09/07/2026
Palikti dalelę savęs kituose
Nuskambėjo paskutinis šių mokslo metų skambutis. O Jums jis turbūt primena ne vieną ir ne dešimtį mokinių laidų, švenčių, rūpesčių ir džiaugsmų. Kokius jausmus šiandien kelia mokyklos skambutis?
Per ilgus pedagoginio darbo metus teko išlydėti ne vieną mokinių laidą, tačiau kiekviena jų išlieka savaip ypatinga. Turėjau galimybę būti šalia jaunų žmonių jų augimo kelyje, matyti jų pirmąsias pergales, nusivylimus, atradimus ir svajones. Tikiu, kad svarbiausia, ką mokykla gali duoti žmogui, yra tikėjimas savimi ir drąsa eiti savo keliu.
• Kada supratote, kad mokykla taps ne tik darbo vieta, bet ir svarbia Jūsų gyvenimo dalimi?
Daugelis mane mokiusių mokytojų man buvo didžiuliai autoritetai ir tai, ko gero, buvo svarbiausias veiksnys, pastūmėjęs mane pačią rinktis pedagogo profesiją. Nepaprastai vertingos lietuvių kalbos mokytojos Genovaitės Stunžėnienės pamokos, net sovietmečiu klausėmės Bernardo Brazdžionio eilių... Žavėjo visad linksmas, turintis ką pasakyti bet kuriais gyvenimo atvejais biologijos mokytojas Algimantas Kadzevičius Dažnai prisimenu ir emocionalų, griežtoką, bet teisingą matematikos mokytoją Albertą Dindą, kuris, sutikęs mane, jau žinodamas, kad įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginio instituto Fizikos fakultetą, sakė: „Įkritai, Daiva, kaip muselė į išrūgas.“ Bet pačią didžiausią įtaką renkantis tolesnį gyvenimo kelią turėjo fizikos mokytojos Onutės Vaščenkienės darbas – kiekviena pamokos minutė suplanuota, metodiškai vedamos pamokos leido suprasti kiekvieną išdėstytą temą. Prisimenu ir suolą, kuriame sėdėjau šių pamokų metu... prie pat mokytojos...
• Ar prisimenate savo pirmąją pamoką ir pirmuosius mokinius? Kokie prisiminimai išliko ryškiausi?
Pirmoji mano darbovietė – dabartinis Švenčionių profesinio rengimo centras. Buvau priimta dirbti fizikos mokytoja, pirmosios savo fizikos pamokos, deja, neatsimenu. Ryškiausi prisiminimai šioje mokykloje susiję su menine veikla. Muzikos mokytoja Saulė Sadeckaitė ir lietuvių liaudies šokio mokytoja Ana Marmienė pakvietė mane į savo būrį ir netrukus visa esybe įsiliejau į šokio sūkurį. Panorau išmokti ir kitokio stiliaus šokių – užsiregistravau į Vilniuje įsikūrusią Tomo Petreikio šokio studiją, lankiau seminarus ir pramokau pagrindinių Lotynų Amerikos šokių – sambos, ča ča ča, rumbo, džaivo – žingsnių, o grįžusi subūriau šokių grupę, su kuria kartu kūrėme šokius, vykome į įvairius koncertus, festivalius.
• Jūsų gyvenimo kelyje svarbi vieta teko Adutiškiui. Ką Jums šiandien reiškia šis kraštas ir ten sutikti žmonės?
Tai, ko gero, pati sentimentaliausia mano darbovietė. Iki 2000 metų šiame miestelyje lankiausi gal tik kartą, nepažinojau žmonių, nevairavau automobilio, bet labai norėjau dirbti fizikos mokytoja... Ir mano lūkesčiai išsipildė su kaupu Buvau priimta į gilias lietuvybės tradicijas turintį kolektyvą, be galo darbštų, nuoširdų, linksmą, mokantį švęsti gyvenimą. Kai rašau kolektyvą, turiu galvoje ne tik pedagogus, bet ir naminį maistą gaminančias virtuvės darbuotojas, kaip savo būstą klases tvarkančias valytojas, aplinkos priežiūros darbuotojus. Turėjau garbės dirbti su puikiomis Adutiškio vidurinės mokyklos direktorėmis – Brone Dicevičiene ir Milda Stūgliene. Puikios vadybininkės, kurios daug prisidėjo prie bendruomenės sutelkto darbo, kiekvieno jos nario tobulėjimo.
