IMAMI ugdymas / auklėjimas

20/08/2026

Kiekvienais metais ugdymo šeimoje planą dėlioju iš naujo, nes keičiasi vaikai, mūsų šeimos ritmas ir tai, ko tuo metu labiausiai reikia. Šiemet ieškojau būdo, kaip vienoje vietoje matyti ne tik metų temas, bet ir prie jų kaupti knygas, projektus, nuorodas bei netikėtai gimstančias idėjas.

Taip mano planavime susijungė „ChatGPT“ ir „Obsidian“. „ChatGPT“ padeda apdoroti bei susisteminti bendrųjų programų informaciją, o „Obsidian“ – viską išsaugoti, susieti ir pamažu auginti į gyvą mūsų šeimos ugdymo sistemą.

Naujame straipsnyje pasakoju, kodėl man nebepakako įprastos „Google Sheets“ lentelės, kaip technologijas naudoju ne vietoje savo mąstymo, o techniniams darbams, ir parodau, kaip praktiškai atrodo mano kuriamas temų žemėlapis.

Jeigu ir jūs ieškote lankstesnio būdo planuoti ugdymą šeimoje, kviečiu atverti straipsnį ir pasižiūrėti – galbūt jame rasite idėjų ir savo planavimo sistemai.

👉 **UGDYMO ŠEIMOJE PLANAVIMAS: „ChatGPT“, „Obsidian“ ir gyva planavimo sistema**

https://ugdymasirauklejimas.lt/home/ugdymo-seimoje-planavimas-chatgpt-obsidian-ir-gyva-planavimo-sistema/

10/08/2026

KUR SLEPIASI TAIKA?

Vienos durys, antros, trečios…

Ieškau kaip pripildyti vidinį neužtikrintumo, nuovargio ir nežinomybės ertmę.

Gatve eina besišypsančios moterys,

Viena laiko rankose popierinį kavos puodelį,

Kita bando grakščiai atkąsti prancūzišką ragelį,

Nepavyksta.

Trupiniai krenta jos taškuota suknele,

Ir pasislėpia baltų žirnelių rašte.

Moterys nusišypso ir kalbasi toliau.

Visai šalia, už kampo šmirinėja šuo –

Pakelia savo dešinę koją.

Pauzė.

Jo šeimininkas kalbasi telefonu.

veidą slepia barzda ir kepurė su snapeliu.

O balsas vibruoja żemyn aukštyn,

Koja vienodu ritmu spardo tarp plytelių išaugusią kiaulpienę.

Oru atsklinda čaižus vaiko verksmas,

Mama ima raustis kuprinėje,

Kažko ieško, każką randa.

Paduoda.

Tyla.

Prabanga, kurią netrukus užgožia mano mintys.

Aš negaliu nustoti galvoti apie vidinį badą,

Apie troškulį laisvai kvėpuoti,

Apie drąsa kurti ir auginti.

Įkvėpiu miesto dulkių,

Iškvėpiu savo nerimą.

Kur, po galais, slepiasi taika?

Vaikštau parke, miesto gatvėmis.

Ieškau jos savyje, kituose.

Nieko.

Tik baimė, kova ir laukimas.

Ieško taikos ir vienybės žodżiuose, knygose, žmonių veiduose.

Nieko.

Tik melas, vilionės ir tyla.

Bandžiau keisti darbą, išvykti,

Bandžiau miegoti ir nemiegoti.

Suprasti ir pamiršti.

Staiga virš manęs,

Dangumi praskrieja du naikintuvai.

Garsas užgožiantis viską, tik ne mintis.

Prikeliantis visa, kas miega pabusti.

Mano kūnas jau nereaguoja,

Nes żino, kad tuoj jie sugrįš.

Kaip kaskart grįžta klausimas:

kas bus su mumis?

Ne su mano vaikais.

Ne su mano namais.

O su mumis.

Aš nepasiduosiu.

Aš vis tiek ieškosiu taikos.

Net jei taika nėra vieta,

į kurią gali nueiti viena.

Gal ji pradeda kvėpuoti ten,

kur du žmonės nustoja gintis vienas nuo kito.

Kur vienas išdrįsta pasakyti: man baisu,

o kitas nepabėga.

