisti vaikams patinka. Dėl žaidimo jie noriai laikosi taisyklių ir stengiasi.

Žinoma, ne viskas gyvenime turi būti žaidimas. Vaikams reikia ir ribų, ir pareigų. Tačiau jei bent kartais vietoje „policininko“ vaidmens pasirinksite istorijų kūrėjo vaidmenį, nustebsite, kiek malonumo pajusite… patys. Galų gale, kiekvieno suaugusiojo viduje gyvena ir jo vidinis vaikas.

Apie šį metodą pasakoju šiame reelse. Mano „komisija“ gimė visiškai spontaniškai. 😊

O koks netikėtas kūrybiškas sprendimas jūsų šeimoje suveikė geriau nei spaudimas ar moralizavimas? Gal sukurkime vieni kitiems gerų idėjų banką? Lauksiu jūsų istorijų komentaruose.

Mes šaukiame ne todėl, kad esame blogi tėvai.

Dažniausiai šaukiame todėl, kad nesuveikė viskas, ką bandėme iki tol. Iš bejėgystės.

Ir labai dažnai tai rodo ne meilės ar pastangų trūkumą, o tai, kad tėvystėje trūksta aiškios sistemos.

Socialiniuose tinkluose dalinuosi daug. Tačiau kiekvienas reelsas ar įrašas yra tik mažas dėlionės gabalėlis. Iš jų ne visada lengva pamatyti visą paveikslą.

Todėl svarbiausius dalykus nuosekliai tėvystei sudėjau į vieną vietą: suskirsčiau temomis, papildžiau atmintinėmis ir sukūriau aiškią tėvystės sistemą, kurią būtų paprasta pritaikyti kasdienybėje.

Nes kai tėvai turi daugiau aiškumo, namuose atsiranda daugiau ramybės. O kai auga tėvai, auga ir laimingi vaikai.

Gero žiūrėjimo!: https://grow365.lt/product/vaikas-negirdi-nekauso-ir-atsikalbineja/

Komentaruose pasidalinkite – kuri mintis jums buvo vertingiausia? Ką jau bandėte pritaikyti savo šeimoje? Kokį klausimą ji sukėlė? 💛

Ir ačiū, kad dalinatės su kitais tėvais. 🤗

Kartais vaiko elgesį blogina... tėvų baimės ir jų diktuojami sprendimai.

Būtent dėl baimės dažnai „išskysta“ ribos, tėvai patys nesilaiko susitarimų. O kai netinkamas vaiko elgesys padeda jam pasiekti norimą rezultatą, jis kartojamas vis dažniau.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Labai dažnai į mane besikreipiantys tėvai pokalbį pradeda klausimu:

„Nuo kelių metų jūs konsultuojate vaikus? Mano vaiko elgesys darosi vis sunkiau suvaldomas.“

Po jo beveik visada seka paaiškinimas:

„Mes tikrai daug laiko praleidžiame kartu. Su vaiku daug kalbamės, viską paaiškiname, kartu tariamės ir susitariame. Bet kai ateina laikas laikytis susitarimų, prasideda protestai. Vaikas ginčijasi, spyriojasi, rėkia. Atrodo, kad niekas neveikia.“

Ir tada prasideda tikrasis darbas: klausimai, situacijos analizė ir konteksto aiškinimasis.

Labai dažnai didžiausią pokytį duoda darbas ne su vaiku, o su tėvais. Iki maždaug 7–8 metų dažniausiai dirbu būtent su jais. Vaiko elgesį pirmiausia formuoja tėvų reakcijos.

Kai tėvų sprendimus pradeda diktuoti baimės, jie tampa nenuoseklūs, ribos – „pralaidžios“, o vaiko netinkamas elgesys tik stiprėja. Vaikai labai greitai išmoksta: kuo stipresnis protestas, tuo didesnė tikimybė pasiekti savo.

Reelse aptariu 4 dažniausias tėvų baimes, kurios skatina “permissive parenting” ir blogina vaikų elgesį.

O kurią iš šių baimių šiandien dažniausiai pastebite jūs? Mano praktikoje pastaraisiais mėnesiais ryškiausiai matoma viena – baimė sutraumuoti savo vaiką.