Bet svarbiausia šiame etape – tai sutikti jauni Adutiškio krašto žmonės. Smalsūs, nuoširdūs, išradingi, bendraujantys, linksmi ir labai draugiški mokiniai. Aštuoneri darbo šioje mokykloje metai leido realizuotis man, kaip fizikos mokytojai, kaip klasės vadovei ir, žinoma, šokio mokytojai. Čia patyriau fizikos VBE „šimtuko“ ir kitų aukštų balų suteiktą jausmą, labai džiaugiuosi, kad mokiniai 11–12 klasėje noriai rinkosi fizikos dalyką, laikė egzaminą ir daugelis jų pasirinko technologines studijų kryptis.
Dėkoju likimui, kad čia turėjau galimybę susipažinti ir su Lazdinių-Adutiškio etnografiniu ansamblio nariais ir vadove P. Krivickiene bei Adutiškio kapelos nariais su S. Rumbučiu priešakyje. Repetavome pertraukų metu – mokėmės šios krašto etnografinių šokių, liaudies šokių. Rašėme projektus, o už gautą finansavimą pirkome medžiagas, siuvome kostiumus, vykdėme projektinę veiklą. Na, o kai truputį patobulėjome, įsiliejome į etnografinio ansamblio gretas – tuomet buvo pasiūti autentiški šiam kraštui būdingi darbužių komplektai, dalyvavome koncertuose Lenkijoje, vykome į dainų šventes.
Ir dabar domiuosi Adutiškio kraštu, seku naujienas, bendrauju su buvusiais kolegomis, mokiniais, jų tėveliais. Adutiškyje supratau galutinai, kad mano vieta yra mokykloje. Dėkoju jiems už tai.
• Ar būna, kad buvę mokiniai po daugelio metų vis dar sugrįžta į Jūsų mintis? Kokiais atvejais?
Mokytojo darbe labai daug kaitos – keičiasi įvairių tvarkų aprašai, ugdymo turinys ir, be abejo, mokiniai. Įpranti prie jų, perpranti jų charakterius, išmoksti vardus ir jau laikas atsisveikinti. Ateina kiti... Bet visada lieka prisiminimas ir mokykloje užsimezgę santykiai. Žinoma, ne su visais, bet didele jų dalimi. Kaip smagu, kai parašo, užsuka į svečius, domisi mokykla, organizuoja klasių susitikimus ir būtinai juos pradeda mokyklos suole, atvyksta į renginius. Paskutinis pavyzdys, kai gimnazija nusprendė prisidėti prie Švenčionių miesto 540 metų jubiliejaus organizavimo ir pasiūlė savo mokiniams ta proga atsiųsti vaizdo sveikinimus... Gavome 33 įrašus iš įvairių pasaulio vietų. Šilti žodžiai gimnazijai, savo kraštui įrodo, kad jaunimas gali gyventi įvairiose pasaulio vietose, bet jų namai, šaknys visada bus Švenčionių krašte.
• Kiekviena mokinių karta yra vis kitokia. Ko iš jaunų žmonių pati išmokote per visus šiuos metus?
Žinoma, kartos labai skirtingos. Keičiasi ne tik įvairios technologijos, bet ir pati bendravimo kultūra. Mokiniai greičiau įvaldo technologijų naujoves, žino šių procesų subtilybes, geba greičiau aptikti sutrikimo problemą, dažnas anglų kalba bendrauja lengviau negu gimtąja... Įvairiose situacijose dažnai pagalvoju, kaip ją vertintų jaunas žmogus. Juk jie į viską žiūri kiek paprasčiau, nedramatizuodami. To kartais verta pasimokyti...
• Esate tremtinės dukra. Kokias svarbiausias vertybes iš savo šeimos atsinešėte į gyvenimą ir pedagoginį darbą?
Mano ne tik tėvai – Lionė ir Stasys Siniai – yra tremtinai, ištremta buvo beveik visa mamos ir tėvo giminė – tėvai, broliai, seserys.
Devyneri tremties metai Kliuči, Tumašete, Beriusoje. Sibiro žemės derlingos – lietuviai ėmė jas dirbti, pasisodino bulvių, augino gyvulius. Po truputį priprato, prisitaikė prie atšiaurių gyvenimo sąlygų. Visada jiems buvo sakoma: „Negalvokite apie Lietuvą, čia gyvensite amžinai.“ Ir atėjo 1953-ieji... 1957 metais visa tėvų šeima grįžo į gimtinę, kur jų niekas nelaukė ir žiūrėjo kaip į tautos priešus. Gimtuose namuose jau gyveno kiti žmonės.
1990 metų gegužės 2 dieną buvo reabilituoti. Skausmas atlėgo, o tremtyje sutikti žmonės tapo geriausiais ir ištikimiausiais draugais.
