19/09/2020
Ivona: "Nuo gimimo vaikas tai dvasinė būtybė, norint rūpintis jo gerove, nepakanka patenkinti vien jo biologinius poreikius. Būtina nuo pirmųjų dienų, stebint jo dvasinius pasireiškimus, sudaryti sąlygas dvasiniam vystymuisi. Vaiko raidai reikia taisyklingos socialinės ir kultūrinės aplinkos. Tėvai, o vėliau mokytojai turi tapti junginiu, interpretatoriais vaiko su sudėtingu kultūros pasauliu. Mokykloje (ikimokyklinėje įstaigoje) įvedimas į kultūrą tampa įmanomu dėka tinkamai parengtos aplinkos. Čia mokytojas yra ne tik kūrėjas tos aplinkos, bet ir “gyvas” jos elementas. Būtent jis tampa vaikui jungikliu tarp jo ir pasaulio. Montessori mokytojas eina paskui vaiką, palaiko, mokytojo elgesys priklauso nuo vaiko, ne atvirkščiai. Montessori pedagogas tai ne tik metodiškai parengtas asmuo, jis turi būti pasiruošęs vidumi, galintis pažvelgti į save iš vidaus, atrasti savo ribas ir silpnybes, kurios galėtų kelti trikdžius kuriant ryšį su vaiku. Vidinis pokytis tiesiogiai siejamas su giliu vaiko pažinimu per metodinį stebėjimą. Toks stebėjimas yra pripildytas pagarbos, meilės ir nuolankumo. Tai ilgas kelias link meilės atradimo vieno žmogaus kitam. Toks gilus vaiko vidinio gyvenimo stebėjimas veda link auklėtinio dvasios supratimo, kas yra pagrindu, leidžiančiu suteikti pagalbą vaiko vystymuisi. Tada mokytojas veikia vaiką tiesiogiai, sukurdamas stimuliuojančią aplinką. Tai nereiškia, jog mokytojo pagalba yra nereikalnga. Kaip tik priešingai. Montessori pabrėžė savo veikaluose ne vieną kartą, kad savirealizacijos procese, siekiant savarankiškumo ir nepriklausomybės, vaikas visą laiką patiria savo silpnumą. Būtent tada pasitikėdamas kreipiasi į suaugusįjį ir prašo pagalbos : “padėk man, padaryti tai pačiam”. Mokytojo vaidmuo būti “gyvu” elementu klasėje, mylėti ir tarnauti vaikui, būti patarėju, pagalbininku, bendradarbiauti, būti vedliu, organizatoriu, iniciatoriu (impulsu) vaiko nepriklausomybės."