Gal taika galėtų gyventi pas mus

kaip bendras susitarimas negyventi po vieną.

Naikintuvai vis tiek praskristų dangumi.

Klausimas „kas bus su mumis?“ vis tiek skaudėtų.

Bet jis jau turėtų veidus.

Balsus.

Draugus.

Žmones.

Ir galbūt tada šalis būtų ne tik vieta,

kurią bijome prarasti,

o ryšys, kurį pagaliau pradedame statyti.

Taika galėtų gyventi pas mus,

jeigu paruoštume jai vietos tarp savęs.

Aš ieškosiu taikos.

O tu?

06/08/2026

MOTERIS NĖRA TIK SĄRAŠAS DARBŲ

Kaskart išgirdus žodžius „žmonės turi“, kūnas tarsi sustingsta.

Taip, mes tikrai turime labai daug dalykų atlikti savo gyvenime. Bet kartais tas „turi“ pradeda mus vytis iš visų pusių. Dar tik rakini duris, o kaimynas jau pareiškia, kad turi nupjauti žolę būtent dabar, nes jis šiandien laukia svečių. Autobuse turi užleisti vietą senyvai moteriai, nors greta sėdinti kita senyva moteris laisvoje vietoje laiko savo rankinę.

Turi, turi, turi – kartojame vieni kitiems. Ir tame reikalavimų, pareigų ir lūkesčių pasaulyje ima trūkti kažko labai paprasto: gyvo žmogaus.

Pastaraisiais mėnesiais mano kūnas bando iš naujo atrasti save, visai kaip vaikas. Mokausi valgyti, gerti vandens, pamiegoti pietų miego, išeiti į mažą nuotykį gryname ore. Atrodo, elementarūs dalykai, bet kartais būtent jie tampa sunkiausi.

Disbalansas – dažna šiuolaikinės moters problema. Tikiu, kad apie tai kalbama daug, tik ne visada tie žodžiai pasiekia ausis laiku. Dažnai jie pasiekia tik tada, kai ateini į tašką, kuriame dauguma kūno mechanizmų ima kalbėti skirtingomis kalbomis.

Susiduriu su tuo, kad teoriškai dauguma mūsų turi žinių. Mes galime patarti, pamokyti, paaiškinti vieni kitiems, kaip reikia gyventi. Bet praktiškai visa tai įgyvendinti yra daug sunkiau.

Įsivaizduokime įprastą moterį.
Ryte ji lankosi pas odontologę, kuri primena, ką reikia daryti, kad dantys išliktų sveiki. Vėliau vizitas pas kirpėją – plaukai ir antakiai taip pat turi būti prižiūrėti, sveiki, tvarkingi. Tada ji užsuka pas draugę kavos. Kalba pasisuka apie atostogas, remontus ir naujus drabužius. Gal ji nieko nesakys, bet viduje jaus, kad ji turi tai turėti.

Po susitikimo su drauge moteris jau gerokai prisirinkusi reikalavimų. Negana to, vaiko mokykloje ji gauna pastabų, kad turi daugiau dirbti su vaiku namuose arba samdyti korepetitorių. Automobilyje vaikas pareiškia, kad mama turi nupirkti ledų. Pakeliui ji prisimena, kad dar turi nupirkti vištienos, salotų, kefyro. Parduotuvėje kelis kartus turi pasitraukti nemandagiam senukui iš kelio. Važiuodama namo ji mintyse jau dėlioja kitos dienos darbus: užregistruoti vaiką pas gydytoją, sumokėti už šiukšles, palaistyti šiltnamį.

Grįžusi namo ji turi išklausyti iš darbo parėjusį vyrą ir jo pastabą, kad per tokius karščius nei langų, nei užuolaidų negalima atverti. Ji turi ruošti vakarienė, o tada rytojaus pietus. O kur dar visas ilgas „ji turi“ sąrašas jos darbe.

Galima būtų tęsti ir tęsti. Ir po kiekvienu sakiniu turbūt pritariamai linktelėtume galvą. Taip, visa tai reikia padaryti. Nes dažnai atrodo, kad niekas geriau už moterį to nepadarys.