Turime kaip niekad būti vieningi, kad neprarastumėme to, ką išsaugojo mūsų tėvai.
Visada žinau, kad niekad negalima pasiduoti, likimas gali būti labai žiaurus ir neteisingas, bet tikėjimas į Dievą, darbas, bendrystė, meilė tėvynei daro stebuklus.
• Ar šeimos istorija suformavo Jūsų požiūrį į Lietuvą, laisvę ir pilietiškumą?
Dar augdama tėvų šeimoje supratau, kad didžiausia vertybė yra laisvė – kai išvykusi svetur gali bet kada sugrįžti į namus, kai švenčiamos visos Lietuvai istoriškai svarbios valstybinės šventės, kai gali laisvai pasirinkti tikėjimą, kai niekas prievarta neišvarys iš namų, neišskirs šeimų...
Ką Jums reiškia būti patriotu šiandien?
Aš įvardinsiu tai ne abstrakčiu sakiniu, o atskirais konkrečiais pavyzdžiais: ryte įsijungti LRT laidą „Labas rytas, Lietuva“; dalyvauti Vasario 16-osios, Kovo 11-osios dienų minėjimuose, liepos 6 d. bendruomenėse giedoti LR himną, dalyvauti visuose rinkimuose, valstybinių švenčių metu iškelti LR vėliavą; dalyvauti lietuvių liaudies meno kolektyvų veikloje, išmokti taisyklingai lietuviškai kalbėti ir rašyti, siekti, kad svečiose šalyse gimę mūsų tautos palikuonys mokėtų lietuvių kalbą...
• Kaip manote, ar meilės Tėvynei galima išmokyti, ar ją galima tik parodyti savo pavyzdžiu?
Gal didele dalimi tai priklauso nuo aplinkos, terpės, kurioje gyvena kiekvienas, ir, žinoma, nuo šeimos. Tėvynės ilgesys ir meilė jai labai sustiprėja ilgą laiką pabuvus svetur, grįžę į Lietuvą žmonės supranta, kokia graži, turtinga ir kol kas saugi yra mūsų šalis. Svarbus vaidmuo tenka, be abejo, ir mokyklai. Džiaugiuosi, kad kolektyvai, kuriuose dirbau ir tebedirbu, turi gilias patriotiškumo tradicijas.
• Jūsų gyvenime svarbi vieta teko ir šokiui. Ilgus metus šokote Aukštaitijos kolektyve. Ką Jums davė tie metai?
Į šokių būrelį Švenčionių kultūros centre mane nuvedė bobutė, kai buvau penkerių. Kiekvieną repeticiją ji kantriai sėdėdavo baleto studijos kamputyje ir tyliai verkdavo, o išeidama iš šio pasaulio paprašė, kad visada šokčiau...
Į rajoną atvykus Teresei ir Everistui Raišuočiams, ilgą laiką šokau dainų ir šokių ansamblyje „Aukštaitija“. Nebuvau pagrindinės grupės šokėja, bet meilę liaudies šokiui įskiepijo visam gyvenimui. Na, o didžiausia šio gyvenimo etapo likimo dovana – tai ansamblyje sutiktas vyras Česlovas. Susišokome ir va jau valsuojame 40 metų.
Labai džiaugiuosi, kad Teresės ir Everisto Raišuočių pradėtą veiklą tęsia ir jaunoji vadovų karta – Jolanta Razmienė ir Agnė Paulavičienė, o jų kolektyvuose niekad netrūksta norinčių šokti.
• Ar tautinis šokis ir lietuviška kultūra padėjo dar stipriau pajusti savo šaknis?
Be abejo, kad taip, juk vien tautinio kostiumo dėvėjimas, dainos, muzika ar šokiai sukuria stiprų priklausymo savo kultūrai jausmą, o dalyvavimas dainų šventėse, festivaliuose padeda suprasti laiko tėkmę.
• Ko šiuolaikinis jaunimas galėtų pasimokyti iš liaudies meno kolektyvų bendrystės?
Apskritai, dainuojantis, muzikuojantis ar šokantis jaunas žmogus išauga imlesnis aplinkai, jo vaizduotė yra turtingesnė, jis labiau organizuotas, drausmingesnis, atsakingesnis. Todėl visus tėvelius kviečiu atvesti savo mažąsias atžalas į meno kolektyvus mokyklose ar kitose įstaigose. Tai puiki investicija į vaiko ateitį.
• Jus mokiniai ir kolegos pažįsta kaip žmogų, kuris nuolat ieško naujų idėjų ir galimybių. Iš kur semiatės energijos?
