kalbekdrasiai.lt

Šįkart - mintys apie pertrauką nuo soc. tinklų. Gerai ar blogai? Sustoti ar perdegti?

Naudokite savo rankas.
Vienas dažniausių klausimų per mokymus - nesvarbu, kad kalbame apie filmavimą - vis tiek išlieka “kur dėti rankas”?
Ir tau kyla toks klausimas? Štai ką rekomenduoju 😉
Viskas priklauso nuo to, koks yra tavo turinys. Labai noriu užfiksuoti, kad nesupainiotume visko į viena.
Jei mus pakvies pasakyti kalbą prieš auditoriją su labai aiškia mintimi, ruošiantis tekstą, reikia apgalvoti ne tik pagrindinę mintį ir žinutę, ją lydėsiančius žodžius, bet ir kaip mes panaudosime savo rankas. Nes jos gali žymiai prisidėti prie žinutės sustiprinimo.
O kaip su filmavimu?
Kadangi jau moki, kad kiekvienas video - tai labai trumpa ir aiški žinutė, užtenka tiesiog jai pasiruošti (susirašyti pagrindinę mintį ir kelis sakinius, kaip ją atskleisi). Ir leisti kūnui padėti tą žinutę perduoti. Pasitikėk savo kūnu, galvok apie savo sekėją (kokią naudą jam suteiki savo video) ir net nustebsi, kaip kūnas pats tau padės.
Paradoksalu, bet dažniausiai rankų padėtis mums ima kliūti kai tik tada, kai apie jas pradedame galvoti 🙈
Tad prisimink - daugiau naudos sekėjui / klientui, mažiau galvojimo apie save.
Ir kviečiu - pasidalink, ar filmuojant galvoji, kur dėti rankas 💙

Susipažinkime. Kodėl šiandien kalbu apie DRĄSĄ kalbėti žmonėms?
Nes žinau, ką reiškia bijoti scenos, auditorijos ir savęs.
Praėjau kelią nuo paniškos scenos baimės iki renginių vedimo 1000-čiui žmonių.
Tad šiandien - trumpai mano istorija. Ir įkvėpimas tau, jei perskaitysi iki galo.
Kai mokiausi mokykloje, atsiskaityti pamokas net prieš klasę man būdavo tikras išbandymas. Kalbėdavau tyliai. Jei kas būtų leidęs, išvis būčiau mokytojai į ausį šnibždėjusi. Turėjau nuostabią vokiečių k. mokytoją, kuri man vis kartodavo - sakyk garsiau, žinau kad tu žinai.
O man neišeidavo. Įkvėpus oro, balsas tarsi strigdavo gerklėje. Iki šiol mane lydi prisiminimas, kada buvo vienas svarbiausių atsiskaitymų, ruošiausi visą savaitę, labai labai reikėjo gero pažymio. Žinojau, kad kvies atsakinėti. Ir pakvietė. Ech… tą dieną toje pamokoje buvo sujungtos dvi klasės ir baimė nugalėjo - pasakiau, kad nemoku.
Bet likimo man buvo paruoštas kitas kelias. Ne baimės. O drąsos.
Įstojau mokytis lietuvių filologijos su režisūra. Šventai tikėjau, kad čia išmoksiu, kaip dirbti užkulisiuose. Išmokau. Bet nepabuvęs aktoriumi, nebūsi režisieriumi 😉 Gavome scenos kalbos, judesio, retorikos ir vaidybos paskaitas. 4 metai, 8 semestrai scenos. O kad būtų dar “linksmiau”, sutikau vesti renginius vaikams, nes labai norėjau užsidirbti pinigų. Kuris studentas nenori 😉
Ir būtent vieno renginio metu manyje įvyko lūžis- labai aiškiai supratau, kad baimė pradingo. Liko tik jaudulys. Normalus, žmogiškas, kuris reiškia, jog tau rūpi žmonės, prieš kuriuos tu stovi.
Mums dažnai sako - “nugalėk viešojo kalbėjimo baimę”. Bet iš tiesų tai - susitarimas su savimi: kiek naudos nori suteikti žmonėms. Ir kas didesnis - baimė ar tas noras. Ir išvis - ta tikroji baimė niekada tavęs neatves kalbėti prieš žmones. Tikrą, fobinę scenos baimę visame pasaulyje turi vos 5% žmonių. Visa kita - proto ir įgūdžių klausimas. Ir dar - tikrojo noro padėti kitiems su savo preke ar paslauga išspręsti jų problemas.
Jei tu esi tas, kuris nori padėti, bet jauti baimę - kalbėti prieš auditoriją, filmuoti save - susitikime konsultacijoje. Žinau, kaip tu jautiesi ir kaip tau padėti 😉