Tokia jau jos prigimtis. Ji geba matyti visumą, organizuoti, auginti, pasirūpinti, numatyti dešimt žingsnių į priekį. Ji sutverta labai jautriai jausti gyvenimą aplink save.

Tik kartais mes spaudžiame save per daug, o sau duodame per mažai.

„Atjauta sau“, – neseniai man pasakė sveikos gyvensenos specialistė. Statyk ribas savo gyvenime – ir sau, ir kitiems. Ne tam, kad tinginiautum. Ne tam, kad nusisuktum nuo pareigų. O tam, kad galėtum teisingai mylėti, ramiai atsakyti, gerai jaustis ir tai skleisti kitiems.

Nes moteris nėra tik sąrašas dalykų, kuriuos ji turi padaryti. Ji pati yra gyvenimas, kurį taip pat reikia saugoti.

Norisi tik priminti,
Mes nusipelnėme gyventi laimingai 🖤💫

31/07/2026

Apie mūsų žaidimą:
https://ugdymasirauklejimas.lt/home/saules-atspaudai-cianotipija/

20/07/2026

Kreidelių atnaujinimo procedūra 🔆

15/07/2026

Šiandien pirmą kartą užsidėjau plačiabrylę skrybėlę.

Ir staiga supratau vieną juokingą dalyką.

Iš šalies moterys su tokiomis skrybėlėmis kartais atrodo tarsi šiek tiek pasipūtusios. Lyg žiūrėtų tik tiesiai prieš save ir joms niekas aplink neįdomu.

O tada užsidėjau ją pati.

Ir paaiškėjo, kad… aš tiesiog nieko nemačiau. 😄

Matymo laukas susitraukė iki kokio metro aplink mane. Vaikai laksto, taškosi, kažką šaukia, o aš sukioju visą galvą, bandydama suprasti, kur jie dingo.

Trumpai tariant, tai nėra pats praktiškiausias galvos apdangalas mamai prie vandens.

Bet buvo gera priminti sau dar vieną dalyką.

Kartais tai, ką matome kituose, tėra mūsų sukurta istorija. O tikrovė būna daug paprastesnė. Kartais žmogus ne išdidus. Jis tiesiog… nieko nemato po savo skrybėle.

14/07/2026

UGDYMAS ŠEIMOJE | TAI KO NESIMATO NUOTRAUKOSE

Kai turi labai didelį norą, kai tikrai jauti aistrą pačiam procesui – organizuoti, dirbti, ugdyti savo vaikus, kurti visos šeimos gyvenimą – tu tuo mėgaujiesi. Tau tai nėra vien pareiga. Tu jauti, kad tai turi prasmę. Bet tas noras po truputį pradeda taip stipriai veikti, kad tu nustoji skaičiuoti. Kartais net nustoji rūpintis savimi.

Tu neduodi sau pakankamai poilsio. Neduodi sau normalaus maisto. Net nebeleidži sau pabūti vienai – ne todėl, kad nenorėtum, o todėl, kad viskas, kas nesusiję su vaikais, ugdymu, šeima ar tavo pasirinkta kryptimi, tampa nebe taip svarbu.

Ir aš tai pastebėjau ne tik savyje. Kalbėdama su kitomis mamomis Lietuvoje, kurios taip pat ugdo vaikus šeimoje, pamačiau, kad ateina toks momentas, kai kūnas pradeda šaukti: „Aš daugiau taip negaliu.“ Tarsi ta maža mergaitė tavo viduje pradeda rėkti: „O kaip aš? O kur aš? Ar aš dar vystausi? Ar aš dar gyva?“

Man atrodo, tai nėra momentas, kai reikia viską mesti ar atsisakyti savo kelio. Tai nėra apie tai, kad reikia išduoti savo gyvenimo tikslus ar šeimos viziją, kurią mes kartu kūrėme. Greičiau tai momentas suprasti, kad nereikia laukti, kol savaime atsiras noras rūpintis tais dalykais, kurie tuo metu tau neatrodo svarbūs.