Smagu, kad taip esu apibūdinta. Gal tai sintezė visų faktorių – aplinkos, kurioje augau, meilės fizikai, šokiui, sportui (beje, besimokydama mokykloje, be šokių repeticijų, lankiau ir lengvąją atletiką sporto mokykloje, treneris V. Nekrašas mane išmokė ištvermės. Nuoširdus, gerbiamas Treneri, ačiū Jums Studijų laikais kultivavau dziudo sportą) ir didelio įvairių sričių bendraminčių būrio, nuoširdaus draugų palaikymo. Bet didžiausias ramstis, manau, yra mano šeima – vyras Česlovas, dukros Judita ir Rasa, neįkainojama bendrystė su anūku Henriu, kuris gyvena Vokietijoje, bet kalba lietuviškai ir moka skanduoti „žalia balta“!
• Ar kada nors pagalvojate, kad ramus gyvenimas be projektų, išvykų ir naujų sumanymų būtų tiesiog ne Jums?
Dabar tapau sėslesnė, bet buvo laikai, kai išties su mokiniais, kolegomis nuolat kur nors važiuodavome, planuodavome veiklas pusmečiui į priekį. Tokio gyvenimo būdo formulė labai paprasta – kai tampa pačiai nuobodu gyventi, gimsta nauja idėja, kuria, ačiū Dievui, yra su kuo pasidalinti, o po to ir įgyvendinti.
• Kodėl Jums svarbu, kad mokymasis nesibaigtų klasės durimis?
Žmogui svarbios visos kompetencijos – ne tik dalykinės, bet ir bendravimo bei bendradarbiavimo ir kt. Pamokos laikas 45 minutės ir per jas turi išdėstyti pamokos temą, bet geriau pažinti mokinį sunkoka. Esu įsitikinusi, kad neformalus bendravimas įvairių projektų kūrimo, išvykų, švenčių organizavimo metu yra tai, kas papildo ugdymą, ir tai, kas suformuoja augantį jauną žmogų.
• Neseniai mokinius vedėte į edukacijas, muziejus, įvairias pažintines išvykas. Ką mokinys parsiveža iš tokių kelionių, ko negali rasti vadovėlyje?
Pamokų, vykstančių ne mokykloje, metu mokiniai turi galimybę vizualizuoti tai, ką perskaito vadovėlyje. Ir, be abejo, tai leidžia mokiniui geriau įsivaizduoti nagrinėjamą reiškinį, dėsnį ir geriau jį įsiminti. Paskutinės edukacinės kelionės metu, kai aštuntų klasių mokiniai vyko į Kaune esantį mokslo ir inovacijų populiarinimo centrą „Mokslo sala“, patys mokiniai tuo galėjo įsitikinti. Būtinai siūlau visiems ten apsilankyti.
• Ar dažnai būna, kad po išvykų mokiniai Jus nustebina savo mintimis ir atradimais?
Mokslo pažinimas – tai procesas, kartais užtrunkantis ne vienerius metus. Kiekviena suplanuota edukacija yra naudinga mokiniams, o ypač gyvenantiems regionuose, visomis prasmėmis – tarpusavio bendravimas, pažintys su naujais žmonėmis, mokslo naujovių pažinimas ir jų pritaikymas ir novatoriški pateikimo būdai. Visa tai formuoja vaiko galvoje bendrą technologinę visumą ir tai pastebima visiškai paprastose situacijose – atliekant eksperimentus dažnai tenka sugalvoti, kaip juos atlikti su turimomis darbo priemonėmis, sukurti darbo eigą, iškelti hipotezę. Analitinį mąstymą susiformavę mokiniai visas tas užduotis atlieka daug lengviau.
• Esate vadinama tikra „Žalgirio“ ambasadore. Kada prasidėjo Jūsų draugystė su Kauno „Žalgiriu“?
Žaliai balta komanda mano gyvenime yra jau seniai – pamenu, kad dar dirbant Adutiškio vidurinėje mokykloje vienas mokinys, baigdamas mokyklą, padovanojo raktų pakabuką su „Žalgirio“ komandos atributika. Jis įsegtas raktų ryšulyje iki šiol. Turėjau komandos sirgalių ratelį, aptardavome įvykusias rungtynes, prognozavome rezultatus, o pergalės atveju kartais ir +1 balas prie fizikos pažymio prisidėdavo.