VALIO 🥳 VALIO 📣VALIO
Sugrįžta mano labai mylimi, o Jūsų labai mėgstami pokalbiai.
Jau ne kartą girdėjau klausimą, kada vėl bus tos pažintys ir patirtys. Tad pranešu, kad jau rytoj, penktadienį, 18 val., turėsime labai įdomų pokalbį su Laura Šukienė apie paauglius ir paauglystę. Ir kaip tai išgyventi ne tik vaikams, bet ir tėvams. Ir atvirkščiai ;)
Tad labai kviečiu stebėti tiesiogiai, nes turėsite galimybę užduoti klausimus ir gauti į juos atsakymus.
Laukiame Jūsų įsijungiant tiesiog šį profilį ;)

Nė vieno nebestebina, kiek daug laiko mes praleidžiame „scrollin‘dami“. Jau tikrai matei patarimus, kaip pamatyti ar pasitikrinti, kiek laiko praleidai soc. tinkluose.
Jau visi sutinkame, kad tai mūsų laiko vagis. Bet vis tiek pakimbame. Vos atsidarome vieną video, negalime ties juo sustoti.
KODĖL?
Gal žinodami, kaip veikia mūsų smegenys, suprasime. O su žiniomis ateis ir peržiūrėjimo laiko mažinimas.
Tad kaip viskas veikia ir kodėl video turinys yra toks įtraukus?
Yra dvi pagrindinės priežastys.
🧐 Pirmoji – mūsų natūralus, prigimtinis skaitymas vaizdu.
Kai mes gimstame, skaityti nemokame. O štai „skanuoti“ ir suprasti aplinką mokame puikiai. Tai mums – labai natūralu.
O skaitymas – išmoktas dalykas. Tam mes dedame pastangas (nes kitaip pasimesime gyvenime – mums reikalingas skaitymo įgūdis).
Ir štai – smegenys renkasi, kas lengviau. Smegenys tarsi taupo resursus – kam stengtis, jei galima lengviau. Štai todėl, jei mums pateiktų tą patį turinį, tik kita forma (tekstas ir video), mes rinksimės peržiūrėti video. Taip lengviau.

🧐 Antroji – video formatas – tai tam tikrai priklausomybės forma. Žiūrint video, mes labai greitai gauname pasitenkinimą, mus smegenys labai greitai apdovanoja dopaminu – laimės, motyvacijos, apdovanojimo hormonu. Nebereikia ieškoti kitų pasitenkinimo formų.
O dar geriau – jei tai suderiname. Valgome ir žiūrime video. Dvigubas malonumas.

Tad kai ranka tiesiasi kelioms minutėms (kaip naivu tikėtis, kad tikrai tik kelioms) peržiūrėti soc. tinklus, pagaukite save – iš tiesų Jūsų smegenys jau ieško malonumo.
Dopaminas išsiskiria, kai mes jaučiame pasitenkinimą, kai save apdovanojame. Įsivaizduojate, kaip greitai mes galime save apdovanoti?!! – užtenka įsijungti Reels.
Štai kodėl vietoj teksto verta rinktis savo veiklą pristatyti per vdeo. Nes jis tiesiog greičiau įtrauks į srautą sekėją. Ir net jei mūsų video nėra labai populiarus, didesnė tikimybė būti pastebėtam – video formatas.