Metų pabaigoje aš pati labai stipriai tai pajutau. Gal dėl užsitęsusios žiemos, gal dėl to jausmo, kad pavasaris taip ir neatėjo, gal dėl visų vidinių įtampų, karo baimės, pasaulio neramumo ir bendro taikos trūkumo. Labai aiškiai pajutau, kaip galima visapusiškai išsekti. Dar ir dabar kūnas pavargęs, bet jau kylu iš lovos su beveik pusiau pakrauta baterija, kartais net arčiau pilnos!

Bet tuo pačiu aš jaučiu dėkingumą gyvenimui, kad laiku pamačiau tuos ženklus. Kad išgirdau, ką kūnas man jau seniai bandė tyliai pasakyti: „Neignoruok manęs. Neatmesk kūniškų, biologinių, būtinų dalykų.“

Žinoma, apie tai labai lengva kalbėti iš šalies. Pavyzdžiui, gydytojui ar žmogui, kuris dirba būtent su sveikata, lengva pasakyti: reikia sveikai maitintis, reikia pakankamai miegoti, reikia duoti sau daug gerų įspūdžių, žinių, vidinio maitinimo. Bet kai pažiūri į savo realų gyvenimą, norisi ne skųstis, o tiesiog sąžiningai pasakyti: aš darau viską.

Aš esu mama. Aš esu mokytoja. Aš esu psichologė. Aš esu sesė. Aš esu draugė. Aš esu žmona. Aš esu viskas. Ir tada kažkuriuo momentu pradedi beveik panikuoti: kaip aš dar turiu žinoti, kokie yra tie sveiki, geri dalykai man pačiai?

Bet šis tekstas nėra apie receptą. Aš nenoriu duoti sąrašo, ką daryti. Aš labiau noriu parašyti apie tą tikrą, nuogą tiesą, kad ugdymas šeimoje nėra vien kelionės, gražios nuotraukos, jaukūs rytai ir laisvė. Gal kai kurioms šeimoms taip ir yra. Bet aš turbūt esu iš tų šeimų, kurios dėl šio kelio atsisako labai daug kitų dalykų.

Savo noru.

Ir mes dėl to nesigailime. Mes nesijaučiame aukos. Ne. Mes pasiruošę vesti savo vaikus tiek, kiek reikia. Mes jaučiame tame tikslą. Jaučiame, kad dabar mums duotas būtent toks laikas, tokia užduotis, toks vaidmuo. Gal kai vaikai paaugs arba pasikeis aplinkybės, mūsų tikslai bus kitokie. Bet dabar tai yra mūsų darbas. Mūsų vaidmuo. Mūsų kelias.

Ir visame tame norisi palikti trumpą priminimą kiekvienam, kas tai skaito: prašau, neignoruokite savo kūno. Vieną dieną jis gali sustoti. Ir tada jis nebeleis tam vidiniam „aš“, tavo sielai, vystytis ir daryti tų gražių dalykų, kuriuos tu dabar darai.

Daugiau minčių apie ugdymą šeimoje, motinystę, ryšį ir kasdienį šeimos gyvenimą – www.ugdymasirauklejimas.lt

14/07/2026

Visai greitai valgysim (akimis) kruasanus su aviečių įdaru. ☕️🥐

Kartais pavydžiu vaikystės. O gal visai nereikia būti vaiku, kad pasaulį matytum žibančiomis akimis? 💭

Kol dukra tapė, pagavau save galvojančią, kad smalsumas nėra amžiaus savybė. Jis yra pasirinkimas. Kartais tereikia trumpam sustoti, įsižiūrėti, užuosti, pastebėti ir leisti sau bent akimirką pasaulį pamatyti taip, lyg matytum jį pirmą kartą.

03/05/2026

Motinos dienos proga tekstas apie pradžią.

Apie akimirką, kai gimsta ne tik vaikas.
Gimsta ir mama.

Ne visada švelniai.
Ne visada gražiai.
Kartais per baimę, nežinomybę, kūno ribas ir tylų vidinį „ar aš pajėgsiu?“

Bet nuo tos akimirkos pasaulis jau niekada nebebūna toks pats.

„Gimimas“:

GIMIMASIštraukos iš moters gyvenimo knygos / 2026-04-22 Lygiai ketvirtą po pietų palatoje buvo per šviesu miegui  ir per garsu ramybei.  Kambaryje keturi didžiuliai langai.  Kaip ir keturios lovos metaliniais rėmais.  Jos lova toliausiai nuo durų, šiek tiek sujaukta.  Iš po baltos ank...