Didesnės galimybės atsivėrė paskutiniais metais, kai Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje susibūrėme į Zigmuko Žalgirio fanų neformalią grupę ir prisijungėme prie projekto „Žalgiris – Tavo mokykloje“. Rašydami Švenčionių rajono Jaunimo tarybos inicijuojamus projektus, gauname finansavimą ir turime galimybę įsigyti projekto „Žalgiris – Tavo mokykloje“ dalyviams siūlomus bilietus į Eurolygos ir LKL rungtynes daug mažesne kaina. Esame dėkingi ir gimnazijos direktorei Rimai Razmienei bei mokyklinio autobuso vairuotojui Petrui Baubinui už galimybę nuvykti į varžybas ir iš jų kitos dienos 2.00 val. nakties sugrįžti...
• Kas Jus labiausiai žavi šioje komandoje – sportiniai pasiekimai ar jos dvasia?
Man varžybose ypač svarbi pasireiškianti lietuviška dvasia. Labai gera būti vienoje vietoje kartu su 15 tūkst. tuo pačiu ritmu gyvenančių sirgalių, kurie turi vieną tikslą – palaikyti savo komandą bet kuriuo atveju – pergalingos varžybų baigties ar pralaimėjimo. Tai demonstruoja ištikimybę, nepalaužiamą charakterį ir tikslo siekimą.
• Kodėl Jums svarbu mokinius vežti į rungtynes ir leisti jiems gyvai pajusti sporto emociją?
Į varžybas vykstame trejus metus, bet kiekvieną kartą šiurpas kūnu eina, kai visa arena gyvai gieda Lietuvos valstybės himną ir susikibę šokinėdami skanduoja „žalia balta“, kai kovojama dėl rezultato iki paskutinės sekundės. Tai neapsakoma žodžiais, tai reikia pamatyti ir pajusti. Aš labai džiaugiuosi, kad tai jaučia ir mato kartu vykstantys mokiniai.
• Ką sportas gali išmokyti jauną žmogų apie gyvenimą, darbą komandoje ir atsakomybę?
Dažnas sportininkas savo interviu pabrėžia, kad tapo geru sportininku tik padedamas sistemingo darbo, disciplinos, pasiaukojimo. Juk sportas, ypač komandinis, ugdo gebėjimą gyventi bendruomenėje, būti atsakingam ir siekti visiems kartu pergalingo tikslo.
• Ar prisimenate rungtynes, po kurių emocijos dar ilgai neleido užmigti?
Taip, tai paskutinės varžybos, į kurias vykome šių metų gegužės mėnesį. Stebėjome atkrentamąsias rungtynes, kurias komanda po pralaimėjimo Turkijoje čia jas laimėjo. Jausmas neaprašomas.
• Kokį ryšį matote tarp mokyklos bendruomenės ir bendro sirgimo už savo komandą?
Ryšys labai akivaizdus – siekiant bendro tikslo, visos komandos grandys turi dirbti darniai, maksimaliai išnaudodamos savo potencialą. Ypatingas vaidmuo čia tenka ir vadybai.
• Jeigu galėtumėte vieną gyvenimo pamoką pasiskolinti iš „Žalgirio“, kokia ji būtų?
Tai tarpusavio supratimo pamoka – kai iš žvilgsnio supranti, ką reikia toliau daryti.
• Kas Jus šiandien labiausiai džiugina dirbant su jaunimu?
Daugeliu atveju tai jaunų žmonių nuoširdumas, draugiškas, betarpiškas ryšys su suaugusiais, noras keliauti, pažinti, gebėjimas suklydus viską daryti iš naujo.
• O kas labiausiai kelia nerimą?
Nerimą kelia virtualiu tapęs jaunimo gyvenimas. Santykiai dažnu atveju kuriami su socialinių tinklų pagalba, ten jaunas žmogus turi tūkstančius draugų, bet realiame gyvenime jam tikra našta bendrauti gyvai.
• Ko palinkėtumėte šiandienos mokiniams, kurie dar tik ieško savo gyvenimo kelio?
Nuo pat mažens dalyvauti įvairiuose meno, sporto, krašto pažinimo, STEAM būreliuose, klausytis įvairaus žanro muzikos, skaityti knygas, keliauti, bendrauti su įvairių profesijų ir amžiaus žmonėmis. Tai leis selektyviai pasirinkti reikiamą profesinį kelią, realizuoti save, pasirinkta profesija taps ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu.
• Ir pabaigoje – kai po daugelio metų mokiniai prisimins mokytoją Daivą Jasiulionienę, kokį prisiminimą apie save labiausiai norėtumėte palikti jų širdyse?
Teta Daiva man mokykloje buvo draugė.
Parengta pagal Danutos Kaukėnienės interviu, spausdintą laikraštyje „Žeimenos krantai“
Nuotraukos iš Daivos Jasiulionienės asmeninio archyvo