Tikiu, kad žinojei, jog video - labai įtraukus. Bet jei gavai naujų žinių, KODĖL tai vyksta, laukiu tavo 👍

Ar tau tikrai reikia video komunikacijos?
Kviečiu panagrinėti šį klausimą. Nes vis dar taip dažnai susiduriu su situacija, kai veda abejonės. O kol abejoji, niekur negali pajudėti. Nes niekaip nerandi sprendimo…

1. Tarp įpročio ir kai ko naujo.
Kaip mums lengva, kai jau žinome, ką ir kaip daryti. Jau visi išmokome parašyti tekstą (ilgesnį ar trumpesnį). Vieni išsiugdė, kitiems kažkas rašė. Treti sulaukė ChatGPT. Bet niekam, NIEKAM nebekyla klausimas, ar rašyti įrašą apie savo veiklą (na gerai, yra dar abejojančių apskritai soc. tinklų nauda, bet jų nėra dauguma).
O štai dėl filmavimo vis dar kyla abejonių ir prieštaravimų. Kodėl? Nes tai nauja, tai kitaip, nei įprasta. Ir nesvarbu, kad video formatas žymiai pagerina matomumą. Didesnė yra naujovės baimė.

2. Lyginimasis.
Labai labai dažnai, asmeninėje soc tinklų konsultacijoje, tik palietus video turinio klausimą, kaip banga, su didžiule jėga atsirita atsakymas “nu aš jau tikrai nešoksiu ir nedainuosiu!!!”
O kas sakė, kad taip reikės? Kai gaunu tokį atsakymą, suprantu, kad žmogus yra soc. tinklų stebėtojas ir nuolat mato tuos lengvus vaizdelius, kur žmonės uždirba iš peržiūrų. Dar papildomai pasižiūrim influencerių, kurie transliuoja visus savo “pirst” ir pradedam galvoti, jog taip teikia ir mums.
NE, nereikia.
Verslas ar veikla yra apie naudą. Kokią naudą tai atneš būsimam klientui. Jei nori, gali išvis savęs nerodyti. Bet kurti video turinį.

Čia tik pirma dalis punktų, kuriuos nagrinėjame iškilus klausimui “Ar man reikia video komunikacijos?”
Ir jei šie punktai tau rezonuoja, matai jog tau visgi reikia video, bet nežinai nuo ko pradėti, kviečiu Tave į mokymus.
Kadangi nuorodos ne visada aktyvios, komentuok DOMINA ir info atsiųsiu asmeniškai ❤️