29/04/2026

UGDYMAS ŠEIMOJE: NE KIEKVIENAS SUSTOJIMAS YRA ATSILIKIMAS
Ugdant šeimoje labai aiškiai pamatai, kad vaiko mokymasis turi ritmą.

Pastaruoju metu vaikai man vis dažniau sako: „Mama, mes jau šiek tiek pavargom nuo visko.“ Ir aš juos suprantu. Ateina mokslo metų pabaiga, ir kartu labai natūraliai prasideda kitas gyvenimo ritmas: lauko darbai, sodas, daržas, kiemas. Vaikai vis labiau nori būti lauke, tvarkyti savo teritoriją, sodinti gėles, kažką kasti, nešti, laistyti, stebėti.

Ir aš pagalvojau, kaip nuostabu, kad ugdant šeimoje mes turime galimybę tą pamatyti ir padaryti pertrauką. Mums kažkaip natūraliai taip susidėlioja, kad gegužė ir birželis tampa labiau vasaros, lauko ir atostogų mėnesiais. O liepos viduryje vaikai patys po truputį pradeda grįžti prie knygų. Jiems vėl pasidaro įdomu mokytis. Rugpjūtį jau visai ramiai darome užduotis ir mokslo metus pradedame anksčiau, bet be to didelio vidinio pasipriešinimo.

Man ši laisvė labai brangi. Ne kaip galimybė nieko nedaryti, o kaip galimybė labiau girdėti šeimos ritmą. Nes vaikai nėra vienodos mašinos, kurias galima visus metus laikyti tuo pačiu tempu. Yra laikas, kai geriau sekasi skaityti, rašyti, skaičiuoti. Ir yra laikas, kai pats gyvenimas labiau kviečia į kiemą, į žemę, į kūną, į praktinį darbą.

Kartais matau diskusijas, kad Lietuvoje vaikams gal reikėtų trumpinti atostogas, kaip kai kuriose kitose šalyse, nes esą jie per daug atostogauja. Ir aš nežinau, kaip yra teisingiausia visiems. Bet man visada kyla klausimas: ką mes iš tikrųjų lyginame? Ar tik datas kalendoriuje? Ar mokymosi kokybę? Ar metodus? Ar vaiko dienos tempą? Ar tai, kaip jis jaučiasi po visų metų?

Nes jeigu lyginame tik atostogų ilgį, bet nelyginame viso ugdymo ritmo, tai labai lengva padaryti neteisingą išvadą. Lietuvoje vaikai dažnai gyvena gana dideliu tempu. Daug pamokų, daug reikalavimų, daug užduočių, daug skubėjimo. Negaliu kalbėti už visas šalis ir visus vaikus, bet iš to, ką girdžiu iš šeimų, gyvenančių Vokietijoje, Anglijoje ar Australijoje, vaikų ritmas ten dažnai atrodo kitoks. Ne visada lengvesnis, bet kitoks.

Todėl man atrodo, kad klausimas nėra vien apie tai, kiek savaičių vaikas ilsisi. Klausimas yra apie tai, ar mes apskritai matome vaiką kaip gyvą žmogų, o ne tik kaip mokymosi planą. Ar pastebime, kada jis dar gali eiti, o kada jau reikia sustoti. Ar leidžiame gyvenimui įeiti į ugdymą ne kaip trukdžiui, o kaip jo daliai.

Man ugdymas šeimoje tuo ir brangus, kad galiu matyti savo vaikus iš arti. Ne idealiai, ne visada jautriai, ne visada ramiai, bet vis tiek iš arti. Ir kartais tas matymas leidžia laiku sustoti. Padėti knygą į šalį. Išeiti į kiemą. Pasodinti gėlę. Palieti žemę. Leisti vaikui pailsėti ne nuo mokymosi apskritai, bet nuo vieno mokymosi būdo.

Nes galbūt gegužę vaikas nesustoja mokytis. Galbūt jis tik mokosi kitaip.

Apie ugdymą šeimoje:
www.ugdymasirauklejimas.lt