Naujas patarimas keliauja pas tave 💙

Drąsa būti savimi. Arba – kaip atsiranda motyvacija
Šį įrašą paskatino parašyti paskutinė konsultacija.
Vos pradėjus kalbėti apie įrašų temas, gavau atliepimą “Blemba, toks jausmas, kad turiu atsiskaityti, ką veikiu”.
Supratau, kad su komunikacijos plano įgyvendinimu teks palaukti. Turime išspręsti kitą labai svarbų klausimą. Ir tas klausimas skamba taip: KODĖL? Kodėl tu darai tai, ką darai? Kodėl tu vykdai šią savo veiklą?
Dažniausiai veiklos atsiranda iš asmeninio poreikio: neradus sau tinkamos prekės ar supratus, kad paslaugą gali atlikti geriau / kokybiškiau. Būna, kad “sukrenta” ir daugiau faktorių, bet pagrindinį galima apibūdinti taip: “neatliepė mano poreikių”.
Ir štai mes sukuriame savo prekės ar paslaugos pasiūlymą. Gaminame (jei tai prekė). Arba vedame (jei tai paslauga). Kartu su tuo didėja mūsų kompetencijos, mes stiprėjame kaip specialistai. Natūralu, kas pradžioje mums atrodė nauja, su lauku tampa taip įprasta, kad net nebeverta kalbėti.
Ir šiame taške mes dažniausiai pametame motyvaciją. Jau tiek kartų pasakojau apie tą patį. Arba – nebegaliu gaminti vis to paties – jau tapo taip monotoniška…
Ir kai krenta energija, ji krenta visur. Komunikacijoje taip pat.
O iš to ir atkeliauja mano minėta būsena – kiek čia galiu apie tą patį. Lyg atsiskaitinėčiau sekėjui, ką nuveikiau.
Štai čia ir sakau STOP! Ar jau tikrai visas pasaulis žino apie tavo prekę ir paslaugą? Ar visi esami sekėjai startavo kartu ir jau viską yra išmokę? Kas mums jau atrodo elementaru, daugeliui tai vis dar naujiena.
Jei jautiesi „trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių“ – nuraminu tave. Viskas ok. Visada yra žmonių, kuriems naudingi pradmenys ar ta prekė, kurią jau tūkstantį kartų gaminai.
Kai pritrūksti motyvacijos, sugrįžk prie savo veiklos pradžios. Sugrįžk į tą jausmą, kai nori žmogui išspręsti problemą, su kuria ir pats ar pati susidūrei. Prisimink, kodėl pradėjai šį verslo kelią. Ir primink tai savo sekėjams.
Kai tu dalinsies iš noro padėti, o ne iš noro tik uždirbti, vėl pradės vykti stebuklai.
p.s. uždirbti yra gerai, pardavimai s**a pasaulį. Bet jei mes norime tik parduoti, neieškodami, ką išspręsti, kažkodėl tai labai greitai baigiasi arba išvis neprasideda.
Tad prisimink – kokia yra tavo intensija, tokia ir energija. Ir net jei rašai įrašą, jame yra tam tikra energija. Jei nuoširdžiai norėsi padėti, tikiu, kad motyvacija komunikuoti sugrįš.

Neabejoju, kad matei.
Šįkart rašau padrąsinti - Foto&Reels dirbtuvės ne tik apie įvaizdį socialiniuose tinkluose. Tai - daugiau. Kas? Skaityk toliau.
Pro studijos duris įeina glėbiu drabužių nešina moteris. Pirmas sakinys būna "Jes! Čia pataikiau", o vos durys už jos užsidaro ir ji jau yra patalpoje, seka antras "Blemba, kažkaip jaudinuosi".
Ir tokie buvo visi žingsniai į studiją. Visos moterys atėjo ne tiesiog pasifilmuoti ir pasifotografuoti. Jos atėjo susitikimui su savimi.
Labai džiaugiamės su Rūta RA Fotografija , kad galime prisidėti prie šio susitikimo.
Šios trys valandos - tai viešojo kalbėjimo patarimai, tai savo balso ir savęs priėmimas tiek video, tiek foto pavidalu.
Tai būvimas savimi.
Ir mes matome tuos virsmus. Po trijų valandų moterys išeina ne tik atsipalaidavusios. Jos išeina su plačia šypsena, kuri sklinda iš jos vidaus - TAIP, AŠ GALIU. galiu ne tik filmuotis ir fotografuotis. Aš galiu drąsiai apie save ir savo veiklą pasakoti pasauliui. O tai yra tikrasis malonumas - per savo veiklą suteikti kitiems žmonėms vertę. Juk dėl to ir vykdai savo veiklą, tiesa ;)
Mes laukiame Tavęs. Tokios, kokia esi. Ir jei tau sunku vienai, padėsime tau atskleisti tavo vertę.
p.s. - kviečiame tave registruotis dirbtuvėms rugsėjo mėnesį. Registracijos forma čia: https://forms.gle/tAw3f7aC6gc1SASH7